Neblėstanti meilė kalnams

Klaipėdos universiteto Visuomenės sveikatos katedros vedėjas Arnoldas Jurgutis įsitikinęs, jog geresnio poilsio, nei slidinėti kalnuose, – nėra. Todėl prieš kiekvieną žiemą žvalgosi į žemėlapį – kur dar nuvykus.

Slidinėjimu sudomino tėvelis

– Kas jūsų giminėje paskleidė kalnų slidinėjimo ligos bacilą, nes visi Jurgučiai – prisiekę apsnigusių kalnų maniakai?

– Tėvelis Romualdas. 1964 metais jis pirmą kartą su kolegomis išvyko slidinėti į Karpatų kalnus. Daug metų tėvelis yra Klaipėdos kalnų slidinėjimo mėgėjų klubo „Želsva“ prezidentas.

Kai ūgtelėjau – 1975 metais – mane, 12-metį pasiėmė į kalnus. Susirgau kalnų slidinėjimu. Pirmajam iš šeimos nupirko už tuo laiku didžiulius pinigus slidininko batus, kurie kainavo 50 rublių, ir slides už 30 rublių. Slidinėjimu taip užsikrėčiau, jog snieguotą žiemą „nusiplaudavau“ iš paskutiniųjų pamokų ir važiuodavau autobusu į Lapius, kur klaipėdiečiai buvo įrengę slidinėjimo trasą, kad bent kelis kartus nusileisčiau nuo kalno. Nuo 1975-ųjų nėra žiemos, kad neįsispirčiau į slides.

Taip pat šia aistra užsidegė mano jaunesni broliai dvyniai Gediminas ir Mindaugas. Pastaraisiais metais pergalėmis tenka dalytis su sūnumi Pauliumi.

– Tikriausiai Jurgučių tarpusavio varžybos būtų aukšto lygio ir sukeltų nemažai emocijų?

– Jei pasitaikytų tokia proga – neabejoju. Jei tėveliui kas grąžintų jaunystę, tai nežinia kas laimėtų. Šiandien šeimos laurus atiduočiau Gediminui. Jis kelis kartus yra laimėjęs gana svarbias Lietuvos varžybas. Apskritai broliams dvyniams buvo geresnės sąlygos išmokti slidinėti nei man. Tuo metu, kai išvykau studijuoti į Vilnių, Lapių šlaite įrengė keltuvą. Kai jo nebuvo, per dieną daugiausiai dešimt kartų spėdavai nusileisti. Pastačius keltuvą, broliai galėjo slidinėti kiek širdis geidė.

Pirmą kartą Afrikoje

– Tačiau šiandien galite didžiuotis tuo, kad neseniai vienintelis giminėje tapote Afrikos taurės varžybų prizininku. Įdomu sužinoti daugiau apie unikalią sėkmę.

– Ne tik visi, bet ir aš nustebau, kai sužinojau, kad Maroke yra ne tik dykumų, žydinčių oazių, bet ir snieguotų kalnų.

Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacija nusprendė Juodajame žemyne surengti Afrikos taurės slidinėjimo varžybas. Ši asociacija jau buvo surengusi kitų žemynų taurių kovas, o šiais metais buvome sugundyti parungtyniauti egzotiškuose Atlaso kalnuose. Esu slidinėjęs Australijoje, daugelyje Europos vietų, o Afrika traukė savo nežinomybe. Nors šis kontinentas, renkantis vietą slidinėti, nėra idealus, bet nugalėjo noras viską išbandyti gyvenime.

– Teko nugirsti, jog lietuvių varžybos ten susilaukė didelio dėmesio. Ar jumis buvo domimasi dėl aukšto jūsų slidinėjimo lygio, ar todėl, kad Maroko slidinėjimo trasoje pirmą kartą pasirodė lietuviai?

– Mums atvykus į geriausią Maroko slidinėjimo centrą Oukaimedeną, iš tikrųjų gyvenimas šiame miestelyje akivaizdžiai pagyvėjo. Iš pradžių atkuto asilų savininkai, kurie pavargusiems arba susidomėjusiems šiais keturkojais slidininkams siūlė parjoti nuo kalno papėdės iki viešbučio. Netrukus tapome vietos laikraščių žvaigždėmis, varžybas ir varžybų uždarymo iškilmes filmavo arabų pasaulio televizija „Al Jazeera“, įteikti savo dovanų atvyko vienas Maroko šeichas.

Nepasakyčiau, kad dalyvių meistriškumas buvo itin aukštas. Gal vietos gyventojams mes atrodėme geri slidininkai. Tiesa, pirmąją vietą užėmęs Simonas Masalskas nedarytų gėdos tarptautinėse varžybose. Jis net trimis sekundėmis aplenkė antrąją vietą užėmusį varžovą ir mane.

Aš Maroke džiaugiausi dviguba pergale – tapau prizininku ir sugebėjau pasiekti revanšą prieš sūnų. Mat praėjusiais metais Prancūzijoje Paulius mane aplenkė dviem sekundėmis, ir maniau, kad atėjo tas laikas, kai sūnus peraugo tėvą. Tačiau po sėkmės Maroke dar metus galėsiu erzinti atžalą, jog esu geresnis.

– Tai likote nenusivylę kelione?

– Jau esame daug matę šiuolaikinių slidinėjimo centrų, todėl buvo savotiškai įdomu apsilankyti laukinėje ir kartu nuostabioje gamtoje. Savotiška atgaiva buvo tai, kad miestelyje buvo maža komercinių, reklaminių įstaigų. Tiesa, vietos žmonės kalbėjo, kad po kurio laiko Oukaimedene taip nebebus. Vienas šeichas čia investuos apie milijardą eurų ir šį miestelį pavers šiuolaikiniu slidinėjimo kurortu.

Trasų – labai daug

– Ar dar daug Europoje vietų, kuriose norėtumėte išmėginti slides?

– Jų tiek daug, kad neužteks gyvenimo. Bent dalyje jų apsilankyti paprasčiausiai trūksta laiko.

– Slidinėjimo vietą renkatės iš anksčiau ar pagal netikėtą pasiūlymą?

– Labai iš toli nežiūriu. Žinau, kad kitais metais panašios varžybos, kokios vyko Afrikoje, bus rengiamos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Todėl žiūriu datas, ar jos sutampa su mano atostogomis, intensyviu darbymečiu, sūnaus laisvalaikiu. Jei nesutampa – tenka atsisakyti.

– O Lietuvoje kalnų slidininkams yra sąlygos rungtyniauti?

– Tokių kalnų, kokie yra Tatruose, Karpatuose ar Alpėse – nėra, tačiau mažesnių kalnelių su įrengtais keltuvais Lietuvoje – rastume. Tik dėl atšilusio klimato pas mus žiemų nebėra. Būna, kad per talką sutvarkę Lapiuose šlaitą, į jį susirenkame po metų – vėl į tokią pat talką.

Galima būtų ir daugiau ko nors sugalvoti šioje vietoje, tačiau dėl nedėkingų oro sąlygų neverta net planuoti.

Jei būna sniego, nuvažiuojame paslidinėti į Latviją, kurioje būna apstu lietuvių. Girdėjau, kad prie Druskininkų ruošia uždengti dalį kalvų, pūsti dirbtinį sniegą.

– Gal per tiek metų, kol slidinėjate, pasitaikė įdomių arba nemalonių akimirkų?

– Tfu, tfu, tfu, nė karto nebuvau rimčiau susižeidęs. Ir sudėtingesnėmis akimirkomis negaliu pasigirti. Nebent tuo, kad senais laikais, kai slidinėdavome Karpatuose, slidės neturėdavo stabdžių, trasos nebūdavo paruoštos, – tekdavo po tris valandas ieškoti į pakalnę nuskriejusių slidžių.

Santaupos – kelionėms

– Nejaugi neturite kitų pramogų?

– Nieko nekolekcionuoju, nes tam neturiu laiko. Patinka su vaikais kieme žaisti futbolą, krepšinį.

– Ar šeima neniurzga dėl gana brangaus poilsio?

– O kur galima geriau išleisti pinigus, jei ne investuojant į tokias keliones? Galima nevažiuoti į kalnus, o per kelias dienas finansus išleisti dideliame prekybos centre. Ir kas iš to. Aš dar nesu toks prisiekęs slidininkas, kaip kai kurie, įsigyjantys paskutinio mados šauksmo specialiai užsakytas slides. Man slidinėjimas lieka malonumu, o ne tikslu siekti rezultatų.

– Afrikos taurės medaliui tikriausiai parinkote garbingiausią vietą?

–Skambiai skamba – Afrikos taurė. Bronzos medalį, kurį parsivežiau, iš Lietuvos į Afriką buvo nuvežę organizatoriai. Padėjau ją prie kitų trofėjų, kurių esu iškovojęs ne tiek jau daug. Man įvairiose varžybose „sekdavosi“ užimti ketvirtą, penktą, šeštą, bet ne prizinę vietą.