Savo įžvalgomis, gyvenimo filosofija bei išmintimi profesorius dalinosi su „Žinių radijo“ žurnalistu Aurimu Peredniu.
– Artėja eilinis jūsų gimtadienis. Ar skaičiuojate juos?
– Nieko aš neskaičiuoju.
– Kuo gyvenate?
– Laukimu. Gyvenu gerų naujienų prie jūros laukimu.
– Ilgitės jūros?
– Žinoma, bet tai nebėra realu mano buityje. Aš tik iš tolo galiu sapnuoti jūrą. Jūra yra gyvybė, grožis ir džiaugsmas. Kol yra jūra, tol verta gyventi. Labai norėčiau džiaugtis ja kuo ilgiau.
– Kas jums yra laimė?
– Kai aplink save matau laimingus arba beveik laimingus žmones, kurie džiaugiasi gyvenimu, džiaugiasi tuo, kad esame savo krašte, Lietuvoje, laisvoje tėvynėje ir nieko nebijome. Svarbiausia yra gyventi be baimės. Žiūrėk į žmones aplink save kaip į žmones, džiaukis, jeigu jie laimingi ir padėk jiems būti laimingais. Tuomet viskas bus gerai.
– Ar šiandien mums labai trūksta žmogiškumo?
– Man atrodo, kad visi yra labai pikti, pilni pavydo, pagiežos ir keršto. Tai kokia čia laimė? Sėdėdamas ant pikto kalnelio negali būti laimingas. Tu esi paklydęs. Kažkas su tavimi nėra tvarkoje.
– Kodėl atsisėdome ant to pikto kalnelio?
– Laikas susimąstyti ir pabandyti sumažinti tą kalnelį arba atsakyti į klausimą: kodėl mes atsisėdome ant pikto kalnelio? Kas mums užėjo? Jiems kažkas nepasisekė, jie liko nepatenkinti, nepasiekę savo svajonių ir užvedė pykčio mašinėlę. Tai yra klaida. Užsukite savo pykčio mašinėles.
– Kas turėtų atsitikti, kad žmogiškumo būtų daugiau?
– Reikia, kad žmogus pabustų iš piktumo, pavydo ir nežmoniškumo. Kam mums to reikia? Numesk tai į šalį ir iškart pasijusi geriau.
Reikia, kad žmogus pabustų iš piktumo, pavydo ir nežmoniškumo.
– Galima galvoti, kad kalta sistema – kapitalizmas, konkurencija.
– Apie ką mes kalbame? Ar pats dar supranti, kas yra kapitalizmas?
– Tai sistema, orientuota į laimėjimą.
– Į kokį laimėjimą? Kaip apgauti savo artimąjį? Koks tai laimėjimas? Reikia susimąstyti, kas man yra svarbiausia. Svarbiausia yra matyti aplink save daug laimingų, linksmų ir nepiktų žmonių. Nueiti su jais prie jūros, pasitaškyti ir pasidžiaugti, kad mes dar čia esame. Gyvenimas yra geras ir gražus. Nereikia būti kvailiais.
– Sakėte, kad apie M. K. Čiurlionį beveik viskas pasakyta. Ar tikrai?
– Niekada nebus viskas pasakyta ir tegul mums nerūpi, ar jau viskas, ar dar ne viskas. Tai yra tuščios kalbos. Norėčiau, kad mes išgirstume, kokia graži yra Čiurlionio dvasia, ką ji neša savo draugams ir visiems, nes visi esame jo draugai. Jis padėjo mums išlikti ir išgyventi. Kai mes atsimename, sugrįžtame ir pavartome jo paliktas grožybes, galime tik dėkoti ir dėkoti.
– Ar yra dalykų, dėl kurių jums šiandien pikta?
– Yra dalykų, dėl kurių man gaila. Gaila laiko, kuris praeina veltui, praleidžiant gražius dalykus nežinia dėl ko. Susirask draugą, paimk jį už rankos ir nueikite kartu prie jūros. Pasiklausykite, ką ji kalba. Juk ji yra mūsų draugė.
Susirask draugą, paimk jį už rankos ir nueikite kartu prie jūros.
– Ar pasaulyje mažėja, ar daugėja žmogiškumo religijos?
– Manau, kad mažėja supratimo, kas ji yra ir kodėl jos reikia. Jei to supratimo daugėtų, mes geriau susitartume tarpusavyje, dėl ko gyvename, kaip vieni kitiems padedame, kaip žengiame į gražesnius laikus ir geresnį sutarimą. Turime rūpintis vieni kitais.
– Ar jūsų laikais buvo daugiau sutarimo, kai buvote aktyvesnis viešajame gyvenime?
– Sunku svarstyti. Nėra tokių svarstyklių, kurios būtų naudojamos tada ir dabar. Pažiūrėk į žmonių veidus. Ką jie sako? Ar jie neša džiaugsmą? Ar jie nori juo dalytis? Tai būtų teisingas kelias. Bet pažiūrėk ir pats į save. Kiek tu prisidedi? Ar tu neprisidedi, o tik gadini? Tai yra gana paprasta.
Visas pasaulis toks sumautas ir nuėjęs ne į tas puses. Nuklydęs ir dėl to piktas. Išeities iš to nėra. Tu vis labiau klysi ir pyksi. Čiurlionis paliko vieną paprastą patarimą – nepykit.
– Iš ko galima išmokti žmogiškumo?
– Iš mamos, aplinkos ir gerų žmonių aplink tave. Dairaisi aplink ir matai gerus pavyzdžius. Štai kaip žmonės gali teisingai gyventi, tik nekliudykime jiems, o gal ir padėkime. Žmogau, būk žmogus, nebūk kvailys ar kiaulė. Ko daugiau reikia?
– Ar šiandien galima pasitikėti bažnyčia?
– O kas turi pasitikėti bažnyčia?
– Jos nariai.
– O jais galima pasitikėti?
– Ar norite pasakyti, kad žmonės kuria pasitikėjimą?
– Taip. Žmonės kažko reikalauja iš bažnyčios. Ar jie susimąsto, kas yra bažnyčia, aš nežinau. Bet jei jie susirenka, susiima už rankų ir uždainuoja, tai jau padaryta pusė darbo.
– Ar anksčiau žmonės dainuodavo daugiau?
– Reikia pagalvoti, kodėl taip yra. Kas jiems pasidarė? Kur jų klaida, kad jie šiandien nedainuoja?
– Ar uždainavus sumažėtų pykčio?
– Be abejo. Išeik į gatvę ir pakviesk: einam padainuoti. Į tave pažiūrės kaip į prietranką, bet jei būsi ramus, kantrus, gal jie pradės galvoti: o kodėl mums nepadainavus? Gal kaip tik bus gerai? Pirmas dalykas, kurį žmogus išgirsta, yra mamos daina. Tegul tai būna paskutinis dalykas, su kuriuo žmogus išeina iš pasaulio – su mamos daina. O tai yra sielos taika su savimi ir su pasauliu.
Išeik į gatvę ir pakviesk: einam padainuoti. Į tave pažiūrės kaip į prietranką, bet jei būsi ramus, kantrus, gal jie pradės galvoti: o kodėl mums nepadainavus?
– Ką daryti, kad Lietuva nesitrauktų ir nemažėtų?
– Reikia, kad žmonės vieni kitus mylėtų ir norėtų, kad būtų gera gyventi. Reikia galvoti, kaip padėti žmogui. Gal jam kas nors rūpi, gal jis ko nors negauna? Gal aš galiu patarti? Kai esi palankus kitam žmogui, jau esi teisingame kelyje.
– Jei duočiau jums burtų lazdelę ir paprašyčiau panaikinti vieną dalyką Lietuvoje, kas tai būtų?
– Norėčiau panaikinti pyktį ir nesusikalbėjimą. Tam nėra tokio pagrindo, koks yra užveistas. Kodėl velnias užveisė tą nepasitikėjimą? Nes mes jam per daug leidome.
– Sakote, kad tai padarė velnias, o ne patys žmonės?
– Velnias ir yra patys žmonės. Nereikia apsigauti, neva velnias atėjo iš kažkur kitur ir mums pakenkė. Jis neatėjo, jis yra mumyse ir laukia progos mus apspjauti. Saugokis, kad tavęs neapspjautų. Gali pasakyti kolegai velniui, kad jis be reikalo stengiasi. Eik į savo purvinus krūmus ir ten tuštinkis, o mane palik gyventi taip, kaip aš noriu. Ramiai, švariai ir pasisodinus kokią nors gėlę. Jei tau ko nors trūksta, pasisodink dvi gėles. Nebūk kiaulė ir nebūk kvailys. Būk žmogus.
– Kažkada sakydavome: būk žmogus. Pamenu tą posakį.
– Taip, bet užmiršome, ką tai reiškia. Visai be reikalo.
– Man patiko Senekos mintis, kad žmonės tampa vergais savo noru.
– Taip, tikrai taip. Kartais net nejaučiame, kaip tai atsitiko. O kodėl išvis reikia vergauti?
– Galbūt vergo yra prigimtyje?
– Gali būti ir taip, kad norisi vergauti. Tai labai prastas dalykas. Jei tau norisi vergauti, neturėti jokios atsakomybės, šliaužioti po balas ir skųstis, nueik ten, kur žydi pievos, kur dūzgia bitės, kur galima palakstyti ir pasidžiaugti saulėta diena. Kodėl ne? Juk gyvenime tiek daug grožio.
– Ką jūs labiausiai mėgstate veikti šiuo metu?
– Geriau neklausk. Geriausias dalykas yra kalbėtis su vaikais. Jie yra nepaprasti išminčiai.
– Kodėl?
– Jų nemoko pykti, kerštauti ir grūmoti kam nors. Vaikas į tokį žmogų žiūrėtų kaip į kvailą. Kodėl tu ateini ir man grūmoji, arba sakai, kad turiu grūmoti kaimynui už tvoros? Tegul jis gyvena. Jis nusiskins obuolį ir sugriauš.
– Ar sakote, kad reikia įsiklausyti į vaikus?
– Vaikai yra išminčiai.
– Ko norėtumėte palinkėti žmonėms?
– Neprarasti sielos skaidrumo.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)