Kenkia rutina
Turime pripažinti karčią tiesą: šiandien mokykla pralaimi konkurencinę kovą su išmaniaisiais įrenginiais. Mokytojas klasėje stoja į akistatą ne tik su mokinio nuovargiu, bet ir su galingais tiktoko ar kitų platformų algoritmais, siūlančiais žaibišką dopamino dozę ir begalinę pramogų įvairovę.
Paskendę begalinių ataskaitų, metodinių planų ir testų taisymo rutinoje mokytojai neretai tampa tiesiog informacijos perdavimo mašinomis, pamiršdami pagrindinę savo užduotį – uždegti mokinio širdyje meilę dėstomam mokslui.
To nepakeis joks DI. Algoritmas gali paaiškinti formulę ar ištaisyti klaidą, tačiau jis niekada neturės kibirkšties, priverčiančios mokinį patikėti savo jėgomis ar pamėgti literatūrą visam gyvenimui. Tik mokytojas, pats degantis savo dalyku, gali tapti autoritetu, kuris klasėje bus įdomesnis už telefono ekraną.
Tačiau DI gali būti ir mokytojo sąjungininkas. Jei technologija perimtų dalį rutinos: testų generavimą, užduočių diferencijavimą, administracinę analizę, pedagogas galėtų susigrąžinti brangiausią turtą – laiką. Laiką, kurį galėtų skirti dialogui, diskusijai, kritiniam mąstymui ugdyti. Kitaip tariant, laiką būti mokytoju, o ne biurokratu.
Tai neišvengiama
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) parengė rekomendaciją „Mokykla dirbtinio intelekto (DI) amžiuje: atsakingo naudojimo principai ir gairės“. Pagal ministerijos rekomendacijas, kiekviena Lietuvos mokykla gali, bet neprivalo, pasirengti DI naudojimo taisykles.
„Gairėse mokyklos ras naudingų teorinių ir praktinių patarimų, pavyzdžiui, kaip susidaryti leidžiamų DI priemonių sąrašą, kaip žymėti DI priemonių sugeneruotą turinį, kas leistina, o kokias priemones naudoti draudžiama“, – „Kauno dienai“ atsiųstame atsakyme aiškina ministerijos atstovai.
Tačiau kaip užtikrinti, kad skirtingose mokyklose taikomos DI taisyklės nesukurtų mokinių nelygybės? Anot ministerijos atstovų, būtent DI gairės turi užtikrinti, kad visi mokiniai Lietuvoje turėtų vienodas galimybes, nepriklausomai nuo mokyklos: „Kartu tai sudėtingas ir platus klausimas, į kurį vienareikšmio atsakymo kol kas nėra. Jeigu naudojame DI, reikėtų klausti, ko tada mokome mokykloje. Jeigu, pavyzdžiui, mokinys ne pats mokosi versti tekstą į anglų kalbą, bet duoda tai padaryti DI? Kokia apskritai tada mokymo esmė? DI įrankių naudoti nebūtina. Švietimo bendruomenėje sutariame, kad, jeigu jie ir naudojami, tai tik kaip pagalbinė priemonė ugdymo tikslams. DI turi būti naudojamas tik ten, kur suteikia realią pridėtinę vertę ugdymui: mažina rutiną, padeda personalizuoti mokymąsi.“
Naudojimosi gairėse pabrėžiama, kad tik mokytojas sprendžia, kur DI gali padėti, o kur geriau apsieiti be jo, kad mokiniai savarankiškai lavintų kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir gebėjimą mokytis.
„Žinoma, yra problema, kaip mokytojui atpažinti, ar rašinį parašė pats mokinys, ar pasitelkė DI. Atpažinimo priemonių yra, jos pateikiamos mokytojams ir per kvalifikacijos tobulinimo seminarus, tačiau tai išlieka iššūkiu“, – pripažįsta gairių kūrėjai.
Tik mokytojas nusprendžia, kokias priemones ir kiek naudoti, kiek tai vertinga.
Bendruomenės sutarimas
Atrodo, kad mokytojo svarba DI amžiuje ne mažėja, o priešingai – auga. Ministerijos gairėse pabrėžiama, kad DI naudojimo taisykles nubrėš mokytojas. Taigi mokytojas tampa paskutiniu saugikliu, neleidžiančiu technologijoms tapti tarsi intelektualiniais neštuvais. Mokytojo darbas – užtikrinti, kad DI būtų naudojamas ne kaip atsakymų generatorius, o kaip treniruoklis, metantis naujų iššūkių.
„Čia labai svarbus kritinis mąstymas ir visos mokyklos bendruomenės sutarimas, kaip DI bus naudojamas. Mokiniai gali naudoti DI tik mokytojui leidus – iš anksto sutarus, kokie įrankiai bus naudojami ir kaip bus vertinamas toks darbas“, – nurodo ŠMSM atstovai.
Taigi, mokyklos turi turėti aiškias taisykles, susitarimus, kam ir kur naudoti DI, taip pat įrankius, kaip atpažinti DI sukurtą informaciją.
„Pavyzdžiui, mokinys turėtų pažymėti DI sukurtą turinį. DI neturėtų būti leidžiama naudoti per atsiskaitymus, kontrolinius darbus, atliekant testus ar užduotis, nebent mokytojas ar dėstytojas yra apie tai informuotas ir leidžia naudotis DI“, – teigia ekspertai.
Tiek ministerija, tiek Nacionalinė švietimo agentūra prisideda prie mokytojų skaitmeninių kompetencijų plėtros. Nacionalinės švietimo agentūros Skaitmeninės švietimo transformacijos „EdTech“ centras parengė ir mokytojams pristatė patarimus, kaip praktiškai išnaudoti DI įrankių galimybes. Šiuose patarimuose paaiškinta, kaip mokytojai gali pasitikrinti, ar tekstą parengė DI.
„Tokių skaitmeninių priemonių, kaip mokytojui ar dėstytojui atpažinti DI sugeneruotą turinį, yra, jos naudojamos, tačiau jų nepakanka. Kol kas nėra 100 proc. patikimų DI turinio atpažinimo priemonių – tokias sukurti sudėtinga. Neišvengiamai turi rastis daugiau DI naudojimą apibrėžiančių reikalavimų, apie tai reikia labai stipriai susimąstyti“, – silpną vietą pripažįsta ministerija.
Rizikos ir pavojai
Nors DI žada revoliuciją švietimo srityje, mokslininkai ir psichologai vis garsiau kalba apie tamsiąją šio medalio pusę – grėsmę vaikų kognityvinėms funkcijoms. Auganti priklausomybė nuo technologijų kelia riziką, kad užaugs karta, turinti prieigą prie visų pasaulio žinių, tačiau negebanti jų apdoroti savarankiškai.
Ministerija neskuba kalbėti, kokie rodikliai bus naudojami vertinant ilgalaikį DI poveikį mokinių kritiniam mąstymui, kūrybiškumui ir bendriesiems gebėjimams.
„Apie rodiklius svarstysime, kai jau bus Lietuvos mokslo tarybos ir universitetų atliekamo projekto „Edukacinių tyrimų proveržis“ rezultatai“, – paaiškino ŠMSM.
Užsienio šalių mokslininkai jau kalba apie DI rizikas. Stanfordo mokslininkai aktyviai tiria generatyvinį DI klasėse. Jie pastebi riziką, kad mokiniai gali prarasti gebėjimą savarankiškai struktūruoti argumentus, jei jie remiasi DI sugeneruotais atsakymais be kritinės analizės.
Generatyvinis DI – tai DI rūšis, ne tik analizuojanti, bet ir kurianti turinį: tekstus, vaizdus, kodą, atsakymus į klausimus. Būtent ši technologija kelia daugiausia diskusijų, nes gali parašyti rašinį, išspręsti uždavinį ar suformuluoti argumentą už mokinį. Problema – ne gebėjimas padėti, o galimybė pakeisti patį mokymosi procesą.
Žurnale „Science“ publikuotas „Google Effect“ tyrimas parodė, kad mokiniai prasčiau įsimena informaciją, jei žino, kad ji vėliau bus pasiekiama internete. Tai tiesioginis įrodymas, kaip prieinamumas slopina ilgalaikę atmintį.
Intelektualinio pasyvumo grėsmę mokslininkai lygina su GPS įtaka mūsų orientacijai: žmonės, kurie pasitiki tik navigacija, ilgainiui praranda gebėjimą orientuotis erdvėje savarankiškai. Panašus procesas gresia kalbos ir logikos gebėjimams. Esą, jei vaikas nebesistengia pats formuluoti sakinių ar spręsti matematinių galvosūkių, jo kognityvinis raumuo tiesiog atrofuojasi.
Tinkamas patikrinimas
Diskusijose apie DI poveikį kalbama ne tik apie rizikas ar kritinio mąstymo silpnėjimą. Problema – ne pati technologija, o jos naudojimo būdas.
Mokslininkai pastebi, kad mokiniai, kurie DI naudoja kaip atsakymų mašiną, o ne kaip pagalbininką, be technologijų testus atlieka kur kas prasčiau. Jie tampa paviršutiniškais informacijos vartotojais, mokančiais manipuliuoti tekstais, bet iš esmės jų nesupranta.
Mokslininkai, tyrinėjantys DI poveikį mąstymui, pabrėžia tinkamo patikrinimo svarbą. Vadinasi, DI pateikti atsakymai neturėtų būti priimami automatiškai – jie turi būti analizuojami, lyginami su kitais šaltiniais.
Lietuvos švietimo pamatų kūrėjai DI rizikų valdymą užkrauna mokytojams: „Kaip minėta, ugdymo procesą valdo mokytojas, ne DI. Tik mokytojas nusprendžia, kokias priemones ir kiek naudoti, kiek tai vertinga. Neišvengiamai vienų žmonių pažanga naudojant technologijas yra didesnė negu kitų, ir ne tik kalbant apie DI.
Nors tai esminė ir daug ką keičianti naujovė, nereikėtų galvoti, kad DI visiškai atstos mokymąsi. Turbūt pakeis mokymosi būdus, vertinimą, mokytojo vaidmenį, bet už mus neišmoks matematikos ar užsienio kalbos, nepadarys fizinio lavinimo pratimų etc.“, – tokios nuostatos laikosi ministerija.
Ministerija neapeina ir mokytojų kompetencijų šiame technologiniame šuolyje: „Labai svarbu ir tai, kad mokytojai būtų pasirengę saugiai ir atsakingai naudoti DI sprendimus, turėtų skaitmeninių kompetencijų, todėl vykdomos skaitmeninių kompetencijų stiprinimo programos, buvo pristatomos temos ir apie DI. Mokymus yra baigę 2 470 pedagogų.“
Čia labai svarbus kritinis mąstymas ir visos mokyklos bendruomenės sutarimas, kaip DI bus naudojamas.
Mokytojas – svarbiausias
Ministerijos manymu, DI mokytojo nepakeis, bent jau artimiausiu laiku. Pats DI generuoja atsakymą, kad tai galėtų būti išeitis sprendžiant mokytojų trūkumą nutolusiose nuo centrų mokyklose.
„Tai tikrai nėra geras sprendimas, nes mokykla visų pirma yra bendruomenė, socialinė terpė, kurioje mokinys mokosi ne tik įvairių dalykų, bet ir bręsta jo asmenybė. Tam, kad vaikas galėtų mokytis pasitelkdamas DI, pirmiausia turi mokėti jį naudoti, turėti planą ir tikslus. To pasiekti jis gali tik padedant mokytojui“, – sako ministerijos atstovai.
ŠMSM priminė, kad po pandemijos Harvardo universitetui atlikus tyrimą įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, paaiškėjo, kad skaitmeninės technologijos be tiesioginio mokytojo dalyvavimo švietimo vis dėlto neišgelbėjo. Tačiau, jeigu nebūtų buvę skaitmeninių technologijų, švietimas galėjo išvis sustoti.
Ministerija neišsiplėtė atsakydama, kokios šalies pasiekimus DI reguliavimo ir naudojimo mokyklose ji laiko sektinu pavyzdžiu. Tik paminėjo, kad, žvelgiant į valstybių praktiką, gana detalias DI naudojimo gaires skelbia Jungtinė Karalystė (JK), Singapūras.
Jungtinės Karalystės švietimo departamentas yra paskelbęs oficialias gaires dėl generatyvinio DI naudojimo švietimo srityje. Jose pabrėžiama, kad DI gali būti naudingas mokytojams ir administracijai, tačiau jo taikymas turi būti saugus, teisėtas ir skaidrus. JK renkasi kontroliuojamą, atsargų integravimo modelį.
Singapūro švietimas DI mato kaip ilgalaikę švietimo transformacijos dalį. Šalyje sukurta „AI-in-Education“ etikos sistema, grindžiama žmogaus sprendimo viršenybe, įtrauktimi, teisingumu ir saugumu. DI įrankiai taikomi personalizuotam mokymuisi, grįžtamajam ryšiui ir mokytojų darbui planuoti, kartu ugdant mokinių technologinį raštingumą. Pabrėžiama, kad technologija turi stiprinti, o ne silpninti pedagogo vaidmenį. Singapūras renkasi aktyvų, strategiškai valdomą DI diegimą švietimo srityje.
Technologijos istorija rodo: jos niekada nepakeičia žmogaus ten, kur reikalingas autoritetas, vertybinis stuburas ir gebėjimas įkvėpti. Tik mokytojas gali pasakyti: aš tikiu tavimi. Ar ši frazė – ne algoritmas – nulems, kokia bus Lietuvos mokykla po dešimtmečio?
Komentaras
Dainius Žvirdauskas
Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas
Visas pasaulis susiduria su DI iššūkiais ir to neišvengs kiekviena mokykla. Turime ieškoti būdų, kaip DI panaudoti tikslingai, kad jis padėtų ugdymo procesui, o ne trukdytų. Daug pasaulio šalių, ypač progimnazijų lygmeniu, imasi įvairiausių – kompiuterių, telefonų, kitų skaitmeninių įrankių – ribojimų.
Neseniai išgirdome Švedijos ekspertus, kurie primygtinai tikina, kad būtina grįžti prie klasikinio ugdymo, rašymo ranka, nes vaikai atpranta rašyti ranka. Ekspertai mano, kad technologinės inovacijos progimnazijos lygmeniu turi būti ribotos, mokymas turi išlikti kiek įmanoma labiau klasikinis, grindžiamas rašymu ranka, knygų, bet ne skaitmeninių, o įprastų, vadovėlių skaitymu. Mūsų mokyklose šis akcentas irgi išlieka.
Aišku, DI dar labiau palengvins galimybę surasti įvairią informaciją, atsiranda galimybė dirbti ir su vaizdu, ir su garsu. Tai padės įgyvendinant įvairius projektus. Versle jau pastebima, kad daugybė žmonių, atlikdavusių rutininį darbą, jį palieka padaryti DI, o pats žmogus turi daugiau laiko atsiduoti kūrybai arba strateginėms idėjoms generuoti.
Kaip tai persikelia į mokyklą? Jei išlaikytume labiau klasikinį ugdymą progimnazijos lygmeniu, manau, tai būtų pagrįstas mąstymas ir matymas. Gimnazijoje ugdymą galėtume organizuoti pasitelkdami DI.
Atsiranda vis naujų DI įrankių ir čia matau daug pozityvumo. Tačiau yra ir negatyvumo. Pastebėjau, pavyzdžiui, nelabai akademiškai nusiteikusių jaunuolių, pertraukas leidžiančių mokyklos bibliotekos skaitykloje. Pasirodo, jie nepadaro namų darbų, bet DI pateikia nepadarytas užduotis, surašo klausimus ir vėliau tai pateikia kaip savo atliktą darbą. Mokytojams kyla klausimas dėl akademinio sąžiningumo – ar išties tai mokinio darbas.
Supraskime, kad DI atėjimas yra neišvengiamas dalykas ir kuo daugiau jo įtrauksime į ugdymo procesą, o vėliau – į verslą, ekonomikos augimą, tuo daugiau laimėsime.
Buvau stažuotėje Singapūre. Ši valstybė kelia sau uždavinį DI, švietimo, verslo srityse būti pirma pasaulyje. Lankėmės mokykloje, kuri pernai buvo pirma pasaulyje. Kuo ypatingas jų darbas? Jaunas žmogus turi taip išmokti dirbti su DI įrankiais, kad reikėtų kuo mažiau laiko vienam ar kitam darbui atlikti.
Mūsų mokymas, idėjų generavimas su DI įrankiais gali tapti dar labiau aktyvesnis ir intensyvesnis. Pagrindinis ir svarbiausias kelias yra jaunuolių savivoka – kur tai naudoti gerai ir kur blogai.
(be temos)