Savaitės pėdos

Laikraštis ir paukščiai

Šiandien Klaipėdoje jau šurmuliuoja Jūros šventė, ir tikėtina, kad žmonės ne tik geria alų, bet ir skaito laikraščius. Alus, laikraštis ir filosofavimas – suderinami dalykai. Be alaus mintys girgžda, o be laikraščio naujienų jos tuščios. Kviečiame Jūros šventės dienomis užsukti į Spaudos uostą H.Manto ir S.Daukanto gatvių sankryžoje ir kartu su žurnalistais pafilosofuoti.

O kuo čia dėti paukščiai? – paklausite. Gera naujiena lyg paukštis plevena po žmonių mintis. Kaip paukštis pasirodo ir nuskrenda, taip ir naujiena gyvuoja neilgai - kol ją užgožia kita. Šią savaitę po Klaipėdą daugiausia sklandė jūros paukštė – menamas prasidėjusios Jūros šventės įvaizdis.

„Klaipėdos“ laikraštis paleido ir kitokių paukščių. Įdomiausia naujiena - kaip Žemaitijos varnas aplenkdamas Lietuvos sakalus panoro gauti lesalo iš Rusijos erelio. Paukščių terminologijoje skamba neblogai, tačiau gyvenimo realybė verčia susimąstyti. Jei paukščių kalba rašyti laiškai būtų pasiekę Maskvą, „kombikormo“ tikrai nebūtų atsiuntę. Bet gandas, kad iš šiltų kraštų atskrendantys paukščiai dar gali aplenkti Lietuvą, kur ne visi yra susitupėję, tikrai galėjo būti paskleistas. Yra posakis – geras paukštis savo lizdo neteršia. Už teršimą paukščių bendrijoje be jokio gailesčio išmetama iš lizdo. Žmonės humaniškesni – vieni atsiriboja nuo tariamo vadeivos, kiti net pritaria, pagal liaudies išmintį teisindamiesi: „duok durniui kelią“. Bet ką daryti, kai durnius pradeda krauti net ant altoriaus?

Antelė gerokai malonesnis paukštis. Nei ji ant ko nors karksi, nei į svetimo lizdo lesalą kėsinasi. Ne toks jau piktas „paukštis“ ir žurnalistinė antis. Išskrenda, pajuokina, gal kai ką apkvailina, pastato į nepatogią padėtį, bet materialinės žalos nepadaro. Pirmadienį paleidome riebią žurnalistinę antį. Kas Klaipėdoje galėjo žinoti, kad „atkasęs lobius“ prie Rambyno kalno iš Melagių dienos pokštų, Šilutėje gyvenantis neetatinis korespondentas juos pateiks kaip pikantišką desertą. Įdomiausia, kad apsikvailino ir kiti žiniasklaidininkai puolę gaudyti antelę. Plagiatas arba svetimos kūrybos perrašinėjimas Lietuvos žiniasklaidoje paplitęs reiškinys. Netyčia paleista žurnalistinė antis tapo tai įrodančiu eksperimentu. Padarėme ir išvadą – labiausiai puolė tie, kurie ir patys ne be nuodėmės. Marijos žemė – atlikai išpažintį ir jau šventas arba „išsiliejai“ ir švarus.

„Ne, ne, ne, nereikia melo, melo nagai trumpi...“ , - mintyse skamba dar jaunystėje girdėtos dainos žodžiai. Melas, ypač žurnalistikoje, kurios tikslas negeroves tempti į dienos šviesą, sunkiai pateisinamas. „Klaipėda“ gerbdama savo skaitytojus išvadas padarė – neetatiniam, dažnam žurnalistinių ančių leidėjui pasakyta užmiršti kelią į redakciją. Belieka tik paklausti, ar Lietuvos sakalai ką nors padarys, kad Žemaitijos varnas nebekarksėtų. Pirmasis iniciatyvos ėmėsi Klaipėdos miesto meras, pradėjęs rengti priėmimus svečiams su varniena. Teisingai, varnas reikia naikinti. Tai ne tas paukštis, kuris mums saulę ant sparnų iš Maskvos atneštų. Mes žvalgomės į vakarus. Pavyzdžiui, povą, kuris yra turto simbolis, dar negreitai net ir valdžios vyrai, matyt, keptuvėje čirškins.