Apie dezinformacijos poveikį bei labiausiai pažeidžiamas grupes su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto socialinės politikos profesorė Daiva Skučienė.
– Kas šiandien yra labiausiai neatsparūs dezinformacijai ir propagandai mūsų šalyje?
– Mūsų atliktame tyrime orientavomės į socialiai pažeidžiamas grupes. Tai yra tie žmonės, kurie gauna senatvės pensiją, nedarbo išmoką ir įvairias kitas išmokas. Žinoma, tyrimo metu žiūrėjome ir į pajamas, gyvenimo lygio lūkesčius, išsilavinimą bei kitus svarbius socioekonominius rodiklius. Pastebėjome, kad šių grupių atsparumas yra žemesnis.
– Kaip jūs apibūdintumėte dezinformaciją?
– Tai yra klaidinanti, neteisinga informacija, kuria siekiama tam tikros žalos. Ta žala gali būti įvairialypė – pasitikėjimo institucijomis, vykdoma šalies politika mažinimas ir kiti dalykai. Atsparumą suprantame kaip siekį, kad kuo mažiau žmonių būtų paveikūs dezinformacijai.
– Ar dirva dezinformacijai ir propagandai yra nepasitikėjimas valstybe bei jos institutais?
– Neabejotinai. Mes apžvelgėme tai, ką rodo tarptautinės apklausos. Pastebėjome, kad ir Eurobarometro duomenys rodo nepasitikėjimą Seimu, Vyriausybe. Mūsų apklausa atskleidė tą patį nepasitikėjimą. Jei pajamos mažos ir yra nusivylimas savo gyvenimo lygiu, tas nepasitikėjimas dar labiau didėja. Mes klausėme labai konkrečių klausimų. Pavyzdžiui, jei šalyje kiltų saugumo krizė, ar tikite, kad Vyriausybė pasirūpintų visais gyventojais? Pamatėme, kad pagal visus šiuos rodiklius, žmonės nelabai tiki tuo. Atsakymas yra labai liūdnas ir politikams reikėtų apie tai pamąstyti.
– Kokia tai dalis Lietuvos visuomenės?
– Pastebėjome, kad jaunesnės amžiaus grupės labiau pasitiki valstybe, demokratija ir institucijomis. Nuo 30-ies metų tas skaičius pradeda keistis. Jis yra ženkliai didesnis nuo 50-ies metų ir daugiau. Galima šį rodiklį interpretuoti įvairiai. Tai gali būti ir paveldėtos, ir per tam tikrą patirtį įgytos žinios. Tokie žmonės jaučia, kad jų valstybė yra svetima jiems, kad nesprendžia jiems rūpimų klausimų. Socialiai pažeidžiamų grupių klausimas buvo mums aktualiausias.
– Ar tie žmonės mano, jog kažkas kitas yra kaltas dėl to, kad jiems nesiseka?
– Drįsčiau sakyti, kad žmonės ne visada turi galimybių integruotis ar susirasti gerą darbą. Čia veikia daug struktūrinių aplinkybių. Ar tu gyveni ten, kur tiesiog nėra darbo vietų, ar tau tiesiog mažiau pasisekė gyvenime, tu negavai tinkamo išsilavinimo ir todėl iškrenti iš darbo rinkos. Kai nebegali užsidirbti ir nėra pagalbos, lieka vienintelis šaltinis – valstybės parama. Valstybė gali neužtikrinti oraus gyvenimo lygio ir neapsaugoti nuo skurdo. Yra aplinkybių visuma ir kai kurios iš jų gali nustumti žmogų į atskirtį. Reikia apie tai mąstyti, siekiant didesnės įtraukties visuomenėje.
– Yra posakis, kad kuo toliau nuo Vilniaus, tuo mažiau pasitikėjimo, pasitenkinimo, laimės ir net demokratijos. Ar sutiktumėte?
– Sutikčiau. Apklausos atsakymai parodė, kad nepasitikėjimas ir pritarimas teiginiams, kuriuos įvardinome, didėja kaimo vietovėse ar rajonų centruose. Du trečdaliai žmonių mąstė kitaip. Žinoma, to buvo ir didžiuosiuose miestuose. Mūsų apklausa buvo reprezentatyvi ir mes galime tais skaičiais pasitikėti. Žinoma, tie du trečdaliai pasiskirstė tarp kaimo vietovių ir rajonų centrų, bet skaičiai vis tiek yra iškalbingi.
– Jei paprašyčiau nutapyti labiausiai nepatenkinto žmogaus Lietuvoje portretą, koks jis būtų?
– Tai yra žemas pajamas gaunantys žmones, esantys žemiau skurdo ribos. Jie nesitiki, kad jų finansinė situacija pasikeis, gyvena kaimo vietovėje arba rajono centre, jų išsilavinimas yra arba žemesnis nei vidurinis, arba aukštesnysis. Tai yra lietuviai.
– Kas yra labiau nepatenkinti, vyrai ar moterys?
– Šiek tiek dažniau nepatenkinti būna vyrai.
– Kaip atrodo labiausiai patenkinto lietuvio portretas?
– Jis turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir gauna didesnes nei 2 tūkstančių pajamas vienam asmeniui. Jis gyvena miestuose, nes regionuose pajamos būna ženkliai žemesnės.
– Kaip jums atrodo, ar posakis, kad žmogus yra savo likimo kalvis, yra teisingas?
– Sakyčiau, kad ne. Tau pasisekė, jei gimei šeimoje, kuri vertina išsilavinimą ir nieko nestokoji, arba bent jau gali užtikrinti savo poreikius. Tuomet su paskatinimu gali realizuoti save ankstyvame amžiuje ir toliau būti sėkmingu. Deja, ne visos situacijos yra vienodos ir tuomet reikalinga pagalba. Visose moderniose demokratinėse valstybėse yra socialinė politika, kuri turi tuo pasirūpinti. Kai ji veikia, mes galime užtikrinti dezinformacijai ir kitoms hibridinėms grėsmėms atsparią visuomenę. Tai yra svarbu šių geopolitinių įvykių kontekste.
Visose moderniose demokratinėse valstybėse yra socialinė politika, kuri turi tuo pasirūpinti. Kai ji veikia, mes galime užtikrinti dezinformacijai ir kitoms hibridinėms grėsmėms atsparią visuomenę.
– Kaip paaiškintumėte tai, kad yra šalių, kurios negyvena taip gerai, bet pasitikėjimas yra daug aukštesnis nei pas mus?
– Ar tikrai pasitikėjimas ten daug aukštesnis? Religiniai ir kultūriniai aspektai gali turėti reikšmės, bet abejoju, kad mes kalbame apie didesnes grupes žmonių. Gali būti įvairūs gyvenimo kelio pasirinkimai, skirtinga samprata apie tai, kas yra pasitenkinimas, laimė ir panašiai. Neatmetu šių aspektų, bet mes šiuo atveju kalbame apie situacijas, į kurias žmogus patenka ne savo noru. Galų gale, jis gyvena visuomenėje ir nuolat lygina save su aplinka. Tai yra normalu. Todėl mes kalbame apie santykinį skurdą ir kitus aspektus, apie tai, kas toje visuomenėje yra priimtina ir koks turi būti gyvenimo lygis, kad jis atitiktų visuomenės normą.
– Ar norite pasakyti, kad jei žmogus gyvena skurde, bet aplink save mato panašiai gyvenančius, jis bus labiau patenkintas už tą, kurio kaimynas važinėja su nauju automobiliu?
– Paprastai kalbant, matyt, būtų taip. Visuomenės gyvenimo standartas diktuoja, ką mes turime turėti ir kaip turime gyventi šioje šalyje. Jei žmonės negali įsigyti televizoriaus ar šaldytuvo, Lietuvoje tai nebūtų suprantama, nes mums tai neatrodo kaip prabangos dalykas. Jei žmonės negali įsigyti tokio maisto, kokio nori, tai yra dar labiau trikdantis dalykas.
– Kodėl žmonės ieško informacijos socialiniuose tinkluose, o ne oficialiuose informacijos šaltiniuose?
– Žmonės naudojasi socialiniais tinklais ir priešiškoms jėgoms nesunku pateikti klaidinančią, neteisingą informaciją, kuri gali paveikti žmonių protus.
– Kodėl jie pasitiki tokia informacija?
– Dėl to, kad trūksta medijų raštingumo ir supratimo, kad informaciją reikia tikrinti iš kelių šaltinių. Mačiau, kad nedidelė dalis žmonių nepasitiki ir visuomeninio transliuotojo informacija. Tai yra nedidelė dalis, apie 15 proc., bet vis tiek yra tokių žmonių.
– Kodėl taip yra?
– Matyt, tai kyla iš bendro nepasitikėjimo institucijomis ir žiniasklaida.
– Gal mes, žurnalistai, kažką darome negerai, kad žmonės mumis nusivilia?
– Sunku atsakyti į šį klausimą. Tai bendras nusivylimas ir atskirtis. Manęs niekas negirdi, tai ką jie ten šneka? Žmonės jaučiasi pamiršti. Vieno interviu metu buvo galima išgirsti, kad mūsų valdžia rūpinasi kažkuo, kas yra už tūkstančio kilometrų, bet nesirūpina mūsų problemomis. Žmonės nesuveda ryšio, jų situacija negerėja ir tuomet jie nepasitiki viskuo.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai