Namus sergsti laimės akmenukų vėriniai

Giedrė Leškytė aštuntus metus gyvena Miško kvartale. Per tą laiką tikriausiai neliko bent iš matymo jos nepažįstančių „miškinių“.

Tai ta moteris, kuri nuo pavasario iki gruodo idealiai prižiūri žolyną ir gėles prie 71 namo. Tai ta moteris, kuri metų metus kas rytą bėgo Melnragės link maudytis jūroje, o pavakariais iš Karklės tempė maišus ir maišelius pajūrio dovanų. Gal net esate ne kartą ją pavėžėję?

Jeigu praversite namo, kuriame gyvena Giedrė, duris, iš karto pastebėsite neįprastų mūsų laiptinėms ženklų: jos išdažytos, išmargintos aliejiniais dažais taip, kad jokiems įprastiniams tepliotojams čia nebebūtų daugiau ką veikti. Šauni idėja! Ir ne pati brangiausia.

Ši moteris kaip vėjas - sukelia aplink save sūkurį ir priverčia apsidairyti, kas vyksta čia pat, po mūsų kojomis. Ji visada įtikins, kad iš nieko nereikia laukti malonės, nereikia pykti ar gėdinti, kad laiptinėse šiukšlina, aprašinėja. Išeitis viena – imti ir tvarkyti savo rankomis. Dar su šypsena ir džiaugsmu, kad darai gerą darbą.

Giedrės Leškytės buto koridorius stebina originaliu interjeru – kabo gausybės akmenukų vėriniai. Bent vieną tokį surasti esanti laimė, o čia suverta beveik 4 tūkstančiai!

Visa namų aplinka išpuošta pajūrio dovanomis: vienur nugludintais pajūrio šakaliukais, akmenukais, stikliukais, senomis plūdėmis ir žvejų tinklų skiautėmis dekoruotos sienos, kitur žavesį kelia stiklo indai, kupini gintarėlių, lentynėlėse išdėliota pajūrio „medžio meistrystė“.

Giedrės namuose dar daug kas yra netradiciška dvylikos aukštų daugiabučio namo aplinkai. Virtuvėje – „seni“ medžio balkiai ir kabantys žolelių ryšuliukai, kambaryje – sena kraičio skrynia, spinta, išpuošta liaudiškos tapybos juostomis. Tiesa, šį darbą patikėjo profesionaliai dailininkei, kuri puikiai suprato idėją. Nuo sienos dvasingai žvelgia seni šventuolėliai, kadaise išgelbėti iš verčiamų kaimo koplytstulpių.

Giedrė prakalbino sielą ne žodžiais, o darbu – ir dingo nuobodi aplinka. Visos „apdailos medžiagos“ iš pajūrio surinktos ir suneštos rankomis. „Kartais pajūryje išgyvendavau visą dieną - nuo devintos ryto iki penktos vakaro. Prisirenku maišus akmenukų, šakaliukų, gintariukų ir tempiu į kelią.

Bandau laimę stabdyti mašinas, kad pavežtų. Nedaug geraširdžių, bet yra. Jie net patarė, kur ko ieškoti. Mano rekordas – 96 akmenukai su skylutėmis per vieną dieną. Kartą prisirinkau tiek, kad negaliu panešti. Paimu vieną maišą, panešu į priekį, paskui grįžtu kito...“- pasakoja Giedrė.

Iš kur toks noras tvarkytis kitaip nei dauguma? „Gal iš mamos? Jau penktą valandą rytais ji šluodavo savo kiemą ir visą kelią prie namų – iki pat pakalnės. Tai buvo Upynoje. Žmonės sakydavo, kad jie tik nubudo, o Bronė Leškienė jau kelią šluoja“, - prisiminė Giedrė gimtinę Upyną, kur ir šiandien gyvena įdomių žmonių, įamžinusių miestelio vardą.

Pagrindiniai Giedrės Leškytės gyvenimo ir darbo metai prabėgo Šilutėje. Vadovavo kultūros namams, bibliotekai. Gausybė renginių, gausybė pažinčių su šalies šviesuoliais sukrovė didelę patirtį ir dideles galimybes patarti, padėti kitiems.

Šalia nelengvo, bet visada labai įdomaus kultūrinio darbo teko tempti ir pūdus asmeninio gyvenimo druskos. Tačiau dabar trys sūnūs jau užaugę, jau patys globoja mamą. Haris ir Mantas turi meninių gabumų - yra gavę motinos ugnies.

Apie ponią Giedrę ir jos vaikus daug ką galima sužinoti iš beveik 300 puslapių knygos „Pro metų langus...“, kurią parašė ir savo lėšomis išleido mokytoja, šviesi asmenybė (Giedrės Leškytės teta) Stasė Čilvinaitė-Ketrauskienė-Bajalienė, gyvenusi JAV. Tai puikaus stiliaus nuoširdi giminės istorija, atspindinti ir tautos istorijos krislus, ir meilę šaliai, kuri priglaudė gyventi.