Šeštadienio interviu
Mindaugas Vaitelė savęs didvyriu nelaiko
Šią savaitę Mindaugas Vaitelė tapo Klaipėdos įžymybe. Trisdešimt ketverių metų vyras nepabūgo pulti į šaltą jūrą gelbėti skęstančio vaiko. Mindaugas sako, kad ir šiandien nėra atsigavęs nuo patirto siaubo, kai, ištraukęs iš vandens vieną berniuką, suprato, kad du žmonės žuvo. Ir dabar, kai užsimerkia, jam prieš akis iškyla vandenyje plūduriuojančio berniuko galva.
Patrauklios išvaizdos M.Vaitelė maloniai bendrauja ir su pažįstamais, ir su pirmą kartą matomais žmonėmis. Šviesiaplaukį žydraakį barmeną Mindaugą gali pasakyti pažįstantys daugybė klaipėdiečių. Keletą metų jis dirbo miesto centre žmonių pamėgtoje “Joloje”, daugelyje kitų vietų, o pastaraisiais metais - naktiniame klube “Paradoksas”. Nuo pat antradienio ryto, kai žmonės “Klaipėdoje” perskaitė apie drąsų Mindaugo poelgį, jo telefonas netyla. Skambina pažįstami ir draugai, džiaugiasi, sveikina. Giminaičiai net iš kito miesto išgirdo minint Mindaugo pavardę per radiją ar televiziją ir, gerai nesupratę, suskubo jo ieškoti, jaudinosi laukdami, kol Mindaugas pakels ragelį, nes pamanė, jog ir jis nuskendo. Žmona Audronė, sužinojusi apie vyro poelgį, ilgai verkė. Net vyresnysis sūnus dešimtmetis Deividas kitą rytą kalbėdamas su mama išgąstingai paklausė, - juk ir tėtis galėjo negrįžti. Tačiau savęs didvyriu Mindaugas nelaiko, sako, kad, šokdamas į vandenį, nieko nespėjo pagalvoti.
Pirmadienį prie molo Mindaugas važiavo su tėvu. Kaip sūnus įšoko į vandenį ir paskui kartu su išgelbėtu aštuonerių metų berniuku išlipo ant akmenų, jis nematė, nes buvo toliau, o ir minia žioplių užstojo. Grįžęs prie tėvo, Mindaugas rado jį labai susijaudinusį, žmogui drebėjo rankos, bet sūnus pasidžiaugė, kad ligotas tėvas nematė, kaip viskas vyko. Dar geriau, kad jis negalėjo jokių detalių papasakoti nesveiką širdį turinčiai mamai.
- Mindaugai, ar esi geras plaukikas?
- Mokykloje esu lankęs baseiną, jūros nebijau, bet tokiame šaltame vandenyje maudytis nebuvo tekę. Nenuostabu, kad vienam vyrui, kuris taip pat šoko gelbėti vaikų, suspaudė širdį.
- Kaip manai, ar reikėtų uždrausti žmonėms lipti ant molo?
- Molu pasivaikščioti malonu kiekvienam, bet ant naujojo jo atsikišimo, kur tik akmenys riogso, manau, nereikėtų leisti. Tą vietą galima būtų aptverti. Tik vargu ar tai gelbės, juk žvejai yra atkaklūs žmonės, jų tvoros nesustabdys. Aš ir pats ne iš ramiųjų. Mažas būdamas, tėvams pridarydavau daugybę problemų. Kartą mane nusivežė į Krymą poilsiauti, užsikabarojau į tokį statų kalną, į kurį suaugusieji negalėjo užkopti. O Maskvoje įsikabarojau į aukštos įtampos stulpą, buvo vargo, kol mane nukrapštė.
- Žinau, kad turi dvynę seserį. Ar ir ji tokia nenuorama?
- Ne, Jolanta daug ramesnė. Džiaugiuosi, kad ją turiu. Maždaug nuo dvylikos ar trylikos metų labai gerai sugyvename. Mano žmona ir jos vyras nesako, kad esame labai panašūs, bet bendraujame puikiai. Įdomu, kad aš turiu du sūnus, o ji - dvi dukras, mūsų vaikai yra panašaus amžiaus.
- Dabar, kai tapai ne tik daug kam matytas barmenas, bet ir įžymus žmogus, įdomu sužinoti daugiau apie tave. Ką esi baigęs, kur esi dirbęs?
- Lengviau būtų atsakyti, ko nebaigiau. Po vidurinės mokyklos su draugais įstojome į Kauno politechnikos institutą, norėjau įgyti mašinų gamybos automatizavimo ir kompleksinio robotizavimo specialybę. Žinote kodėl? Ėjom ten, kur pavadinimas ilgiausias. Iš instituto paėmė į tarybinę kariuomenę, grįžęs nenorėjau tėvams sėdėti ant sprando, tęsiau studijas Klaipėdoje ir dirbau. Tada buvau greitosios pagalbos brigados sanitaras. Ten susipažinau su žmona. Vedžiau, gimė vaikas, ne studijos buvo galvoje, reikėjo uždirbti pragyvenimui. Taip aš to automatizavimo ir nebaigiau. Gyvenime teko dirbti daug visokių darbų, bet labiausiai iš jų visų patinka darbas bare.
- Kuo patrauklus tau barmeno darbas, kokio būdo bruožo neturintis žmogus negalėtų jo dirbti?
- Pirmiausiai džiaugiuosi, kad darbe nėra monotonijos, kasdien tenka bendrauti su daugybe įvairių žmonių, nors, tiesą sakant, ne visada yra nuotaika bendrauti. Ir dar man patinka improvizuoti su gėrimais. Neišmanantis žmogaus psichologijos, nejautrus būdamas, negalėtum dirbti barmenu. Išgėrę žmonės pasikeičia, vieni be galo plepa, kiti darosi pikti, nė vieno negali įžeisti, tenka diplomatiškai išsisukti iš situacijos.
- Ką reiškia improvizuoti su gėrimais? Čia jau kvepia menu?
- Kiekvienas žmogus turi savo skonį. Kas vienam labai skanu, kitam - bjauru. Sakysime, žmogus prašo ko nors skanaus. Tenka per kelias bendravimo minutes nuspėti, kas jam galėtų patikti. Vyras ar moteris, jaunas ar senas, su drauge ar vienas ir daugelis kitų niuansų ir net tik nuspėjamų dalykų padeda nuspręsti, kuo pavaišinti klientą.
- Kaip pats reaguoji į klausimą: “Gal kavos” ?
- Abejingai. Aš jau maždaug dešimt metų jos negeriu. Mėgstu visokias arbatas. Iš alkoholinių gėrimų - priklausomai nuo metų laiko ir nuotaikos - alų arba gerą viskį.
Nors pats negeria kavos, Mindaugas aparatu sako jos galintis pagaminti įvairiausių skonių. Pasirodo, ir čia yra subtilių niuansų. Pavyzdžiui, trečias iš eilės pilamas iš aparato puodelis nebebus toks skanus kaip pirmieji, reikia truputį palaukti. Kitų paslapčių Mindaugas nenorėjo išduoti.
- Mindaugai, kaip mėgsti leisti laisvalaikį?
- Labiausiai laisvu laiku mėgstu pamiegoti. Tiesa, dabar, kai darbo naktis truputį sutrumpėjo, nebe taip trūksta miego. Dirbant naktį, o ilsint dieną, yra ir savų privalumų. Pavyzdžiui, mažiau belieka laiko bartis su žmona. (Juokiasi.) Visa šeima labai mėgstame gamtą. Nesvarbu, ką ten veikti: uogauti, grybauti ar tiesiog su draugais linksmintis. Aš prie visko galiu prisitaikyti, svarbu, kad galėčiau pabūti su brangiais žmonėmis.
- Paskutinis klausimas - gana banalus ir tradicinis. Ką pasakytum tavęs klausantiems žmonėms, jei galėtum kreiptis į minią?
Po trumpos pauzės Mindaugas jau surimtėjęs atsako:
- Prašyčiau žmonių nebūti abejingiems svetimai nelaimei, nes nė vienas nežinome, kada patiems prireiks pagalbos. Juk, kai vaikas įkrito į jūrą, keturi žmonės šoko jo gelbėti, o daugybė kitų stiprių vyrų teisinosi nemokantys plaukti. Paskui, kai reikėjo nuskendusius iškelti, taip pat nedaug kas puolė padėti, nors gelbėtojas kvietė pagelbėti.
Su Mindaugu kalbėjomės vakare, kai daugeliui žmonių darbai jau buvo baigti. Mūsų pašnekovas buvo neseniai atsibudęs, nuo 22 valandos jo laukė darbas. “Gero vakaro”, - barmeniškai atsisveikino jis.
Naujausi komentarai