Savo nuostatomis, kurios jai padeda pasiekti sėkmę, su „Žinių radijo“ žurnaliste dalinosi verslininkė ir edukologė Austėja Landsbergienė.
– Kaip nusprendėte eiti tokiu keliu? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Mano kelias nebuvo lengvas ir tiesus. Mokykloje gerai mokiausi ir man sakydavo, kad turėčiau eiti į teisę, mediciną ar ekonomiką. Tada aš mėčiausi, nes nesijaučiau, kad tai yra mano kelias. Todėl šiandien stengiuosi būti neutrali kalbėdama su jaunais žmonėmis. Kiekvienam jaunam žmogui yra svarbu, ką sako suaugę, patyrę ir išmintingi žmonės. Tuomet atrodo, kad jei jie sako, vadinasi, jie žino ir reikėtų jų klausyti.
Aš buvau geras vaikas, klausiau suaugusiųjų ir man buvo labai sunku. Aš stojau ten, kur tais metais stojo daugiausiai žmonių – į skandinavistiką. Stojau ten dar ir todėl, kad turėjau patirties su Švedija, nuo 12-os metų leidau ten vasaras ir man be galo patiko skaityti. Kai pamačiau, kad ten yra labai didelis konkursas ir reikia labai gerų pažymių, stojau į skandinavistiką su viltimi, kad gyvenimo kelias nuves mane į mylimą Švediją. Bet taip neatsitiko.
Vaikai visada buvo aplink mane. Žinote, kai tėvai draugauja, jų vaikai tarpusavyje irgi draugauja. Tėvų draugų dukros siūlydavo pasiklausyti, ką kalba suaugusieji, bet aš atsakydavau, kad tai labai nuobodu, geriau pažaisti su mažesniais broliais ir seserimis. Aš buvau tai pamiršusi, bet tai man akivaizdžiai visada buvo įdomu.
– Tai kelias buvo visoks ir tiesiai neįstojote ten, kur norėjote?
– Ne. Antrame kurse mokiausi Norvegijoje ir tada pradėjau daug savanoriauti. Dirbau su sudėtingo elgesio paaugliais ir man tai labai patiko. Grįžau iš Norvegijos žinodama, kad magistrantūra bus susijusi su edukologija. Man reikėjo atsitraukti nuo Lietuvos, nuo suaugusiųjų, žinančių, koks kelias yra geriausias ir įsiklausyti į tai, ką sako mano vidinis balsas. Tuomet grįžusi tvirtai žinojau, ko noriu aš.
– Ar tiems, kurie yra pasimetę savo kelyje, patartumėte pasiklausyti savo vidaus?
– Tikrai taip. Algoritmai, socialiniai tinklai ir influenceriai mums siūlo, ką daryti, kokius papildus vartoti ir kokios veiklos imtis. Jaunam žmogui yra nepaprastai sunku susikalibruoti ir išgirsti savo balsą. Savo dvyliktokams šiais metais palinkėjau padėti telefoną ir išgirsti tai, ko nori jie. Tuomet atsirado ir durys, ir langai.
Savo dvyliktokams šiais metais palinkėjau padėti telefoną ir išgirsti tai, ko nori jie. Tuomet atsirado ir durys, ir langai.
– Kas lemia žmogaus gyvenimą? Ar tai yra vaikų auklėjimo pasekmė, ar jo gebėjimas transformuotis? Kas jūsų gyvenime buvo svarbiau?
– Negaliu sakyti, ką manau, nes žinau, ką sako tyrimai. Galbūt norėčiau nežinoti, bet žinau, kad nėra vieno dalyko, kuris mus suformuoja. Mus formuoja genetika, aplinka ir mūsų pačių įsitikinimai, nuostatos bei charakteris. Tai yra daugybės dalykų dermė ir negalime sakyti, kad viską lemia tik tėvai, tik mokykla arba tik genetika. Yra žmonių, kurie turi absoliučią klausą, bet jei aplinkoje nėra nieko, kas juos stumtelėtų ar padėtų, tai gali niekada neatsiskleisti. O galbūt žmogus turi genus ir aplinką, bet siaubingai nenori to daryti. Pažįstu ne vieną vaiką, kuris buvo nepaprastai gabus. Tėvai darė viską, kad jis atsiskleistų, bet vaikas priešinosi iš visų jėgų ir nuėjo savu keliu.
– Ar jūsų kelyje buvo baimių ar abejonių savimi? Jūsų gyvenime buvo tiek daug naujų etapų ir naujų pradžių.
– Vyras man yra pasakęs, kad aš esu žmogus, kuris įkūnija frazę „kodėl ne?“. Labai daug žmonių pradeda galvoti, kodėl jiems reikėtų kažką daryti, o aš klausiu: kodėl ne? Jei yra galimybė, kodėl daugiau nepasimokyti ar nepakeliauti? Viskas kažkaip išsispręs.
Turiu truputėlį avantiūrizmo. Žiūrėdama atgal, pati galiu sakyti, kad nesigailiu savo sprendimų, nes visas galimybes sėmiau rieškutėmis.
– Jūsų karjeros pradžia buvo sudėtinga. Kas buvo jūsų varomoji jėga?
– Aš norėjau būti geriausia pasaulio mokytoja, bent jau tiems vaikams, su kuriais dirbau. Gabrielius iki dabar prisimena, kaip mes iki pirmos nakties karpėme „voverytes“ mano mokiniams. Knygose skaičiau apie tai, kad reikia mokyti vaiką per patirtį, o ne per užduotėlių sąsiuvinius. Todėl mes kurdavome teatrus, dėliodavomės užduotis ir kiekvieną dieną reikėdavo prikarpyti „voveryčių“. Gabrielius grįždavo iš darbo, aš grįždavau iš savo darbo, mes užmigdydavome vaikus ir karpydavome. Aš niekada negalvojau, kad mano darbdavys mane išnaudoja ar nieko nesupranta. Aš žinojau, kur Vilniuje galima puikiausiai pasidaryti kopijas.
Tūkstančių metų žmonių istorija rodo, kad niekas lengvai nenukrenta. Žmonės, kurie sako, kad man pasisekė, kad padėjo tėvai ar vyras, yra tie, kurie turi laiko šnekėti, nes nenori patys atsikelti ir eiti kažką daryti. Aš niekada neturėjau laiko kalbėti apie kitus, nes visada turėjau tikslą, žinojau, ko noriu aš, kad, žiūrėdama atgal, galėčiau didžiuotis.
– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo idėja sukurti įstaigą, kurioje burtųsi vaikai ir kitos mokytojos?
– Tuo metu mes gyvenome Belgijoje, bet kartais aš parskrisdavau į Lietuvą ir vesdavau mokymus mokytojams. Vieną kartą už manęs ėjo mokytojos, kurios manęs nepažino arba negalvojo, kad aš jas girdžiu. Jos kalbėjo: „Bepigu jai šnekėti, kai ji nėra buvusi klasėje. Jei aš dirbčiau Belgijoje, tai ir aš galėčiau tai padaryti.“
Aš kaip tik kalbu apie tai, ką galima padaryti Lietuvoje ir kaip tai padaryti. Aš įkūriau lituanistinę mokyklą mūsų namuose Belgijoje. Mano visa šeima turėjo susitaikyti su tuo, kad kiekvieną šeštadienį į mūsų kotedžą atvažiuodavo trisdešimt vaikų. Tuo metu neturėjome patalpų ir pradėjome nuo keliolikos vaikų. Kai gavome patalpas, jų buvo per 30.
Dauguma žmonių nenori nei aukoti šeštadienių, nei priimti į namus 30 vaikų, nei paruošti visiems jiems priemones, nei savanoriauti. Iš tėvelių mes rinkdavome pinigus tik už priemones, o aš ir dar kelios mamos savanoriavome. Niekas nieko neatnešė ir nepadėjo. Kadangi šeštadieninė mokykla buvo nepaprastai sėkminga, pagalvojau, kad reikia padaryti tą patį ir Lietuvoje. Iš tokio užsispyrimo vieną birželio dieną paskambinau Gabrieliui ir pasakiau, kad įsteigiau įmonę.
– Turite daug vaidmenų, tiek šeimoje, tiek versle, tiek profesijoje. Kaip viską spėjate?
– Vienas žodis – planavimas. Jeigu mes galvojame, kad nereikia planuoti ir gal pavyks, tai nepavyks. Kai turi tiek daug veiklų, retai pavyksta neplanavus. Mes su vyru būdavome susiplanavę net tai, kada mes kartu kažkur eisime. Savo aplinkoje turėjau žmonių, kurie sakė, kad tada nėra romantikos. Bet romantika yra mūsų galvoje.
Jei su dukromis galvosime, kad šį vakarą eisime vakarienės, mes būsime tai susiplanavę. O jei nebūsime susiplanavę, tai niekur nebeišeisime. Labai svarbu sąmoningai nuspręsti, kad bus fantastiškas vakaras, kad galėsime pasikalbėti. Su geriausia drauge, kuri yra vienos organizacijos vadovė, turime tradiciją, kad kai esu Lietuvoje, mes susitinkame per pietų pertrauką. O tuomet sutardavome, kada susitiksime kitą mėnesį. Vienintelis būdas puoselėti ryšį yra planavimas.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)