Priklausomybė nuo ekranų

Prieš penkiolika metų plačiai nuskambėjo UNICEF tyrimo rezultatai, atskleidę, kad tėvai savo vaikams skiria vos septynias minutes per dieną. Tačiau edukologė, Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė sakė, kad dabar situacija gerokai pasikeitusi – esame pirmoji karta, kuri gali vaikams skirti tiek daug laiko. Tai lemia, sakė ji, pasikeitusios gyvenimo sąlygos: technologijos leidžia atsikratyti dalies buities rūpesčių, šeimos augina mažiau vaikų nei mūsų proseneliai, galima lanksčiau planuoti darbo savaitę.

Anot edukologės, Seimo pirmininko patarėjos švietimui prof. Vilijos Targamadzės, tėvų su vaikais leidžiamas laikas ne visada yra kokybiškas. „Vaikai praranda saugumo jausmą. Mamos nebeglaudžia mažų vaikų. Pakiša jiems telefoną, kad žaistų. Taigi klausimas, kaip leidžiamas tas bendras laikas. Reikia gyvo bendravimo, tada ir vaikų kalba vystytųsi, ir jausmai, vertybės. O jei vaikai žiūri filmukus, o mama tuo metu naršo feisbuke ar instagrame, kas iš to?“ – kalbėjo profesorė.

A. Landsbergienė pritarė, kad ekranų daroma žala tikrai didelė. „Precedento neturintis reiškinys – net labai mažiems vaikams diagnozuojama priklausomybė nuo ekranų“, – tyrimų duomenimis dalijosi ji. 

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

Kūrybingumas senka

Specialistes neramina ir kita aktuali problema – sparčiai tobulėjančių technologijų, o ypač – dirbtinio intelekto, įtaka vaikų gebėjimui mokytis, analizuoti informaciją ir jų kūrybingumui. A. Landsbergienė pristatė naują svarbų tyrimą: jo rezultatai rodo, kad žmonių, dirbtinį intelektą naudojančių kaip vartotojai, o ne kaip kūrėjai, kūrybingumas senka.

„Tyrimo metu pastebėta, kad žmonių, kurie patys renka informaciją, patys ją analizuoja, o tada dirbtinio intelekto paprašo kvestionuoti, pakreipti viską kita linkme, kūrybingumas auga. Taigi svarbu, ar dirbtinį intelektą naudosime kaip įrankį, kuris priverčia dar daugiau mąstyti, atlikdamas techninį darbą, ar kaip įrankį, kuris pats padarys visą darbą“, – sakė A. Landsbergienė.

Ji ragino tėvus ir su vaikais dirbančius specialistus kalbėtis su vaikais apie šiuolaikinių technologijų privalumus ir neigiamus aspektus, paaiškinti jiems galima žalą, o suaugusiesiems priminė, kad svarbu su vaikais diskutuoti, tačiau galutinį sprendimą turi priimti suaugusieji, net jei sprendimas vaikui nepatiks.

Austėja Landsbergienė / E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Įtraukusis ugdymas – už ar prieš?

2024 m. rugsėjį pradėjo galioti Švietimo įstatymo pataisa, numatanti, kad visos mokyklos ir darželiai turi priimti ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, jei jų tėvai, pasitarę su specialistais, nusprendžia, kad lankyti bendrojo ugdymo įstaigą yra geriausias sprendimas vaikui. Tai sulaukė nemažai tėvų ir mokytojų nepasitenkinimo. Kai kurie mokytojai nerimavo, kad klasėse neužtikrintos sąlygos lygiavertiškai dirbti su visais vaikais, o tėvai baiminosi, esą specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai gali kelti grėsmę arba trukdyti bendraamžiams.

Nejau Lietuvoje norima ugdyti tik dešimtukininkus?

Edukologės A. Landsbergienė ir V. Targamadzė neabejojo, kad ši Švietimo įstatymo pataisa – didelis žingsnis į priekį. Visgi abi įžvelgė sunkumų. Prof. V. Targamadzė sakė, kad daug kur sistema nepasirengusi priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus. „Tokių poreikių turinčių vaikų yra 15,3 proc., daugiau kaip šeštadalis visų besimokančiųjų. Reikia pagalbos mokytojams, trūksta psichologų, specialiųjų pedagogų, logopedų. Mokytojas negali susitvarkyti be išorinės pagalbos“, – sakė profesorė ir pridūrė, kad taip pat labai svarbu – keisti visuomenės nuostatas. 

Į mokyklą – ne tik mokytis

Kalbėdama apie įtraukųjį ugdymą dr. A. Landsbergienė sakė, kad labai svarbu keisti valstybės švietimo politiką, o tą darant, negalima visko aklai perimti iš kitų šalių. „Vienu metu gilinausi į Islandijos, Izraelio, Vokietijos ir Suomijos švietimo sistemą, kaip dirbama mokyklose. Visose dirbama skirtingai. Dažnai sulaukiu laiškų iš tėvų ir mokyklų, kuriuose pasakojama, kad tėvai surinko parašus, jog vienas ar kitas vaikas, turintis specialiųjų ugdymosi poreikių, būtų pašalintas iš mokyklos ar darželio. Paklausiau islandų, ką jie darytų tokiu atveju. O jie žiūri nustebę – kiti tėvai surinko parašus? Kaip taip galima, kodėl? Pasak jų, į mokyklą ateinama ne tik įgyti žinių, bet ir lavintis, auklėtis, būti visuomenės nariu. Jie stebėjosi – nejau Lietuvoje norima ugdyti tik dešimtukininkus“, – pasakojo A. Landsbergienė.

Anot edukologės, tai rodo svarbią kultūrinę nuostatą – kad visi vaikai mokykloje, o kartu ir valstybėje, jaustųsi gerai. Lietuvoje neįmanoma pritaikyti skandinaviškos švietimo sistemos modelio, įsitikinusi ji, nes tai neatitinka dabartinės mūsų švietimo politikos ir visuomenės nuostatų. Visgi A. Landsbergienė įsitikinusi – tėvai turėtų leisti vaikus į mokyklą su nuostata, kad čia vaikai mokysis gyventi visuomenės atspindy.

Prof. V. Targamadzė pritarė – mokykla turėtų ugdyti ne olimpiadininkus, o asmenybes. Ji akcentavo, kad kiekvienas vaikas, kaip ir kiekvienas suaugusysis, turi skirtingų talentų, ir svarbiausia – tuos talentus puoselėti, vertinti kiekvieno vaiko asmeninę pažangą. Vienas iš būdų keisti visuomenės nuostatas apie tai, į ką svarbu orientuotis mokyklose, galėtų būti viešo ugdymo įstaigų reitingavimo atsisakymas, įsitikinusi edukologė. „Deja, mūsų švietimo sistema yra sustabarėjusi ir nejuda, išskyrus keletą mokyklų ar ugdymo koncepcijų“, – apgailestavo V. Targamadzė.