Motinystė sunki, tačiau palaiminga

Geriausia auklėti pavyzdžiu

Gintarė su vyru Juliumi augina tris vaikus: keturiolikmetį Adomą, dvylikametį Igną ir šešiametę Gabrielę.

„Mūsų šeimoje finansinę naštą užsikrovęs vyras, o buitis, vaikai – daugiausia mano rūpestis. Savaitei į priekį suplanuoju, ką valgysime, ir nuperku maisto produktų. Didžiulį maisto krepšį parvežu... Gaminu valgį. Su vaikais susijusi logistika – taip pat mano darbas, – pasakoja Gintarė. – Stengiamės, kad vaikai augtų, valgydami kokybišką maistą: saugiai užaugintą, kuriame gausu baltymų ir nėra arba labai mažai yra baltųjų angliavandenių, nestokotų daržovių, vaisių. Jautienos, veršienos, daugelį kitų kokybiškų maisto produktų įsigyjame iš pažįstamų ūkininkų. Gabrielė ligi šiol neragavo kokakolos. Sūnums duodame pinigų nusipirkti mokykloje pietums kepsnį, kito vertingo maisto. Pykstamės su jais, kai prasimano nesveiko. Kartą, pamačiusi, kad vienas iš sūnų per mokyklinę pertrauką traukia iš parduotuvės su saldžiuoju gėrimu ir sumuštiniu rankose, atėmiau šį pirkinį. Mes, tėvai, žinodami, kad vaikai panašiai elgiasi dėl mados, kuriai sunku atsispirti, vis tiek turime juos kreipti teisingu keliu, rodydami pavyzdį savu elgesiu.“

Stiprina mėgstama veikla

Pašnekovė užsimena apie kitas vaikų madas, su kuriomis tėvams sunku kovoti.

Ji stebisi, kad net žemesniųjų klasių mokiniai veipina, t. y. traukia elektronines cigaretes traukia. Pasidžiaugia, kad sūnus Adomas suprato, kokią žalą organizmui daro cigaretėse, energiniuose gėrimuose ir kitoje madingoje produkcijoje esančios kenksmingos medžiagos. Apie tai jo mokykloje papasakojo specialistai.

„Tai, ką vaikams aiškina tėvai, kartais nuplaukia pro šoną. Nori nenori, vaikai vis tiek bus aplinkos atspindys. Stengiesi būti geru pavyzdžiu vaikams, tačiau neretai pasirodo, kad veltui“, – apmaudu Gintarei.

Kartą sūnus Adomas jai pareiškė: „Nenoriu būti moksliuku, kad iš manęs šaipytųsi!“ Paaugliui įgriso būti nemadingu – gerai mokytis ir dėl to tapti bendraamžių, ypač vyriškosios giminės, pašaipos objektu.

„Kaip vaiką motyvuoti mokytis, įveikti paauglystės, atmosferos mokykloje problemas“, – kitus iššūkius, su kuriuos tenka susidurti auginant vaikus, vardija moteris. Ji, kalbėdamasi su Adomu, skatino jį ir toliau gerai mokytis – būti atspariam aplinkos spaudimui elgtis atvirkščiai. Vis dėlto geriausiai tam pasitarnavo sūnaus atrastas pomėgis – dviračiu šokinėti per kliūtis. Juo šokinėja sporto mokykloje ir savarankiškai.

„Vaikas, lankydamas mėgstamą būrelį, muzikos ar sporto mokyklą, dalyvaudamas kitoje jam mieloje veikloje, įgyja pasitikėjimo savimi, vidinės stiprybės, – žino Gintarė. – Kai Adomas atrado, kas jam patinka, jo emocinė būklė labai pagerėjo. Ligi tol po pamokų daugiau laiko skyrė bendrystei su draugais mieste ar kieme – be tikslo, be krypties būdavo su bendraamžiais.“

Skaniai: broliai su sese, kaip ir mama, mėgsta kepti gardumynus. / G. ir J. Razlevičių šeimos archyvo nuotr.

Judant – šviesiau galvoje

Pašnekovė pabrėžia, kad labai svarbu, kokia aplinka supa vaiką, kur jis ir su kuo.

„Dabar Adomo aplinka geresnė. Jam netrūksta veiklos: treniruojasi, stato rampas, dalyvauja varžybose. Fizinė veikla dar ir protą ilsina. Sportuojant šviesėja galvoje. Tai žinau iš savo patirties. Kai judu, sportuoju, tampu energingesnė, jaučiuosi laimingesnė, pozityvesnė, tokią nuotaiką parnešu namo. Taigi ir mamai, ne tik vaikams, naudinga judėti. Sportuodama iškraunu nerimą, o pasikraunu gerų emocijų“, – šypsosi Gintarė. Jos sportas – lotynų šokiai.

Moteris į šokių treniruotes, trunkančius 45 min., skuba dukart per savaitę rytais. „Po pietų negalėčiau treniruotis. Šokant lotynų šokius, juda kūnas ir protas: reikia judėti pagal ritmą ir nepamiršti, kokį judesį privalu atlikti. Šiuo atveju nelengva protą derinti su kūnu. Man patinka išmokti ko nors naujo“, – savo pomėgį apibūdina ji. Mena laiką, kai teko šokių atsisakyti dėl mažylės Gabrielės operacijos. Tuomet labai jautėsi šios pertraukos padariniai: Gintarė nežinojo, kur išlieti nerimą ir emocinį skausmą dėl dukros sveikatos būklės.

Šešėlį meta ir sau

Gintarė sako pasijuntanti pikta, nelaiminga, kai, užgriuvus su vaikų elgesiu susijusioms problemoms, apninka nežinia, kas yra tobuli tėvai.

„Slegia visuomenės spaudimas. Jai atrodo, kad mes, tėvai, privalome viską žinoti, mokėti, pavyzdžiui, turime vaikams būti ir psichologais, ir padėti moksluose. Suklysti negalime! Jei vaikas ką nors blogo padarė – kalti tėvai! Tačiau juk negimėme viską žinodami. Niekas mūsų mokykloje neruošė šeimai, gyvenimui. Baigi vidurinę ir aukštąją mokyklą, o turėdamas vaikų supranti, kad tai – dar vienas tavo bakalauras ir magistras. Deja, tėvu ar motina tampi tik juos augindamas, užuot pasiruošęs šioms pareigoms iš anksto. Mokykloje reikėtų pamokų apie vyro ir moters psichologiją, pagarbą vienas kitam, – svarsto Gintarė. – Kai vyrą ir moterį sieja tarpusavio pagarba, jie stengiasi vienas kitą matyti, suprasti, atjausti, neįsižeisti, vienas kitam padėti. Svarbiausia šeimoje – geras sutuoktinių ryšys. Taip galvoja ir mano vyras.“

Gintarė meta šešėlį ir sau, ne tik visuomenei. Prisipažįsta ilgai kentėjusi dėl savo perfekcionizmo – noro ir pastangų būti tobula. „Sukūrusi šeimą, nuolat klausiau savęs, ar esu gera mama – kėliau sau reikalavimus. Man buvo svarbu, kad namai žibėtų švara, viską padaryti, kad vaikai atrodytų idealiai ir labai gerai mokytųsi, mokykloje negautų pastabų ir pan. Pernelyg didelis vaikų kontroliavimas ir taisyklių jiems taikymas, tarkime, vis primenant išsivalyti dantis, paruošti pamokas, trukdė man būti tikra mama. Vyras sakė: „Kai keli sau reikalavimus, visi einame iš proto!“ Kankinau artimuosius su savo perfekcionizmu, – prisipažįsta trijų vaikų mama. – Šeimos vyrai – abu sūnūs ir sutuoktinis – išmokė nebebūti tokia perfekcioniste. Tada man palengvėjo.“

Bičiulystė: dar neseniai augintinė Saja tilpo Igno ir Gabrielės glėbyje, o jau turistauja kartu su šeima. / G. ir J. Razlevičių šeimos archyvo nuotr.

Verčia keistis

Gintarės perfekcionizmas itin slopo susilaukus trečio vaiko – Gabrielės. Ji gimė silpnos sveikatos. Vaikščioti pradėjo trejų metų.

„Ligi šiol auginant Gabrielę reikia daug papildomo darbo. Šis mūsų vaikas išmokė vertinti kiekvieną jo pasiekimą, kartu – paprastus, natūralius dalykus. Būdavo, žengs Gabrielė žingsnį, pabaigs dėlionę – tai mums, tėvams, didelė dovana“, – mena Gintarė.

Vis dėlto jos perfekcionizmas labai pravertė stiprinant Gabrielės sveikatą. Tą pripažino medikai. „Labai daug darbo įdėjote. Tai atsispindi dukros sveikatos rodikliuose“, – gyrė jie Gintarę. Mergaitė, būdama pustrečių metų, mamos dėka pažino raides, skaičius.

„Ne tik mano, bet ir vyro didelis indėlis, kad dukrytė pasiektų, ko pasiekė. Juk jis užsikrovė šeimos finansinę naštą, nes Gabrielei reikėjo nuolatinės priežiūros: kartu su ja buvau ją gydant, mokant, mankštinant. Dukrytė išmokė gyventi be lūkesčių. Juk skaudu, kai jie neišsipildo. Gyventi ir džiaugtis reikia tuo, ką dovanoja diena. Gyvenimas kartais duoda vaikų, kurie priverčia keistis“, – patyrė Gintarė.

Ji paaiškina, ką reiškia būti tikrąja mama: „Mano užduotis – būti tuo, ko vaikui reikia: ramybės uostu, į kurį jis nori grįžti, kuriame jį pasitinka šypsena, bendraujama be griežtų taisyklių, kontrolės. Kuo daugiau vaikų, tuo sunkiau būti tikrąja mama – kad visi jaustųsi laimingi, būtų matomi, nuraminami. Esu jautri, empatiška. Turbūt todėl ir turiu tris vaikus. Tikiuosi, pavyks visus išmylėti – duoti jiems to, ko reikia.“

Mano užduotis – būti tuo, ko vaikui reikia: ramybės uostu, į kurį jis nori grįžti, kuriame jį pasitinka šypsena, bendraujama be griežtų taisyklių, kontrolės.

Meilę derina su reiklumu

Pasak pašnekovės, labai sunku suderinti tikrąją motinystę su tuo, ko reikalauja, tikisi visuomenė, mokykla, popamokinės veiklos įstaigos. Be to, mamai tenka daug buities darbų. Pavargusiai, sutrikusiai ne visada pavyksta būti tikrąja mama.

Gintarė pasidalija meilės vaikui ir reiklumo jam derinimo pavyzdžiu: „Kartą, bardama sūnų už tai, kad gavo blogą pažymį, sakiau: „Pažymys atspindi, ką įdėjai į savo žinių bagažą. Kiek dabar įdėsi darbo mokydamasis, tokį rezultatą turėsi ateityje. Jei supykau, baru, vadinasi, tu man rūpi.“

Esą vaikams labai svarbu žinoti, kad jie rūpi. Pasakymas „tu man rūpi“ juos paveikia labiau nei „aš tave myliu“. Žodžiai „tu man rūpi“ priverčia vaiką išgirsti, ką norima jam pasakyti. Toks rezultatas galbūt ir trumpalaikis.

Gintarė pasidalija ir atsakomybės, atjautos skiepijimo vaikams pavyzdžiu. Kartą ji, pavargusi nuo šoko būsenos, kurią sukeldavo sūnų elektroniniuose dienynuose išvysti blogi pažymi ar pastabos, tarė jiems: „Man labai nemalonu, negera tai matyti. Gavę pastabą ar blogą pažymį, pasakykite man. Išgirdusi iš jūsų apie blogybes dienyne, jausiuosi geriau, nei jas pamačiusi.“

Sūnūs, pasak moters, pastebi, kai ji būna pavargusi, atjausdami padaro arbatos, pataria pailsėti.

Pomėgis: Adomui patinka šokinėti dviračiu. Sporto mokykloje treniruojasi tris kartus per savaitę, dažną dieną – ir savarankiškai. / G. ir J. Razlevičių šeimos archyvo nuotr.

Atsakomybės moko pareiga

Kur Gintarė išmoko atsakomybės ir išminties, kaip elgtis šeimoje?

„Turbūt esu atsakinga iš prigimties, – susimąsto pašnekovė. – Skaičiau, kad tai, kaip vaikas jausis užaugęs, priklauso nuo to, ar augdamas namuose jis turėjo pareigų. Jei turėjo, užauga atsakingas, linkęs į bendrystę. Augdamos aš ir sesė tvarkėme namus, kitaip padėdavome mamai. Ji, įpareigojusi mus atlikti tam tikrus darbus, pavyzdžiui, nuskusti bulvių ar morkų, pamarinuoti mėsą, ir išėjusi į darbą, išmokė planuoti laiką – kada ir kur nueiti, ką padaryti, kai grįžtame iš mokyklos.“

Pasak pašnekovės, ją su vyru labai augina vaikai: „Jie mus augina kaip asmenybes. Juos augindami mokomės naujų dalykų. Mane augino visi vaikai. Motinystė apdovanoja sąmoningumu – vidine pajauta, kaip elgtis su vaikais. Augindama juos, daugiausia išmokau besąlyginės meilės: kiekvieną labai myliu už tai, koks yra.“

Gintarė ne kartą geruoju pamini savo vyrą Julių: „Man labai pasisekė, kad jį turiu. Mums patinka kartu būti. Kartu viską planuojame, vaikus auginame. Vengiame pyktis, bartis. Kai vyras ir moteris atšlyja vienas nuo kito šeimoje, ji nebesidėlioja. Julius – stipri asmenybė. Protingas, darbštus, kelia sau tikslus ir jų atkakliai siekia. Ką jis padaro per dieną, kitas vyras įveiktų per savaitę. Dėl jo savybių visa šeima pragyvename, galiu būti vien mama – su vaikais, kai jie namie. Įtampos kupinas jo gyvenimo būdas atsiliepia sveikatai. Norėčiau prisidėti prie šeimos finansų, kad jis galėtų atsikvėpti. Taip ir save realizuočiau – išmokčiau ko nors naujo profesinėje srityje.“

Pašnekovė mena, kaip namiškiams buvo nesmagu, kai jai tekdavo dirbti savaitgaliais ir vakarais. „Dukrytė Gabrielė vis stiprėja. Manau, netolimoje ateityje galėsiu bent pusdienį dirbti“, – viliasi ji. Užjaučia moteris, kurios vienos dirba ir vaikus augina.

Apstu rūpesčių

Kokia įprasta Gintarės diena? „Vaikų ugdymo dienomis keliuosi 6.40 val. ir žadinu juos. Paruošiu šiltus pusryčius. Dažniausiai tai arbata, košė ar virti kiaušiniai, kiaušinienė, į blyną įvyniotas kumpis ir sūris. Jei košė ryžių, šias kruopas iš vakaro išverdu vandenyje, o ryte paverdu piene. Prie pusryčių stalo sėdame 7.15 val.“, – pasakoja apie ryto rutiną.

Išlydėjus sūnus į mokyklą, o Gabrielę išvežus į darželį, namie laukia buities darbai. „Jie trunka iki pusiaudienio: daug skalbimo, tvarkymo. Tada renkasi vaikai. Vežu juos į būrelius. Adomas pats dviračiu nurieda. Igno keramikos užsiėmimai netoli namų – nueina, o žvejybos būrelis ir karatė treniruotės – toliau. Gabrielę dukart per savaitę vežu į reabilitacijos užsiėmimus, tiek pat kartų – į šokių, muzikos ir teatro pamokėles Kauno M. Petrausko scenos menų mokykloje. Visur skubu, bet visada spėju. Stengiuosi dėl šeimos padaryti kuo daugiau, ji man svarbiausia“, – nebaigusi vardyti, šypsodama apibendrina moteris.

Paklausta, kas sunkiausia auginant tris vaikus, tęsia: „Sunkiausia, kai jie serga. Labiausiai nuvargina buitis. Tarkime, vaikų drabužius skalbiu kasdien. Juk sportuodami sūnūs juos priprakaituoja, Gabrielės drabužėlius kasdien keičiu. Indaplovė jungiama triskart per dieną.“

Talentai: Gabrielės pasirodymas Kauno M. ir K. Petrauskų scenos menų mokyklos šventėje ir nuotrauka su mama atminčiai. / G. ir J. Razlevičių šeimos archyvo nuotr.

Kodėl mažas gimstamumas?

Pavymui pašnekovės sakinių apie skalbimą ir dažną indaplovės darbą atvilnija jos mintys apie didelės šeimos dideles finansines išlaidas: „Daugybę vandens sunaudojame dar ir todėl, kad visi kasdien maudomės. Todėl daug už jį mokame. Nelengva sudėlioti maisto pirkinių krepšelį – o Lietuvoje jis brangus! – taip, kad būtų finansiškai lengviau ir vaikus sveikai pamaitinčiau. Todėl gaudau akcijas.“

Gintarė – vadybos studijų magistrė. Julius – verslininkas, mokslus baigė JAV, daugiausia dirba tenykštei rinkai.

Pasak pašnekovės, sudėtinga geopolitinė situacija ir nuolat kintanti verslo aplinka verčia nerimauti dėl ateities. Ne vien tai atgraso žmones kurti šeimas, turėti vaikų.

Vien kūdikiui kiek daug visko reikia: sauskelnių, lovytės, vežimėlio, drabužėlių, vėliau – ir automobilio kėdutės, viskas nepigu. Deja, Lietuvoje, skirtingai nei kai kuriose šalyse, tarkime, Ispanijoje, brangesni maisto produktai. Mūsų šalyje jie suryja daug pajamų. Nemažai jaunų žmonių neturi gerai apmokamo darbo, būsto. Tad už ką ir kur auginsi vaikus?

Gintarei apmaudu: su vyru pasistatydino namą, kad vaikai turėtų savo erdvę, galėtų į ją atsivesti draugų. Ir še tau, boba, devintinės – teks valstybei mokėti, kad taip pasistengei. Laukia mokestis už būstą.

„Galėtų mokiniai, bent pradinukai, mokykloje pietauti nemokamai ar bent pigiau nei dabar, o valstybė juos aprūpinti ir pratybų sąsiuviniais, kitomis mokyklinėmis priemonėmis, vaikus auginantiems tėvams sumažinti mokesčius už komunalines paslaugas, per vaikų atostogas skirti jiems nemokamų stovyklų, užsiėmimų“, – siūlo Gintarė.

Didžiausia dovana – vaikai

Gintarė didžiuojasi būdama daugiavaike mama: „Džiugu, kad sugebėjau į pasaulį atvesti tris vaikus. Be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Sulig kiekvieno atsiradimu didėjo mano, kaip moters ir motinos, pilnatvė. Kai daugiau vaikų, stipriau ir giliau išjaučiama motinystė.“

Moteris mena, kad, gimus pirmam vaikui, Adomui, meilę jam gožė pernelyg didelis rūpestis juo. Mamos meilė kūdikiui susipynė su nerimu dėl to, kad šis nežinia kodėl dieną naktį verkdavo. „Gimus antram vaikui, Ignui, pajutau didesnę tikrąją motinystę, nes buvau atsipalaidavusi, ramesnė, jis irgi buvo ramesnis, tad meilė ir rūpestis ėjo greta“, – mena Gintarė.

Ji, pripažinusi, kad būti trijų vaikų mama yra sunku, o nemaža visuomenės dalis nelaiko motinystės vertybe, tvirtina: „Jei tektų iš naujo rinktis gyvenimo kelią, rinkčiausi tą patį. Tuščia, nyku namuose, kai juose nėra bent vieno vaiko.“

Gintarė, praėjusį mėnesį artimųjų rate švęsdama jubiliejinį gimtadienį, tvirtino: „Mano didžiausios dovanos – vaikai!“

Pašnekovė priduria nė kiek neapgailestaujanti, kad profesinių aukštumų nepasiekė. Jas atstoja tai, kad vaikai ja pasitiki, dalijasi savo įspūdžiais, mintimis, išgyvenimais. Tai esą jos apdovanojimas, jos aukštuma.