Mokyklos direktoriaus pomėgis – keliauti

Neseniai jubiliejų atšventęs Jeronimo Kačinsko vaikų muzikos mokyklos direktorius Romualdas Garuckas yra aistringas keliautojas.

Vietoje suvenyrų iš kiekvienos kelionės direktorius parsiveža daugybę nuotraukų, kurias vėliau sega į albumus. Sako, kad nuotraukos – geriausias prisiminimas apie aplankytas vietas.

Nepaisant pomėgio keliauti, gyvenime R.Garuckas yra itin pastovus žmogus.

Panevėžyje užaugęs, vėliau po mokslų Vilniuje gavęs paskyrimą į Klaipėdą, čia gyvena iki šiol. Čia R.Garuckas jau 26-ius metus dirba toje pačioje J.Kačinsko muzikos mokykloje. Dešimtmetį jis buvo šios mokyklos direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1991 metų tapo vadovu.

Nemėgsta tik „techno“

- Jūsų kabinete stovi pianinas. Ar dažnai juo grojate?

- Be muzikos literatūros, turiu papildomų fortepijono pamokų. Savo malonumui darbe negroju, tik namuose. Mokykloje yra kitų darbų.

- Kadangi muzika yra Jūsų darbas, gal namuose norisi nuo jos pailsėti ir nebesiklausyti?

- Ne. Aš niekur nebėgu nuo muzikos. Man ji įaugusi į kraują. Mėgstu įvairią muziką. Nepripažįstu tik „techno“, kur nėra nei teksto, nei melodijos – vien tik būgnai, žemi garsai, kurie „duoda“ per ausis. Man labiausiai prie širdies klasika.

Groti pasiūlė tėvelis

- Kaip susiejote savo gyvenimą su muzika?

- Esu panevėžietis, ir mano gimtajame mieste tuometiniame muzikos technikume buvo liaudies instrumentų skyrius. Mano tėvelis pasiūlė ten stoti. Paklausęs jo įstojau į birbynės klasę, nors prieš tai visiškai jokiu instrumentu nebuvau bandęs groti. Kai muzikos technikumą baigiau, dalyvavau Vilniuje jaunųjų atlikėjų konkurse, kur laimėjau trečiąją vietą, ir taip gavau rekomendacijas stoti į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Bet kažkas man tuo metu užėjo ir nestojau. Tada gavau šaukimą į sovietinę kariuomenę, kurioje nesinorėjo tarnauti. Todėl įstojau į Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultetą. Besimokydamas institute susipažinau su savo būsimąja žmona Rūta, kuri yra fizikė ir dabar jau 20 metų dirba direktoriaus pavaduotoja „Versmės“ vidurinėje mokykloje. Dar studentas būdamas prieš 38 metus vedžiau, o po to gavau paskyrimą į Klaipėdą.

- Sakėte, kad rinktis muzikanto kelią Jus paskatino tėvelis. Gal grojimas buvo jo paties neįgyvendinta svajonė?

- Jis pats grodavo mandolina, nors nebuvo baigęs muzikos mokslų, kolekcionuodavo lūpines armonikėles.

- Ar kada nors gailėjotės dėl savo pasirinkto kelio?

- Ne. Turiu mėgstamą darbą. Kolektyvas mūsų geras, šaunūs pavaduotojai. Nors meno žmonės jautresni, bet mes sugebame vieni kitus suprasti. Jau 26 metus šitoje mokykloje dirbu ir tik porą kartų buvo nesusipratimų, bet jie labai greitai buvo išspręsti.

- Ar pagalvojate, ką dabar veiktumėte, jeigu nebūtumėte pasirinkęs savo tėvo pasiūlyto kelio?

- Nežinau, kokį darbą būčiau dirbęs. Man sunkiai sekėsi matematika ir fizika. Todėl manau, kad vis tiek būčiau humanitaras.

„Nesu baltarankis“

- Ar vaikus taip pat išmokėte muzikuoti?

- Turiu du suaugusius vaikus. Dukra Skaistė jau ištekėjusi. Kažkada ji mokėsi muzikos – privačiai samdėme fortepijono mokytojus, bet ji daugiau šokėja – nuo penkerių metukų lankė šokių kolektyvą „Žiogelis“. Vėliau baigė medicinos mokslus ir jau dešimtmetį dirba gydytoja. Sūnus Giedrius Klaipėdos universitete baigė geografiją, vėliau – vadybą, dabar dirba Vakarų laivų gamykloje. Jis taip pat mokėsi skambinti fortepijonu, bet šių mokslų nebaigė. Jam labiau patiko futbolas, todėl ir „Smeltės“ vidurinėje mokykloje lankė sporto klasę.

- Kodėl pats savo vaikų nemokėte muzikuoti?

- Pačiam sunku mokyti savo vaikus.

- Gal rengdavote šeimyninius koncertus?

- Tai organizuodavo mano dukra. Ji – labai išradinga, tai visus įtraukdavo. Net ir dabar, jeigu būna kokia šventė, tai suorganizuojamas ne šiaip pasisėdėjimas prie stalo, o renginys su visa programa, koncertais.

- Muzikantams svarbu saugoti rankas nuo sužalojimų. Ar namuose atliekate tuos remonto darbus, kuriuos dirbant lengva susižeisti?

- Visus vyriškus darbus dirbu ir būna, kad susižeidžiu. Tada apsivynioju pirštą ir kurį laiką negroju. Bet šiaip nesu baltarankis. Namuose būtina atlikti vyriškus darbus.

Gyvena ir su uošviene

- Kokia buvo jūsų su žmona pažintis?

- Tada, kai mokiausi institute, būdavo organizuojamos pionierių vadovų instruktyvinės stovyklos. Vienoje iš tokių stovyklų ir susipažinome. Bežaisdami badmintoną vienas į kitą ir įsižiūrėjome.

- Dabar, kai vaikai užaugo, gyvenate tik dviese su žmona?

- Gyvename kartu su žmonos mama, buvusia mokytoja. Anksčiau su mumis gyveno ir mano uošvis, kuris anuomet Vytauto Didžiojo universitete buvo baigęs teisę.

- Ar nuo pat vedybų teko vienu stogu dalintis su uošviais?

- Ne. Mes anksčiau Šiaulių gatvėje turėjome butą. Bet kai pamatėme, kad uošvienei reikia pagalbos, priežiūros, persikėlėme pas ją.

- Ar nėra sunku gyventi su uošviene?

- Mano uošvienė – labai protinga moteris, su kuria sutarti nėra problemų.

Galėtų būti gidu Danijoje

- Kaip atsipalaiduojate?

- Kelionėse. Tai mudviejų su žmona pagrindinis pomėgis. Dabar mes, vaikų padedami, galime sau leisti dukart per metus išvykti iš Lietuvos. Vasaros mūsų – ne Lietuvoje, rudeniop, pagal vaikų įvestą tradiciją, išvykstam į šiltuosius kraštus. Jau dvejus metus iš eilės po Kalėdų eglute randame kelialapį į šiltuosius kraštus. Taigi pernai buvome Egipte ir šiemet ruošiamės ten. O vasarą keliaujame po Norvegiją. Ji mane pakerėjo. Esu visą Europą apvažinėjęs, daugiausiai koncertuodamas, bet Norvegija man – ypatinga. Ten nepaprastai graži gamta: fiordai, kalnai, sniegynai. Norvegijos vandenyse plaukioja labai didelės žuvys. Bet daug jų pagauti nepavyko. Gal šioms žuvims žvejoti reikalingas specialus masalas?

- Ar iš kelionių mėgstate parsivežti suvenyrus?

- Man užtenka nuotraukų. Mėgstu fotografuoti gražius vaizdus, o po to žiūrėti ir prisiminti.

- Kadangi Jūsų dukra dabar su šeima gyvena Danijoje, turbūt ten esate dažnas svečias?

- Taip. Kai baigiasi darbai, persikeliame keltu į Švediją, o iš ten tiltu nuvykstame tiesiai į Kopenhagą. Juokauju, kad Kopenhagoje lankausi taip dažnai, jog galėčiau būti net ekskursijų vadovu.

Jau virto žemaičiu

- Ar nesigailėjote, kad įleidote šaknis Klaipėdoje?

- Ne. Daug ką reiškia, kad šalia yra jūra. Nors iš pradžių sunku buvo išvažiuoti iš Panevėžio, vėliau – iš Vilniaus. O dabar jau nuo 1974 metų gyvenu Klaipėdoje. Taigi iš aukštaičio virtau žemaičiu.

- Ar nesinorėjo po vestuvių apsigyventi gimtajame Panevėžyje?

- Ne. Tik vienu metu, vos baigiau technikumą, man siūlė dirbti Nidoje. Tada buvo atidaryti kultūros namai, kuriems reikėjo direktoriaus. Bet tuomet galvojau: „Ką aš toje Nidoje daryčiau?“ ir atsisakiau. O dabar pagalvoju, kaip puiku būtų dirbti Nidoje.

- Ar nesinori vėl keisti gyvenamosios vietos?

- Ne. Iš čia niekur nevažiuosiu. Kitur galiu pabūti tik kaip svečias, iki trijų mėnesių, bet ne visam laikui. Esu gana sėslus žmogus. Ir darbo, ir gyvenamosios vietos atžvilgiu nesiblaškau.