Žinoma, iš bėdos karius buvo galima rengti, tačiau galimybės buvo ribotos, primena Vytauto Didžiojo karo muziejus. Kalniečiai ir Alytus tiko nebent šaudykloms, topografijai, rengti individualiai nedidelėmis karių grupėmis. Varėnos artilerijos poligonas taip pat turėjo savų problemų: nors jis ir buvo pagrindinė kariuomenės šaudymų vieta, buvo arti demarkacinės linijos su Lenkija, šaudymo kryptys buvo ribotos, o infrastruktūra menkai išvystyta – kariams tekdavo gyventi aplinkinių kaimų daržinėse, kluonuose, palapinėse.
Neturint gerų sąlygų, pratybos vykdavo ne sistemiškai jas planuojant, bet prisitaikant prie aplinkybių. Nenuostabu, kad trečiajame dešimtmetyje karių rengimas nebuvo gerai vertinamas. Buvo ieškoma sprendimų ir rastas geriausias iš visų – naujas poligonas Gaižiūnuose.
Gaižiūnai nebuvo per toli nei nuo Kauno, nei nuo kitų įgulų: Kėdainių, Panevėžio, Ukmergės, Alytaus. Be to, jie geležinkeliu buvo sujungti su Vakarų Lietuva ir Klaipėdos, Šiaulių, Radviliškio įgulomis. Nuvedus papildomą geležinkelio atšaką iki paties poligono, čia jau buvo galima rengti jungtines pratybas, kuriose kartu treniravosi pėstininkai, artileristai, kavaleristai, aviatoriai, ryšininkai, logistai ir kiti kariai. 1931 m. atidarytas centrinis poligonas leido nuo pavienių mokymų pereiti prie sistemingo rengimo.
Iki 1931 m. Kaune buvo ir Karo aviacijos branduolys. Plečiant pajėgumus, į Zoknius perkeltos pirmosios dvi aviacijos eskadrilės (1937 m. perkelta dar viena), aprūpintos ne tik įvairiais užsienietiškais lėktuvais, bet ir lietuviškais ANBO-IV ir ANBO-41. Jiems taip pat reikėjo kur nors treniruotis – juk neskraidysi kaskart per pusę Lietuvos. Todėl už 5 km nuo Zoknių aerodromo, pelkėtoje vietoje, 4-ojo dešimtmečio viduryje įkurtas Šilėnų bombardavimo poligonas.
Lietuvos karo lakūnas Antanas Mikutis (1917–2005) apie Šilėnų poligoną ir pratybas jame yra palikęs vertingų atsiminimų. Anot lakūno, „žemėje (sekimo punkte) buvo pastatyti trys bokštai, išdėstyti trikampio kampuose, vienas nuo kito maždaug kilometro atstumu, o centre – taikinys. Sekėjai turėjo iš savo sektorių tam tikru taikikliu, su apskritimo laipsnių padalomis, užfiksuoti bombos nukritimo vietą ir užsirašyti“.
A. Mikutis prisiminė, kad „pavasarėjant dar prisidėjo naujų pratimų – tai šaudymas į žemės taikinius Šilėnų poligone, oro kautynės su fotokulkosvaidžiais, artilerijos ugnies koregavimas ir pan.“. Jam keletą kartų teko skristi virš Rėkyvos ežero ir šaudyti į kito lėktuvo šešėlį ant vandens. „Pozuotoju“ lėktuvu buvo ANBO-51, o jo žvalgas žymėdavo ant popieriaus lapo šaudančio lėktuvo pataikymus, nes iš viršaus labai gerai buvo matyti.
Lietuvą okupavę sovietai 1940–1941 m. Šilėnų poligone naikino Lietuvos karo aviacijos lėktuvus, tarp kurių buvo ir Felikso Vaitkaus „Lituanica II“.
Dar vienas carinės Rusijos paveldas – 1905 m. pradėjęs veikti Pabradės poligonas. Šiandien tai – pagrindinis kariuomenės poligonas. To meto Lietuvos kariai juo negalėjo naudotis, nes iki 1939 m. ši teritorija buvo okupuota Lenkijos ir poligone treniravosi lenkai.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir 1939 m. rugsėjį sovietams įsiveržus į Lenkiją, Pabradėje įsikūrė raudonarmiečiai. Čia dislokuoti sovietų vienetai buvo tarp tų, kurie dalyvavo Lietuvos okupacijoje. 1940 m. vasarą poligone buvo dislokuota nemažai buvusios Lietuvos kariuomenės dalinių, iš čia ištremta ir į lagerius išvežta nemažai lietuvių karininkų.
Atkurta Lietuva perėmė ne tik carinį Pabradės ir lietuvišką Gaižiūnų poligonus. Nemažai perimtų poligonų buvo įrengta sovietų okupacinei kariuomenei: Rūdninkų (įkurtas 1948 m.), Kairių (įkurtas 1949 m.), Rokų (įkurtas 1956 m.), Pagudonės (įkurtas 1962 m.), Kazlų Rūdos (įkurtas 1969 m.). Buvo apleistas ir laisvos Lietuvos kariuomenės nebesulaukė ketvirtajame dešimtmetyje kurtas Šilėnų aviacijos poligonas prie Šiaulių.
Visi poligonai, išskyrus Rūdninkų, buvo toliau naudojami mūsų karių ir sąjungininkų. Didžiulis Rūdninkų poligonas po 1990-ųjų buvo palaipsniui apleistas ir tik nuo 2021-ųjų vėl imtasi jį atkurti, vystyti Rūdninkų karinį miestelį. Užbaigus darbus, 2027 m. čia įsikurs dalis Vokietijos kariuomenės brigados.
Kai kuriems iš naudojamų poligonų buvo suteikti istoriniai vardai: Pabradės – generolo Silvestro Žukausko, Kairių (Klaipėdos r.) – generolo Povilo Plechavičiaus, Kazlų Rūdos – brigados generolo Kazio Veverskio, Pagudonės (Šiaulių r.) – divizijos generolo Edvardo Adamkavičiaus, Rokų – pulkininko Igno Musteikio. Gaižiūnų ir Rūdninkų poligonai istorinių pavadinimų kol kas neturi.
Poligonai skiriasi dydžiu, pratybų pobūdžiu ir intensyvumu. Vieni poligonai skirti didesnio masto manevrams (Pabradės, Rūdninkų, Gaižiūnų), kiti – specifiniam karių rengimui ar šaudymo pratyboms.
Įdomūs yra mažesni specifiniai poligonai. Pavyzdžiui, Kairių poligone vyksta jūriniai šaudymai. Čia treniruojasi artileristai, oro gynybininkai, o visai neseniai pirmuosius šaudymus čia atliko ruošiami mūsų HIMARS sistemų operatoriai. Rokų poligonas yra patogus inžinierių pratyboms. Čia įrengta ne tik Inžinieriaus takas, bet ir sprogdinimo aikštelių, kliūčių ruožų ir pan.
Tobulinamuose ir atnaujinamuose poligonuose įrengtos karių ir technikos šaudyklos, šarvuočių trasos, vairavimo mokymo aikštelės ir pratybų laukai, mūšio mieste ir pastatų šturmo kompleksai, infrastruktūros pastatai ir t. t. Vienur veikia, o kitur dar planuojamos lazerinės šaudyklos, suteikiančios galimybę kariams treniruotis nenaudojant amunicijos. Beje, dėl skurdaus dirvožemio Gaižiūnų poligone susiformavo neįprastas, pajūrio kopoms ir dykumoms būdingas kraštovaizdis, todėl ši vieta praminta lietuviškąja Sachara.
2024 m. Lietuvos Respublikos Seimas pritarė poligonų steigimui Šilalės ir Tauragės rajonuose, 2026 m. kovą – Kapčiamiesčio poligono ir Kapčiamiesčio karinio mokymo teritorijos steigimui Lazdijų rajone.
(be temos)