Veislynas ar prieglauda?
Pasak šunų elgsenos specialisto Mindaugo Sėjūno, žmonės dažnai renkasi augintinį pagal jo veislę ar išvaizdą, tačiau tai neturėtų būti pagrindiniai kriterijai priimant sprendimą. „Skaitau forumus ir matau, kaip žmonės skundžiasi: šunys staugia, graužia namus. Nereikėtų ieškoti priešpriešos tarp veislinių ir neveislinių šunų – ir su vienais, ir su kitais kyla tiek pat rūpesčių“, – sakė M. Sėjūnas.
Pašnekovo teigimu, esminis skirtumas – gyvūno patirtis: „Iš prieglaudos pasiimame šunį su jau susiformavusia patirtimi, kurios dažniausiai nežinome, o iš veislyno įsigyjame mažą šuniuką ir kartu susipažįstame su pasauliu. Būtina suprasti, kaip gyvūnas mąsto, kaip funkcionuoja fiziologiškai ir psichologiškai, o ne rinktis tik pagal išvaizdą“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Tuo tarpu veterinarijos gydytojas Paulius Morkūnas pastebėjo, kad būsimų šeimininkų baimės dėl augintinių iš prieglaudos dažniausiai kyla iš žinių trūkumo. Jo teigimu, tokios abejonės yra nepagrįstos.
„Žmonės teiraujasi, ar gyvūnas pripras namuose, nes mano, kad patirti sukrėtimai apsunkins prisitaikymą. Tačiau šiandien globos organizacijos taiko griežtą atranką ir bet kam gyvūnų nedovanoja. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmogui nebus siūlomas itin aktyvus šuo. Siekiama, kad gyvūnas nebūtų grąžinamas atgal, nes dažna namų kaita jam sukelia papildomą stresą“, – aiškino P. Morkūnas.
Vienas kito pažinimui reikia laiko, įdirbio, o esant dideliam norui nėra neišsprendžiamų situacijų.
Keistis turi ne gyvūnas
Tačiau specialistas neslėpė, kad jo praktikoje vis dėlto pasitaiko atvejų, kai nauji šeimininkai svarsto apie gyvūno grąžinimą: „Dažniausiai tokiais atvejais pasikeisti reikia pačiam žmogui, o ne keisti gyvūną. Turi vykti prisitaikymas vienam prie kito, kad gyvūnas suprastų, ko žmogus iš jo nori, o žmogus suprastų, ką vienu ar kitu veiksmu bando pasakyti šuo. Vienas kito pažinimui reikia laiko, įdirbio, o esant dideliam norui nėra neišsprendžiamų situacijų“.
Tam pritarė ir M. Sėjūnas, pabrėžiantis, kad naujas augintinis nėra loterija.
„Tai – ne automobilis ir ne suknelė, kad paimu šunį, netinka ir grąžinu. Čia yra gyvas padaras, mūsų partneris, o didžioji dalis problemų kyla iš žmogaus, iš mūsų negebėjimo komunikuoti ir suprasti šuns kalbos“, – teigė elgsenos specialistas.
Veterinarijos gydytojo P. Morkūno nuomone, susidūrus su naujo augintinio elgesio iššūkiais nereikia bijoti – sprendimų būtina ieškoti pas specialistus, o užmegzti ryšį bei sukurti abipusį pasitikėjimą užtrunka.
„Veterinaras skirtas gydymui, o elgesio klausimais turi konsultuoti kinologai ir elgsenos specialistai. Savarankiškai pakeisti gyvūno elgesį pavyksta retai“, – pastebėjo gydytojas.
Dresūra – ne servisas
Tuo tarpu kaniterapijos specialistas M. Sėjūnas akcentavo, kad augintinių šeimininkai dažnai klaidingai supranta ir pačią dresūrą:
„Tai nėra servisas, kur gali ateiti ir tau „suremontuos“ šunį, jei jis turi kažkokių problemų, ar išmokys tik komandų „sėdėt“, „gulėt“. Pirmiausia tai yra santykio kūrimas. Žmonės man dažnai sako: „Va, visas komandas moka, viską daro, visokius triukus...“, bet kai paprašau paleisti šunį be pavadėlio, atsako: „Oi, ne, pabėgs.“ Kokia tuomet nauda iš komandų mokėjimo, jeigu nėra jokio tarpusavio ryšio?”
Profesionalo teigimu, svarbiausia yra stiprinti ryšį su augintiniu ir suteikti jam saugumo jausmą naujuose namuose: „Turime eliminuoti stresą iš šuns gyvenimo – tada turėsime mąstantį šunį, kuris yra ramus, adekvatus ir daro tai, ko šeimininkui reikia.“
Abu specialistai akcentavo, kad savo praktikoje susidūrė su ne viena situacija, kai šunys iš prieglaudų, iš pradžių atrodę kaip itin sudėtingi atvejai, vėliau tapo sėkmės istorijomis. M. Sėjūnas dalindamasis patirtimi teigė:
„Kai žmogus pats pradeda elgtis ramiai, suvokti, kodėl taip šuniukas daro ir kaip reikia reaguoti į tokį elgesį, tada viskas išsilygina ir pusė problemų išsisprendžia.“
Vyresnių gyvūnų baimė
Veterinarijos gydytojas taip pat ragino nebijoti vyresnių augintinių: „Visą laiką niekas nenori imti vyresnių gyvūnų, nes atrodo, kad tam gyvūnui galbūt liko jau nedaug gyventi, bet yra ne vienas pavyzdys, kai toks gyvūnas nugyvena ir dvidešimt metų. Tai, kad augintinis yra vyresnis, dar nėra nuosprendis. Žmones reikėtų padrąsinti, kad nebijotų priglausti tokio šuns ir suteiktų jam visiškai kitokį gyvenimą, negu jis turėjo iki šiol.“
Vis dėlto P. Morkūnas perspėjo, kad sprendimas priglausti šunį ar įsigyti jį iš veislyno neturėtų būti priimamas skubotai – jis reikalauja nuoseklaus pasirengimo.
„Dešimt kartų apgalvokite ir kai dešimt kartų jau tikrai bus nuspręsta, tada nuvažiuokite į prieglaudą – pavedžioti, pabūti su tais gyvūnais, išeiti vieną vakarą, pagalvoti savaitę laiko, atvažiuoti antrą vakarą. Gyvūnas nėra daiktas metams ar dviem, todėl žmogus turi įsivertinti tai, kad gyvūną įsigyja 20-čiai metų ir daugiau, reikės rūpintis, derinti savo atostogas, finansus, todėl turi būti atliekama daug namų darbų, kad ateityje nereikėtų šio sprendimo keisti“, – reziumavo veterinarijos gydytojas.
Naujausi komentarai