Garliavos pašonėje esančiame Teleičių kaime vakar sugrįžtančios penkiametės anūkės nekantriai laukė jos senelis Andrius Vytautas Kedys. 71 metų Drąsiaus Kedžio tėvas teigė, jog nebepuoselėja vilčių, kad viskas baigsis laimingai.

– Kaip į spalio 5-osios įvykius jūs žvelgiate dabar?

– Per savaitę šiek tiek apsipratau. Neduok Dieve tokios tragedijos niekam kitam. Net ir priešui, pačiam velniui nelinkėčiau. Skambiname ir skambiname Drąsiui dieną naktį, bet jokio signalo. Gal jo jau nebėra gyvo? Jei ir atsiras, tai vis tiek jo lauks ilgi metai kalėjimo. Nors, kas žino, gal čia ir ne jo darbas? Kalbų yra visokių, tik nežinia, kuo tikėti. Antru smūgiu tądien mums tapo žinia apie atimtą mergaitę.

– Kaip sureagavote sužinojęs, kad anūkė atsidūrė sostinės Vaiko raidos centre?

– Tada nuvažiavau pasiimti mergaitės į darželį ir neradau, o kur ji išvežta, niekas neskubėjo aiškinti. Iki šiol nesuprantu, kam reikėjo penkerių su puse metų vaiką tylomis paimti iš darželio ir vežti net į Vilnių. Nejaugi mes Kaune neturime jokios panašios įstaigos?

Man tikrai kelia didelių įtarimų tai, kad tame Vaiko raidos centre jai buvo duodami kažkokie vaistai nuo slogos. Labai įtartinas ir pareigūnų noras jai skirti dar vieną psichiatrinę ekspertizę. Juk dar šių metų balandžio pabaigoje ji buvo ištirta Vilniuje, o paskui Drąsius savo iniciatyva ją nuvežė į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Turime visas specialistų išvadas, kuriose aiškiai pasakyta, kad mergaitė nemeluoja ir nieko neišsigalvoja.

– Visą savaitę važinėjote iš Kauno į Vilnių ir lankėte vaikaitę. Ar visada leisdavo su ja pasimatyti?

– Su žmona per savaitę buvome pas ją nuvykę tris kartus. Net Stalino laikais tokių dalykų turbūt nebūdavo. Sykį teko laukti kelias valandas lauke, prie durų, net kaulai sušalo. Ar tikrai būtina tuos vaikučius taip saugoti nuo aplankyti atvažiavusių dieduko ir bobutės? Ilgai neužsibūdavome, tik kokį pusvalandį. Pasikalbėjau su anūkėle, pažaidžiau. Ji mūsų irgi be galo išsiilgusi, vis klausinėjo apie tėvą.

– Ką apie Drąsių ir pastarosios savaitės įvykius pasakojote anūkei?

– Dievuliau, ką gi jai pasakosi. Sakėme mažylei, kad tėvelis išvažiavęs į komandiruotę, greitai grįš ir vėl būsime visi kartu.

– Be rūpesčių dėl anūkės, kas dar jums neduoda ramybės?

– Kad ir kas nutiktų, esame viena didelė šeima – tiek mes, tiek mūsų vaikai ir anūkai. Būdami drauge tikrai būsime laimingesni. Ir kitas anūkas (dešimtmetis Neringos ir Aido Venckų sūnus – red. past.) juokais žadėjo atiduoti pusseserei savo kambarį, o pats apsigyventi kitame. Pati anūkėlė, gyvendama pas mus, vis bėgdavo pas tetą Neringą, kuri gyvena gretimame name. Jai ten labai patikdavo.

Dar vienas didžiulis rūpestis dėl dukters, kuri su visa šeima išgyvena dėl Drąsiaus ir jo dukrelės. Per šią savaitę visai sublogo, nieko nevalgo, nuolat verkia ir su vyru Aidu rūpinasi mūsų mažyle. Sumenkusi Neringa neatpažįstamai, dėl sveikatos net turi nedarbingumo pažymėjimą.