Štai ir įsibėgėja šv.Kalėdų laukimas ne tik prekybos centruose, bet ir miesto gatvėse, bažnyčiose, kiekvienuose namuose. Vilniaus arkikatedros administratorius kun. Robertas Šalaševičius įsitikinęs, kad sunkmetis nėra kliūtis švęsti.
Dvasininkas ragina neapsunkinti savo širdies žemiškais rūpesčiais, o per adventą stabtelėti ir pamiršti nuolatinį skubėjimą.
– Kas šių laikų žmogui yra adventas?
– Žodis "adventas" reiškia laukimą. Gyvename tokiais laikais, kai laukti niekas nenori, nes viskas turi įvykti greitai, staiga, akimirksniu. Technika labai paspartino gyvenimą. Skubančiame gyvenime žmogus nebemoka laukti santykių su kitais žmonėmis ir nebemoka laukti Dievo. O Biblijos Dievas, kurį mes tikime, yra toks truputį keistas. Jis priverčia žmogų laukti. Dievas duoda pažadus, ir reikia laukti, kad jie išsipildytų. Dar Adomui ir Ievai buvo pažadėtas Mesijas. Žinoma, Dievas galėjo jau kitą dieną jį atsiųsti, atpirkti Adomą ir Ievą, tada visa žmonija laimingai gyventų. Vienintelė paaiškinama priežastis, kodėl reikėjo laukti – žmogus nebūtų pajėgus priimti taip greitai atsiųsto Mesijo. Jis turi pasiruošti Mesijo atėjimui. Adventas ir yra tas laikas, kai mes kviečiami laukti ir ruoštis, bręsti, keistis.
– Kitos Europos tautos, ypač vokiečiai, Kalėdų laukia džiugiai, o mes raginami susikaupti, nesilinksminti. Ar tai lemia mūsų tautos tradicijos, ar toks yra Katalikų Bažnyčios mokymas?
– Svarbiausia yra laukti. Ar laukimas bus džiugus, ar pažymėtas rimties, tai jau antraeilis dalykas. Mūsų mentalitetas taip pat turi įtakos, nes esame šiauriečiai – iš prigimties santūresni žmonės. Aklai kopijuoti tai, kas vyksta kitur, neprasminga. Turime savo tapatybę, pasaulio suvokimą. Advento laukimas yra viltingas laukimas. Tačiau tai nereiškia, kad jau nuo lapkričio turi visur skambėti Kalėdų muzika. Kai pusantro mėnesio jos klausai, atėjus Kalėdoms nuo tų dainų pykina. Todėl Bažnyčia moko, kad adventas yra vienoks laikas, o Kalėdų laikas – jau kitoks. Viskam savas laikas.
– Iš tradicijos žmonės žino, kad per adventą, kaip ir per gavėnią, reikia pasninkauti. Daugelis pasninką supranta kaip mėsos nevalgymą. Ar tai yra pasninko esmė?
– Galima ir per valgį tą ypatingą laiką išgyventi, bet tai nėra esmė, ir į mėsą koncentruotis tikrai nėra prasmės. Advento pasninko esmė – susilaikyti nuo skubėjimo, ypač santykiuose su Dievu ir su artimaisiais. Raginčiau pasninkauti skiriant kokybiško laiko Dievui. Gal kažkas skaitys Šv.Raštą, gal prieš pamaldas ateis anksčiau į bažnyčią ar pasiliks ilgiau po jų. Svarbu susitikti su Dievu ne tam, kad eilinį kartą paskubomis išbertume savo prašymus, bet tam, kad būtume, pažintume jį ir atrastume meilės ryšį.
Kita sfera – santykiai su artimaisiais. Šiandien tėvai neturi laiko būti su vaikais, ir tai yra tragedija. Jie užkiša vaikus daiktais, kad vaikai atsikabintų ir netrukdytų jiems. Kviečiu tėvus per adventą sąmoningai sustoti, nurimti, prisėsti ir būti su vaikais. Ne tik juos mokyti, bet paprasčiausiai klausyti, ką jie pasakoja. Vaikai turi labai turtingą vidinį pasaulį, jiems svarbu, kad kažkas išklausytų, o tas kažkas idealiai yra tėtis ir mama. Šeima, kuri adventą įprasmins būdama kartu, bendraudama, papasninkaus su kaupu.
– Adventas neretai tapatinamas su žaisliukų ir blizgučių atsiradimu parduotuvėse. Kaip komercija paveikė laukimo laikotarpį? Gal čia galima įžvelgti ir kažką gero?
– Kalėdos turi būti pasiruošta. Natūralu, kad ieškosime dovanų ir kažko puošnaus stalui. Dabar nebėra deficito kaip sovietmečiu. Galime laisvai visko įsigyti, ko mums reikia, ir tai yra pozityvu. Tačiau adventas yra mūsų tikėjimo dalykas, o tikėjimas ir komercija – nelabai suderinama. Labai jau nekomerciška ta mūsų krikščionybė. Net Dievo meilės mums nereikia pirkti, nes Dievas mus pamilo iš savo malonės.
– Kas svarbiausia, kad po advento žmonės išgyventų tikrą Kalėdų džiaugsmą? Ėjimas į bažnyčią, geri darbai, namų puošimas ar gausus šventinis stalas?
– Kalėdos bus tikros tada, kai joms pasiruošime. Adventas yra puiki proga pasirengti: dalyvauti pamaldose, atlikti išpažintį, su šeima praleisti daugiau laiko. Pagal galimybes galima skirti laiko artimo meilės darbams – pastebėti šalia esančius žmones, kuriems reikia pagalbos ir kuriems galima padėti. Per tokius dalykus atskleidžiame, kad Dievas yra geras, o šalia esantys žmonės nėra kietaširdžiai. Tada ir pasiruošimas Kalėdoms įgyja kitokią kokybę. Dabar visi kalba apie sunkmetį, ekonominę situaciją, netikrumą dėl darbo. Miestai papuošti kukliau, nes savivaldybių biudžetai skylėti. Gali atrodyti, kad ir Kalėdos netikros. Norėčiau pakviesti: nesileiskime, kad kažkas mums apiplėštų Kalėdas. Kalėdos nėra žiburėliai, lūžtantis stalas. Kalėdos yra Jėzaus atėjimas į mūsų žmogiškąją istoriją. Jėzus atėjo labai kukliomis sąlygomis. Išorinis Kalėdų kuklumas, kurio šiemet galbūt bus daugiau, tikrai nėra kliūtis švęsti. Dėl to šventė tampa tik autentiškesnė.
Pirmąjį advento sekmadienį skaitėme iš Luko evangelijos: "Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių." Tų kasdienių rūpesčių visada bus, bet neleiskite, kad jie apsunkintų jūsų širdį, nes širdis priklauso Dievui ir yra tai, ką dovanojame savo artimiausiems žmonėms.
Naujausi komentarai