Molotovo–Ribbentropo paktas ir jo slaptieji protokolai – tai dviejų mirtinų priešų, Stalino ir Hitlerio, suokalbis, kuriuo 1939 m. rugpjūčio 23-iąją buvo pasidalyta Europa.
Istorinė atmintis
LRT žurnalistas Juras Jankevičius savoje nemirtingoje laidoje „Klausimėlis“ prieš keliolika metų Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse klausė praeivių, ką jie žino apie Ribbentropą ir Molotovą. Štai keli ryškesni patrumpinti atsakymai: „tai pirmieji kosmonautai!“; „jis sukūrė, atrodo, vandens formulę. Autoriaus pavardė – Ribbentropas, o vardas – Molotovas“; „Molotovas sukūrė jo vardu pavadintą kokteilį – degtinė su pipirais“; „atrodo, tai rašytojas, parašęs „Karą ir taiką“; „Ribbentropas nužudė Puškiną dvikovoje“. Tokie atsakymai byloja apie labai skaudžias spragas mūsų visuomenės istorinėje atmintyje.
Tad prisiminkime, kodėl šios dvi pavardės kasmet skamba rugpjūčio 23-iąją – Baltijos kelio dieną. Ieškodama atsakymo į šiuos ir kitus klausimus rėmiausi Australijos lietuvių visuomenės veikėjo, žurnalisto Jono Petro Kedžio knyga „Terorizuojama ir naikinama Lietuva 1938–1991“ (Klaipėda: Rytas, 1994) ir jauno, bet jau gerai žinomo istoriko dr. Simono Jazavitos įžvalgomis apie Ribbbentropo–Molotovo paktą šių dienų politikos kontekste.
Pastarojo meto pasaulio galingųjų santykiai Rusijai kariaujant prieš Ukrainą dažnam primena 1945 m. Jaltoje vykusią „didžiojo trejeto“ konferenciją, 1938 m. rugsėjo pabaigoje – Miuncheno susitarimą ar 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo–Ribbentropo paktą. Jo slaptuosiuose protokoluose Stalinas su Hitleriu nubrėžė Vidurio ir Rytų Europos valstybių padalijimo liniją, nulėmusią tragišką Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos likimą, jau nekalbant apie sukeltą Antrąjį pasaulinį karą. Kaip buvo prieita iki minėto pakto ir kaip jis atsiliepė Lietuvai?
Be trikdžių tą pačią rugpjūčio 23 d. Kremliuje buvo pasirašyta nepuolimo sutartis. Nekilo rimtų nesutarimų ir pasirašant slaptą Rytų Europos dalybų protokolą.
Stalinas pasiūlė
1939 m. Europa drebėjo prieš Hitlerį, užėmusį Austriją, Čekoslovakiją, Klaipėdos kraštą. Eilėje stovėjo kita auka – Lenkija. Stalinas gerai žinojo Hitlerio „Mein Kamf“, šioje „evangelijoje“ minimą Vokietijos „gyvenimo erdvę“, į kurią turėjo patekti ir sovietų imperija, ir kaimyninės valstybės. Tad Stalinui iškilo klausimas: kai Hitleris užpuls Lenkiją, ją ginti drauge su žadėjusiomis tai daryti Prancūzija ir Anglija, ar susidėti su mirtinu priešu – Vokietija? Tačiau įvertinęs Miuncheno susitarime Hitlerio pamoką Prancūzijai ir Anglijai (pastarųjų trumparegiška politika agresyviems Vokietijos veiksmams – Hitleris nebaudžiamas užėmė visą Čekiją – tapo nuolaidžiavimo politikos simboliu), Stalinas nutarė nepasitikėti Vakarų demokratais ir pradėjo dvigubą žaidimą. Jis pasiūlė Hitleriui normalizuoti santykius – iš pradžių pasirašyti ekonominio bendradarbiavimo, o netrukus – ir nepuolimo paktą, kartu brandindamas planą pirmas pulti Vokietiją. Apie tai rašė buvęs Raudonosios armijos karininkas Viktoras Suvorovas, pabėgęs iš SSRS į Vakarus su kruopščiai surinktais dokumentais.
Istoriko dr. S. Jazavitos nuomone, tam laikotarpiui pažinti itin vertinga Vokietijos Bundesvero karo istorijos tyrimo centro ilgamečio direktoriaus Joachimo Hoffmanno knyga „Naikinamasis Stalino karas 1941–1945 m.“ (iš vokiečių k. vertė A. Imbrasienė. Vilnius: Briedis, 2013).
Pažymėtina, kad Hitleris, anot J. P. Kedžio, priėmė Stalino planą išskėstomis rankomis, nes galvojo apie galimą karą su Vakarų šalimis, kai užims Lenkiją. Tokiu atveju Hitleris negalėtų kovoti dviem frontais – ir su Vakarais, ir su SSRS, kurią juk planavo užimti po pergalių Lenkijoje, Prancūzijoje, Anglijoje.
Lietuvio šūvis?
Tačiau Hitlerį siutino Stalino taktika prieš pasirašant minėtą sutartį. Mat Kremliaus valdovas stengėsi laimėti laiko pasirengti karui su Vokietija. Prasidėjusiose derybose aktyviai dalyvavo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrai Joachimas von Ribbentropas (1893–1946) ir Viačeslavas Molotovas (1890–1986). Pastarasis kaip įmanydamas vilkino pasirašymo akimirką, o J. von Ribbentropas visaip ją skubino, nes Vokietija jau buvo suplanavusi Lenkijos puolimą ir norėjo užsitikrinti, kad antrojo fronto ir karo su SSRS nebus. Artėjo rugpjūčio pabaiga, o tarpvalstybinė prekybos ir nepuolimo sutartis tarp Vokietijos ir SSRS dar nebuvo pasirašyta.
Pagaliau po paties Hitlerio laiško Stalinui šis pranešė Berlynui, kad sutinka su J. von Ribbentropo atvykimu į Maskvą. Vokiečių ministro lėktuvas nusileido rugpjūčio 23-iosios vidurdienį. J. von Ribbentropas atvyko su visais fiurerio įgaliojimais pasirašyti ne tik nepuolimo sutarties, bet ir slaptųjų protokolų dėl Rytų Europos pasidalijimo tarp nacistinės Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos.
Pažymėtina, kad Hitleris, priėmė Stalino planą išskėstomis rankomis, nes galvojo apie galimą karą su Vakarų šalimis, kai užims Lenkiją.
J. P. Kedys tada gyveno Pašvenčio kaime prie Smalininkų. Kadangi Klaipėdos kraštas tuo metu buvo vokiečių okupuotas, ties Pašvenčiu ėjo siena su Vokietija. Rugpjūčio 23-iąją Pašventyje pasklido kalbos, kad lietuvis pasienio policininkas, eidamas sargybą, šovė į įskridusį iš Vokietijos pusės lėktuvą. J. P. Kedys mėgino išsiaiškinti, ar tai galėjo būti J. von Ribbentropo lėktuvas, bet to padaryti jam nepavyko.
Rungėsi dėl Lietuvos
Be trikdžių tą pačią rugpjūčio 23 d. Kremliuje buvo pasirašyta nepuolimo sutartis. Nekilo rimtų nesutarimų ir pasirašant slaptą Rytų Europos dalybų protokolą. Jame Suomija, Estija, Latvija buvo priskirtos Sovietų Sąjungai, o Lietuva – Vokietijai. Beje, slaptojo protokolo antrasis ir trečiasis straipsniai aiškiai bylojo, kad Vokietija ketina pulti Lenkiją, o Sovietų Sąjunga ne tik su tuo sutinka, bet dar ir pasidalija su Vokietija tos šalies teritoriją. Paskui suokalbininkai „aplaistė“ šį dokumentą.
1939 m. rugsėjo 1-ąją Lenkiją iš vakarų užpuolė nacistinė Vokietija, o ankstų rugsėjo 17-osios rytą – Sovietų Sąjunga, pažeisdama 1932 m. pačios pasirašytą su Lenkija nepuolimo paktą. Po bendros pergalės prieš Lenkiją naciai ir sovietai paskelbė, kad minėta valstybė nebeegzistuoja.
Varšuvos kapituliavimo dieną, rugsėjo 27-ąją, J. von Ribbentropas vėl atvyko į Maskvą ir po paros su V. Molotovu pasirašė Vokietijos–SSRS sienų ir draugystės sutartį, kurioje įtvirtinamas Lenkijos pasidalijimas – nubrėžta siena tarp Vokietijos ir SSRS. Slaptajame protokole nutarta pakeisti rugpjūčio 23-iosios slaptąjį protokolą, ir taip Lietuvos teritorija pateko į SSRS įtakos zoną. Toks sprendimas buvo priimtas spaudžiant Stalinui dėl jam svarbios karo atveju Lietuvos strateginės padėties, kurią, beje, labai vertino ir Hitleris, pasilikęs nediduką Pietvakarių Lietuvos gabalą kairiojoje Šešupės pusėje. Jį vėliau pardavė sovietams už 7,5 mln. aukso dolerių. Tai buvo numatyta trečiame slaptajame protokole, pasirašytame 1941 m. sausio 10 d., kai Vokietija atsisakė savo pretenzijų į Lietuvos teritoriją, prieš pradėdama karą su SSRS, nes, pasak S. Jazavitos, abi šalys jau daugiau ar mažiau pratinosi prie minties, kad teks kariauti tarpusavyje ir jokia draugystė ilgai nesitęs.
Vilniaus kaina
Kokios išvados peršasi apie šį sąmokslą? Pirmąjį žingsnį į jį dar 1939 m. pradžioje žengė SSRS, pasiūlydama Vokietijai ūkinį, o kiek vėliau – ir politinį bendradarbiavimą. Slaptųjų protokolų turinys netrukus atvedė į Antrąjį pasaulinį karą. Anot J. P. Kedžio, nors Stalinas ir Hitleris, nepuolimo sutarties ir slaptųjų protokolų autoriai, turėjo tą patį tikslą, tačiau su mirtinai skirtingais interesais, t. y. sunaikinti vienas kitą palankiai susiklosčius politinėms ir karinėms aplinkybėms.
Kaip elgėsi trys Baltijos šalys didžiulės grėsmės tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų akivaizdoje? Dr. S. Jazavita pažymi, kad visos pabrėžtinai laikėsi neutralumo politikos, o karinė sutartis buvo tik tarp Latvijos ir Estijos, ir tai su išlygomis. Su mūsų valstybe juodvi tokios sutarties nepasirašė, bijodamos, kad Lietuvos konfliktai su kaimynais dėl Vilniaus ir Klaipėdos gali jas visai be reikalo įtraukti į karą su Lenkija ar Vokietija. Lietuva Neutralumo įstatymą Seime priėmė dar 1939 m. sausio 10 d. ir, įtampai kaistant, daug kartų viešai pranešdavo, kad laikosi neutraliteto, bet, kaip žinoma, tai neišgelbėjo.
Kai Stalinas su Hitleriu pasidalijo Lenkiją, jos rytinė dalis su Vilniaus kraštu atiteko SSRS. Mūsų šalis, turėdama galvoje 1920 m. pasirašytą Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį ir nuo 1926-ųjų kas penkerius metus pratęsiamą tarpusavio nepuolimo sutartį, pasiūlė Maskvai derybas dėl Vilniaus ir jo krašto grąžinimo. Anot dr. S. Jazavitos, sovietai pirmi pakvietė lietuvius atvykti. Nors mūsiškiai įtarė klastą, bet nežinojo, kaip atsisakyti, kai atsirado viltis atgauti Vilnių. Istoriko teigimu, per įgaliotąjį ministrą Kazį Škirpą vokiečių siūlytas idėjas atsiimti Vilnių 1939 m. rugsėjį mūsų politinis elitas nedviprasmiškai atmetė, tiesa, irgi daugiau vilkindamas laiką ir rasdamas techninio-teorinio pobūdžio kliūčių, kalbėdamas apie „būsimą“ taikos konferenciją ir pan.
1939 m. spalio 3 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys išskrido į Maskvą derėtis. Tą patį vakarą jis ir Lietuvos atstovas Ladas Natkevičius Kremliuje susitiko su V. Molotovu, Stalinu. Kremliaus valdovas, anot J. P. Kedžio, Lietuvos pasiuntiniams išdavė pasirašytų su Vokietija protokolų paslaptį – Lietuvos teritorija patenka į SSRS įtakos zoną. Klodamas ant stalo žemėlapį, sakė, kad reikia pasirašyti dvi sutartis: dėl Vilniaus ir jo krašto grąžinimo ir Savitarpio pagalbos, pagal kurią Lietuva turi įsileisti 50 tūkst. raudonarmiečių.
Lietuva 1939 m. spalio 10 d. pasirašė tą sutartį, pagal kurią susigrąžino Vilnių ir dalį jo krašto, įsileido 20 tūkst. raudonarmiečių kontingentą – Trojos arklį. Tai buvai gerai Kremliaus suplanuota Lietuvos okupacijos pradžia. Prasidėjo priekabės ir provokacijos. 1940 m. birželio 14 d. SSRS paskelbė Lietuvai ultimatumą. Jį mūsų šalis priėmė net nemėginusi, kaip Suomija, pasipriešinti, ir pusei amžiaus tapo sovietine respublika.
Faktai ir skaičiai
1979 m. rugpjūčio 23 d. 45 Baltijos šalių atstovai pasirašė atsišaukimą, kuriuo pasmerkė Molotovo–Ribbentropo paktą ir jo padarinius.
Reikalaudami panaikinti šio pakto padarinius ir atkurti šalių nepriklausomybę, 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykusioje Baltijos kelio manifestacijoje dalyvavo apie 1 mln. Lietuvos žmonių, iš viso apie 2 mln. trijų aneksuotų Baltijos šalių gyventojų.
2017 m. rugpjūčio 22 d., Baltijos kelio (Juodojo kaspino) dienos išvakarėse, Lietuvos prašymu iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politinio archyvo gautos prieš 78 metus pasirašyto Molotovo–Ribbentropo pakto slaptojo protokolo ir itin geros raiškos žemėlapio su parašais kopijos.
Kremliaus valdovas Lietuvos pasiuntiniams išdavė pasirašytų su Vokietija protokolų paslaptį – Lietuvos teritorija patenka į SSRS įtakos zoną.
Pastaraisiais metais Rusijoje platinama teorija, neva Baltijos šalys apskritai yra atsitiktinės, atsiradusios, kai esą neteisėtai atsiskyrė nuo SSRS 1990–1991 m. Mat V. Putinas ir jo sėbrai tokiu būdu ignoruoja tarptautinę teisę, kad valstybių nepriklausomybės pripažinimas yra neatšaukiamas, ir atmeta po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią tarptautinę tvarką – tai patvirtina ir kruvinas, grobuoniškas jų karas prieš Ukrainą ir iš to kylanti grėsmė ne tik Baltijos šalims.
Komentaras
Dr. Simonas Jazavita, Kauno miesto muziejaus istorikas
Viena žiauriausių XX a. išdavysčių – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas, kuriuo buvo pasidalyta Europa. Du totalitariniai režimai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, bet kaltės nepasidalijo – ji teko tik pralaimėjusiai pusei. Minėto pakto išdavoje visa Europa patyrė didesnių ar mažesnių tragedijų, bet tik Baltijos šalių žemėlapyje nebeliko. Jos kentėjo fizinę ir dvasinę okupaciją.
Ir dabar, ketvirtus metus vykstant Rusijos pradėtam karui prieš Ukrainą, daugelio milijonų žmonių likimas priklauso nuo didžiųjų šalių lyderių pasirinkimo. Istorija gali duoti jiems naudingų kontekstų sprendimams. Jei sugrįžtume į 1938 m. Miuncheno suvažiavimą, dažnas kritikuotų tuometį galingiausia pasaulio valstybe laikytos Britų imperijos ministrą pirmininką Nevilį Čemberleną. Būdamas prisiekęs antikomunistas, nenorėjo per daug spausti Vokietijos ir, išsigandęs Adolfo Hitlerio fanatizmo, pasirinko nepadėti gerai ginkluotai, ekonomiškai stipriai, demokratinei ir patriotiškai Čekoslovakijai. Ir šalis buvo A. Hitlerio okupuota. O jei Vokietija būtų įklimpusi kitų valstybių remiamoje Čekoslovakijoje? Jei būtų turėjusi dėl kiekvieno kaimelio sunkiai kovoti?
Teisus buvo Winstonas Churchillis (vėliau jis tapo ministru pirmininku), kai po Miuncheno suvažiavimo pastebėjo: premjeras turėjo rinktis tarp „karo ir gėdos“, bet, pasirinkęs gėdą, karo vis tiek neišvengs. Taip ir nutiko.
Retai Lietuvoje minima priežastis, dėl kurios iš tarptautinės izoliacijos išeiti norėję SSRS diktatorius Josifas Stalinas troško susigrąžinti Baltijos valstybes. Ta priežastis paprasta – kadaise minėtos šalys priklausė Rusijos imperijai (nesvarbu, kad šalys buvo Rusijos okupuotos), todėl turi ir vėl jai priklausyti! Nesvarbu, kad komunistai nekentė caro režimo, jį patys nuvertė, o carą su visa šeima žiauriai sušaudė, bet imperialistinė politika liko ta pati.
Nors tiek nacistai, tiek komunistai susitarė ir demonstravo ypatingą draugiškumą, tačiau abu tik ir svajojo, kada vienas kitam smogs. Kita vertus, Lietuvos kariuomenės generalinis štabas dar 1936 m. aliarmavo apie galimą susitarimą tarp Maskvos ir Berlyno, o Baltieji rūmai Vašingtone dar 1938 m. pabaigoje gavo JAV ambasadoriaus Lenkijoje Entonio Bidlo išsamų raportą apie pokalbyje su tuomečiu Lietuvos pasiuntiniu Lenkijoje Kaziu Škirpa išryškėjusią žinią, kad sovietų ir vokiečių susitarimas artimoje perspektyvoje yra neišvengiamas. Lietuvoje toks susitarimas gal ir nenustebino daugelio, tačiau teko matyti daug mūsų diplomatų raportų, kuriuose jie trumparegiškai tai vertino. Tad dėsninga, kad po Čekoslovakijos atėjo Lenkijos eilė, po Lenkijos – Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Tik Suomija dėl ypatingos drąsos ir sėkmingų aplinkybių, tegul ir patyrusi didelių nuostolių, išsaugojo savo valstybę. Dėl šios priežasties visiškai suprantamas tvirtas Lietuvos žmonių palaikymas jau ketvirtus metus drąsiai kovojančiai Ukrainai, kurioje sprendžiasi ne tik jos vienos likimas. Tikėkimės, kad pasaulio lyderiai, kol ne per vėlu, ras valios, jėgų ir mechanizmų sustabdyti agresorių ir atkurti taiką.
Naujausi komentarai