Šeštadienio rytą Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Vėliavos būrio šauliai kėlė Vyčio Kryžiaus ordino vėliavą 95 metų sukaktį švenčiančios Šaulių sąjungos garbei. Garbaus amžiaus vyrai žygiavo ne šiaip sau – jie tęsė seną karo invalidų tradiciją.

Atgaivino ir tęsia

"Ar turi 100 litų kišenėje? Neturi – nedėk kepurės ant stalo", – juokaudami seną prietarą vienas kitam primena pasitempę, tvarkingomis uniformomis apsitaisę garbaus amžiaus Vėliavos būrio šauliai iš Kauno Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės. Istoriniame Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) štabe Laisvės al. susėdame pasikalbėti apie tarpukario laikus menančią tradiciją, kurią šie vyrai tęsia ir šiandien.

"1991 m. rugsėjo 8-ąją vedžiau pačią pirmąją ceremoniją Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, taip ir likau tame būryje", – puikiai pamena Vėliavos būrio vadas Vaidotas Adomas Bieliūnas. Jis ir būrio bičiulis Stasys Dovydaitis – du belikę atkurtos vėliavos kėlimo ceremonijos liudininkai ir dalyviai, o skyriaus vadas Alvydas Semaška prie jų prisijungė 1998 m. Be to, S.Dovydaitis – vienintelis iš viso būrio Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius.

Prieš 23 metus Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojų ir šaulių pastangomis istoriniame muziejaus sodelyje suplevėsavo Vytauto Didžiojo vėliava – raudona, su Vyčiu ir Gediminaičių stulpais. Dabar kasdien ji plazda ant muziejaus pastato, o Vėliavos būrio šauliai valstybinių , kitų švenčių proga ir savaitgaliais kelia Vyčio Kryžiaus ordino vėliavą. Atkurtas ir tarpukariu griežtas maršas, kuriam skambant šiandien žygiuoja vyrai.

Žygiuodavo su lazdomis

Apeigų iniciatorius buvo Karo muziejaus įkūrėjas gen. Vladas Nagevičius. Jo pastangomis 1921-aisiais atidarius muziejų, sodelyje pradėtos rengti ceremonijos žuvusiesiems už Lietuvos laisvę pagerbti.

Ceremoniją rengti patikėta Nepriklausomybės kovose nukentėjusiems vyrams – Karo invalidų tarnybai. Apeigos sodelyje vykdavo kasdien, ryte ir vakare, o švenčių dienomis jos būdavo ypač iškilmingos.

Kaip teigia istorikai, karo invalidai eidavo paskui orkestrą lėtu žingsniu, kai kurie net pasiramsčiuodavo lazdomis. Atsižvelgiant į jų sveikatą, buvo pritaikytas lėtesnio tempo maršas. Apeigas lydėdavo trimitininkų signalai iš Karo muziejaus bokšto ir šalia Nežinomojo kareivio kapo. Darbo dienomis orkestras grieždavo giesmę "Marija, Marija", o skambant iškilmingam maršui vienu metu būdavo keliamos valstybinė, tautinė ir Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos. Per iškilmingas šventes dar skambėdavo ir valstybės himnas, ir muziejaus bokšto varpai.

Garbės sargybą eidavę karo invalidai vilkėdavo juodą uniformą su raudonais įsiuvais, jų galvas puošė žalsvi šalmai su auksiniais Vyčio Kryžiais, rankose jie nešdavo pikes – kavalerijos ietis su Vyčio Kryžiaus ordino spalvų vėliavėlėmis. Būtent taip atrodo ir šiandieniniai Vėliavos būrio šauliai, kuriems patikėta tęsti istorines apeigas.

Ieško garbingų pasekėjų

Jau keleri metai nuo gegužės iki rugsėjo pabaigos šauliai Vyčio Kryžiaus vėliavą kelia ir savaitgaliais. Taip miesto valdžia nusprendė vilioti turistus, tačiau informacijos apie vienintelę tokią Lietuvoje ceremoniją trūksta.

"Kartais žmonės net išsižioję žiūri, ką mes čia darome – niekada apie tai net nebuvo girdėję. Turistai prašo nusifotografuoti kartu, bet dažniausiai į ceremoniją jie pataiko visiškai atsitiktinai", – liūdnai šypteli S.Dovydaitis. Šauliai įsitikinę, kad dėmesio vertą ceremoniją labiau galėtų reklamuoti Turizmo informacijos ir konferencijų centras bei pati savivaldybė savo reklaminiuose leidiniuose. Vyrai apgailestauja, kad nemokame girtis tuo, ką turime išskirtinio.

"Mes senstame, gretos retėja, o norinčiųjų mus pakeisti nelabai yra", – dar vieną didžiulį rūpestį atskleidžia V.A.Bieliūnas. Šauliai nerimauja, ar kartu su jais neišnyks ir graži istorinė tradicija, nes ir anksčiau bandymų ją numarinti jau būta.

"Prieš gerą dešimtmetį mums buvo pasakyta, kad vėliavą kelsime tik vieną kartą per metus. Tuomet kandžiai juokavome, kad tikriausiai per Lenino gimtadienį", – prisiminė S.Dovydaitis. Pasak vyrų, tuomet jų kratėsi Karo muziejus, buvo pamiršusi ir miesto valdžia, bet pradėjus garsiai kalbėti apie būtinybę saugoti ceremoniją, reikalai kiek pagerėjo.

2008 m. savivaldybė pasiuvo Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos spalvas atitinkančias uniformas pagal senuosius, tarpukario ceremoniją menančius pavyzdžius. Šalmus, pikes iš pradžių duodavo Karo muziejus. Dabar šiais atributais vėliavos būrį aprūpino Šaulių sąjunga.

"Tuomet buvo prisirinkę nemažai norinčiųjų, bet nelabai pajėgių. Vieną pilvas į šonus nešioja, kitas niekaip nesupranta, kaip tas kojas reikia dėlioti. Bet kaip eiti negali", – subtilybes atskleidė S.Dovydaitis. Būriui ne vienus metus vadovaujantis V.A.Bieliūnas iš patirties žino: norint, kad gražiai ir nepriekaištingai vyktų visa ceremonija, praktikuotis reikia kasdien. Deja, tai padaryti beveik neįmanoma, ir sveikata jau ne visada leidžia – vieni artėja 80-mečio link, kiti – jau atšventę šį jubiliejų.

Atkūrus ceremoniją buvo išleistas įsakymas, kad ceremoniją turi atlikti tik buvę partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, bet laikui bėgant šis reikalavimas tapo nebeaktualus – tokių žmonių vis mažėja. "Kadangi ir mes jau tokie prinokę, gali būti visokių nenumatytų atvejų, todėl ir būtina galvoti apie pamainą: kad būtų atsarginių, kad būtų, kas mus pakeis ateityje", – sako A.Semaška.

Vėliavos būrio šauliai į savo gretas priimtų ir jaunesnius vyrus, jeigu tik būtų norinčių, atsakingų, pareigingų. "Neužtenka gražiai atrodyti. Reikia, kad žmogus garbingas būtų ir nekompromituotų nei Šaulių sąjungos, nei garbingos istorinės ceremonijos", – vienos nuomonės laikosi Vėliavos būrio šauliai.

Pakėlė į generolus

Nors vėliavos kėlimo ceremonija – labai rimta ir šauliai ją atlieka labai atsakingai, kartais pasitaiko ir linksmų nuotykių. "Užsikalbėjome, kažką diskutavome ir pamiršau apsimauti pirštines. Tik pradėjęs žygiuoti supratau, o pikė rankose, ir jau nieko pakeisti negaliu", – prisiminimais dalijosi A.Semaška.

Sykį šaulį gerokai nustebino praeivis, kuris į jį kreipėsi "Tamsta, generole". "Kelnės su raudonais įsiuvais, tai ir palaikė generolu. Tenka ne vienam žmogui aiškinti, kas mes tokie, ir kviesti prie Kario muziejaus – tegul ateina ir pamato, ką mes čia darome", – nusijuokė A.Semaška.

Ar 20 ir daugiau metų Karo muziejaus sodelyje vėliavą keliantys vyrai prieš ceremoniją jaudinasi? "Žinoma, jaudulys visada yra, ypač per šventes, kai susirenka daug žmonių", – neslepia V.A.Bieliūnas.

"Jeigu patyrę aktoriai jaudinasi eidami į sceną, tai ir mes – ne išimtis. Juk tai – savotiškas spektaklis", – priduria A.Semaška.

Atgaivinta tradicija

Po 1991 m. sausio 13 d. įvykių Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas sausio 15 d. priėmė įstatymą, kuriuo buvo atkurtas Vyčio Kryžiaus ordinas (įsteigtas 1919 m.). Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojami asmenys, didvyriškai gynę Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.