Šeštadienį anapilin iškeliavęs Prezidentas Algirdas Brazauskas – neabejotinai viena ryškiausių Lietuvos politinio gyvenimo figūrų. Bet dukroms jis pirmiausia buvo tėtis, dėl kurio autoriteto jos nė karto nesuabejojo.

Filosofas, europarlamentaras Leonidas Donskis dar prieš kelerius metus yra sakęs, kad A.Brazauskui garantuota vieta tautos politinių didžiavyrių galerijoje. Tačiau A.Brazauskas buvo ne tik politikas ir valstybės vadovas, bet ir šeimos žmogus – mylimas tėvas ir vyras.

Pateikiame interviu su A.Brazausko dukra Laima Mertiniene ištrauką. Pokalbis vyko prieš trejus metus – netrukus po prabangiai atšvęsto A.Brazausko 75-ojo jubiliejaus.

Tada politiko dar nekamavo sunki onkologinė liga, bet jis jau nebedalyvavo aktyvioje politikoje – džiaugėsi išėjęs į pensiją ir išleidęs knygą "Ir tuomet dirbome Lietuvai".

"Kad ir ką sakydavo politologai, kad ir kaip kritikos rykštėmis plakdavo žymūs visuomenės veikėjai, jis mums visada buvo ir bus tėtis – šeimos žmogus, kurį žiniasklaida neretai pavaizduodavo tokiu, koks jis nėra", – taip prieš trejus metus apie A.Brazauską kalbėjo dukra L.Mertinienė.

"Tėtis mums buvo labai geras, skyrė itin daug dėmesio, prigalvodavo įvairiausios veiklos, – prisiminimais dalijosi L.Mertinienė. – Kadangi buvome storuliukės, jis mus skatino judėti ir kas rytą 3 km pėstute su mumis eidavo į mokyklą. Vėliau išmokė plaukti, važiuoti dviračiu, riedučiais, kuriuos anuomet parvežė iš užsienio. Sekmadieniais vesdavosi į muziejus, parodas, koncertus – tai būdavo privaloma programa. Dar vėliau išmokė vairuoti automobilį, buriuoti. Kai pamąstau, savo vaikams aš tikrai neskyriau tiek dėmesio."

A.Brazausko dukra tąkart prisipažino, kad su mama vaikystėje praleisdavo daugiau laiko, bet su tėčiu jis buvo turiningesnis.

"Niekada nesu pamaniusi, kad tėvo patarimų neverta klausyti. Man jis, ypač paauglystėje, buvo didžiausias autoritetas. Jo žodis buvo šventas. Nesakau, kad jis mus labai spaudė. Iš tikrųjų turėjome pakankamai laisvės, tačiau žinojome, kad už savo poelgius teks atsakyti", – pasakojo L.Mertinienė.

– Vadinasi, A.Brazauskas buvo griežtas tėvas?

– Bet teisingas. Atsimenu, ateidavo į mūsų kambarį, atidarydavo rašomojo stalo stalčius ir pamatęs juose netvarką viską išversdavo ant grindų.

Griežtai liepdavo susitvarkyti. Tačiau tėvas niekada nėra baręs manęs pakeltu tonu, niekada nėra įkrėtęs beržinės košės. Neįsivaizduoju, kaip jam taip pavyko, bet mes jį labai gerbėme ir bijojome nuvilti.

Juokas ima prisiminus, kaip lindėdavau užsidariusi vonioje, kai jis tikrindavo pažymių knygeles. Nepateisinti tėvo lūkesčių atrodė negražu ir nederama.

– O už gerus rezultatus turbūt pagirdavo?

– Liaupsių iš jo neišgirsi – ne toks žmogus. "Gerai padarei", – pasakydavo trumpai ir aiškiai.

– A.Brazauskas dėstė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Kaip manote, ar jis buvo labai reiklus savo studentams?

– Manau, jis buvo labiau geranoriškas nei griežtas. Tėtis džiaugdavosi, kad į jo paskaitas susirinkdavo daug studentų, klausydavo.

Neabejoju, kad jiems turėjo būti įdomu. Tėtis labai daug žino, turi didžiulę patirtį ir tiesiog fenomenalią atmintį – puikiai prisimena skaičius ir faktus. Aš datų neprisimenu, o jis gali kalbėti apie detales, sumas, istoriją. Jis tikrai turi ką papasakoti, yra charizmatiškas, traukia ausį.

– Turi daug žinių ir nori jomis dalytis. Dėl to ir rašo knygas?

– Tėvo, nieko neveikiančio ar tiesiog gulinčio lovoje, tinginiaujančio, niekada nesu mačiusi. Jis turi labai daug energijos. Dėl to ir į politiką grįžo.

Atsimenu, atėjo ir sako: aš noriu dar ką nors naudingo Lietuvai nuveikti. Be darbo jis negali.

– Tačiau neseniai prasitarė, kad iš politikos pasitraukė, bet laiko nepadaugėjo.

– Stengiamės susitikti bent kartą per savaitę, tačiau jį vis dar kviečia į įvairius renginius, prašo interviu ir pan.

Kai man negera, visada važiuoju pas tėvą. Jis labai stabilus žmogus, geras ramstis. Net kalbėti nereikia: pabūnu su juo ir jaučiuosi nusiraminusi, pailsėjusi, įgavusi naujų jėgų.

Su Kristina – iki paskutinio atodūsio

Kai žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad tuometis premjeras A.Brazauskas ilsisi ne su sutuoktine Julija, o su Kristina Butrimiene, dukros tėvui nepriekaištavo.

"Jos žinojo, kad penkiolika metų gyvenu vienas. Nebuvo taip, kad iš vieno miegamojo išėjau į kitą. Čia tik žurnalistams taip atrodė, kad su savo reportažais iš paplūdimio privertė mane susitvarkyti dokumentus ir vesti antrąsyk. Ryžausi viską pakeisti, nes tiesiog pavargau vienas gyventi. Kristiną pažinojau seniai. Žinojau, kad ji ištekėjusi ir turi sūnų. Na, mano atvejis ne vienintelis Lietuvoje, nors kai kas taip mano. Remiantis statistika, skiriasi kas trečia pora", – viename pokalbių su žurnalistais atviravo A.Brazauskas.

Jis taip pat kalbėjo, kad ideali moteris yra ta, kuri kiekvieną rytą šypsosi, kuri nevaikšto "kaip kūtvėla iki dvylikos", kuri niekada nevėluoja, skaniai gamina valgyti ir, žinoma, neužmiršta pabučiuoti savo vyro.

K.Brazauskienė su vyru buvo iki paskutinio atodūsio. Ligos kankinamam A.Brazauskui ji stengėsi praskaidrinti nuotaiką, lankydavo ligoninėse ir visus, taip pat ir save, tikino, kad vyras gyvens dar šimtą metų.

Laisvalaikis – buriavimas ir medžioklė

Anapilin išėjęs Prezidentas A.Brazauskas be aistros politikai ir meilės šeimos moterims turėjo ir pomėgių – medžioklę ir buriavimą. Raudonmedžio jachta "Tina" jis dažnai skrosdavo Kuršių marias. Šią galimybę jis išnaudodavo kaskart ilsėdamasis Nidoje.

"Visos kitos čia stovinčios jachtos – plastikinės, o mano – medinė. Joje įmontavau pačią geriausią navigacinę įrangą. Puikus laivas", – ne kartą didžiavosi A.Brazauskas.

Medžioklė irgi buvo neatsiejama nuo Prezidento gyvenimo. "Trofėjai yra mano namuose ir jie saugomi. Ir suskaičiuoti, ir išmatuoti, nes aš labai tam skiriu dėmesį ir matau prasmę. Dalis šių trofėjų galėtų patekti į Valdovų rūmus ir aš su malonumu juos padovanosiu", – yra žadėjęs A.Brazauskas.

Jis yra prisipažinęs jaučiąs širdgėlą dėl Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio iškilmėms nebaigtų statyti Valdovų rūmų.

Skelbs gedulą

Šiandien į neeilinį posėdį susirinkęs Ministrų kabinetas ketina šalyje paskelbti gedulą. Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai Linas Balsys BNS teigė, jog A.Brazauskas tikriausiai bus pašarvotas antradienį prezidentūroje, o laidotuvės bus rengiamos ketvirtadienį. Tai bus pirmosios valstybinės Prezidento laidotuvės Lietuvos istorijoje. A.Brazauskas turėtų būti laidojamas Antakalnio kapinėse. Kadenciją baigusio Prezidento, buvusio Seimo vadovo ir premjero atminimui bus rengiamas gedulingas Seimo posėdis.

A.Brazauskas mirė po sunkios ir ilgos onkologinės ligos birželio 26 d. pavakarę Turniškėse, savo rezidencijoje. Paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais jis nesirodė viešumoje ir laiką leido artimiausių šeimos narių draugijoje.

Kalbama, kad A.Brazauskas vengė masinių susibūrimų ne tik dėl ligos, bet ir todėl, jog nenorėjo tautos atmintyje būti prisimenamas silpnas ir palaužtas sveikatos sutrikimų. Kadenciją baigusio Prezidento gyvybė užgeso jam einant 78 metus.