NEBEBUS GALIMA RIŠTI IR PANČIOTI GYVŪNŲ?

Ar požiūris, kad gyvūnas rišamas prie būdos, yra atgyvenęs? Apie tai LNK žurnalistas kalbėjosi su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus patarėju Giedriumi Blekaičiu.

– Esate atsakingas už gyvūnų gerovę. Kaip šiandien apibūdintumėte situaciją?

– Gerovė nėra revoliucija. Tai – evoliucija. Visuomenė keičiasi. Keičiasi visų mūsų požiūris į gyvūną. Gyvūnas kaip jusli būtybė turėtų būti apsaugota mūsų rankomis ir mūsų teise.

– Yra raginimų drausti laikyti šunis, pririštus prie pavadžio. Pavažinėję po regionus, pamatytume, kad  žmonėms dar taip elgtis su šunimi yra įprasta. Visuomenė lėtai keičiasi?

– Keičiasi. Galėtų būti ir greičiau. Bet yra taip, kaip yra. Regionuose atrodytų taip, kad tradiciškai laikome pririštą šunį. Bet reikia pagalvoti apie to šuns, pririšto prie būdos, gyvenimą. Atskirais atvejais netgi lenciūgas gali būti sunkesnis nei pats šuo. Pririšti galima. Nes jei visi šunys būtų paleisti, būtų netvarka. Bet reikia kalbėti ir su kaimo vietovėmis, kur yra daugiausiai pririštų gyvūnų, atstovais. Reikia pagalvoti ir apie tai, kad žmogus prijaukino gyvūną tam, kad šis taptų draugu žmogui ir pririšo – jo laisvę kaip ir apribojo. Reikėtų šnekėti dėl to, kad ir kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse retai kada važiuodami per miestelius, kaimelius matytume pririštus gyvūnus. Ir mūsų kaimiškos vietovės turėtų apie tai pagalvoti. Faktas, kad praėjus gal penkeriems ar dar daugiau metų tas turėtų būti išgyvendinta.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Tokį pasiūlymą girdime iš Parlamento pusės – raginimai drausti rišti gyvūnus, ne tik šunis, bet ir pančioti arklinės kilmės gyvūnus. Tai įmanoma ar dar liks rekomendacija?

Pagąsdintas gyvūnas šoka – daro šuolį. Ir ta pririšta prie grandinės ir supančiota koja – traumų priežastis.

– Kol kas – rekomendacija, bet reikia suprasti, kad ir jūsų paminėti arkliniai gyvūnai, dažniausiai arkliai ganyklose supančiojami ir pririšami už kojos. Kaimiškose vietovėse pavieniai asmenys tokiu būdu laiko gyvulius. Paprastai tie, kurie laiko daug arklių, šie būna aptverta elektriniu piemeniu arba būna užtverta tvora. Bet reikia suprasti, kad pagąsdintas gyvūnas šoka – daro šuolį. Ir ta pririšta prie grandinės ir supančiota koja – traumų priežastis. Ūkininkas iš karto nepastebi, kad gyvūnas susižalojo. Pamato tai tik po kažkurio laiko. Būtent pančiojimas ir sukelia kojų traumas.

– Bet dabar matome tik rekomendacijas. Jei apie tai kalbame jau parlamentiniu lygmeniu, tai nedaug trūksta, kad tai taptų rimtu draudimu?

–Taip. Nes riboti gyvūnams laisvę nėra leistina. O šitoks pririšimas, apie kurį kalbame, – laisvės ribojimas. Ir tas laisvės ribojimas kenkia gyvūnui. Idėja, kad palaipsniui būtų atsisakyta pririšti, supančiotą gyvūną rišti, taip pat galvijus rišti grandine už ragų (vis dar pasitaiko). Juk grandinės spaudžia minkštuosius audinius, ji pririšama ne tik gyvūno sutramdymui. Gyvūnas nuolatos jaučia skausmą. Juk jei mes visą laiką gyventume skausme, irgi jaustumėmės nepatogiai.

– Kalbate apie gyvūno laisvės apribojimą. Kaip vertinate voljerą?

– Laisvės apribojimas suprantamas taip, kad nekenktų gyvūnui. Voljeras gali būti, jo kvadratūra turėtų būti priklausomai nuo to, koks yra gyvūnas. Bet voljere jis nekenčia: nėra grandinės, jis gali pasirinkti gulėjimo vietą. Voljere paprastai būna kažkoks paklotas, grindys: medinės, betoninės. O pririštas gyvūnas jaučia, kad jam reikia dirbti darbą tampant grandinę. Grandinė žiemos metu apšąla. Laikymo sąlygos pririštam gyvūnui nėra geros.

– Koks yra jūsų pasiūlymas žmonėms, kaip jie turėtų elgtis, jei kaime turi pririštą gyvūną? Statyti voljerą, įsileisti į namus?

– Įvairiai. Tarkime, sodyba yra aptverta, tvora neskylėta, tuomet galima paleisti gyvūną – kad jis laisvai vaikščiotų savo teritorijoje. Jei sąlytis yra tarp šeimininko ir gyvūno, iš namų jis nebėgs. Jei gyvūnas pririštas ir yra galimybės pastatyti voljerą, reiktų pastatyti voljerą, įrengti būdą jame, padaryti stoginę – kad saulė, sniegas ar lietus jo nekankintų. Kiekvienu atveju reikia spręsti individualiai. Tiesą sakant, pririšimas grandine ar virve nuo pabėgimo neapsaugo. Juk daug gyvūnų pabėga, atitrūksta. Nukanda virvę, antkaklis atitrūksta. Yra patarlė „Atitrūko kaip šuo ant grandinės“. Tas atitrūkęs gyvūnas bėga išsilaisvinęs. Jis nepažįsta kitos aplinkos, žino tik tą vietą, kurioje buvo pririštas. Senojoje Europoje, ES šalyse, nepamatysime gyvūno, kuris būtų pririštas. Kitas dalykas – ten gyvūnas visada yra prie šeimininko. Visą laiką yra sąlytis tarp šeimininko ir gyvūno. Mūsuose šitas klausimas šiek tiek dar yra iškreiptas.

Ką apie tai galvoja regionų gyventojai?

„Kam ko reikia. Vieni nemėgsta kambarinių gyvūnėlių kambaryje laikyti. O kaime ūkininkui pririštą laikyti. Jo sargas“, –  sakė kalbinta moteris.

„Blogai. O kaip jeigu jį paleistų, visi šunys aplink jį lakstys?“ – neigiamo požiūrio į siūlymą nerišti šunų neslėpė kita moteris.

„Manau, kad bus sudėtinga. Mes dar gyvūnus laikome žemesniais. Neįsivaizduoju“, – abejojo vyras.

„Man atrodo, kad reikia juos pririšti. Kad neužpultų ko nors. Ar ne?“, – sakė moteris.

„Jaunimas gal pažangesni, jie jau gal kitaip mąsto. Bet tie senesni, tokie kaip aš... Taip atėjau, radau, taip ir palieku“, – apie gyvūnų rišimą nuomonę išsakė praeivis.

„Matau, kad vargšiukas. Ar šalta, ar karšta – jis pririštas ir jokios laivės nėra. Taip neturėtų būti“, – įsitikinusi kita moteris.