Noras padėti mamai atvedė į mediciną

Šeštadienio interviu apie svajones, šeimą, pomėgius, darbą ir vaikystę

Klaipėdos apskrities ligoninės vyriausiasis gydytojas Romaldas Sakalauskas nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų yra kovotojas. Vos gimęs jis kovojo už savo gyvybę, vėliau – už svajonių išsipildymą.

Užsispyrimo ir noro padėti artimiausiam žmogui dėka buvęs neklaužada kaimo vaikas tapo ne tik chirurgu, bet ir didžiulės uostamiesčio ligoninės vadovu.

Mokė istorijos

- Kas Jus paskatino tapti mediku?

- Noras tapti mediku atsirado pirmoje klasėje. Mano mama sirgo reumatu. Tais laikais nebuvo nei gerų vaistų, nei galimybių suteikti reikiamą pagalbą. Mama buvo prikaustyta prie lovos ir tai mane varydavo į neviltį. Gyvenom kaime, netoli Platelių, bet dėl mamos ligos namuose trūko jaukumo: būdavo šalta, maistas – neparuoštas arba jį ne visada vykusiai gamindavo tėvukas. Eidamas į mokyklą svajodavau, kad mama būtų sveika, o namai taptų jaukesni. Norėdamas padėti mamai, nusprendžiau tapti gydytoju. Vėliau mamos sveikata pagerėjo. Tačiau net ir po to, paklaustas, kuo norėčiau būti, vienareikšmiškai atsakydavau, kad gydytoju.

Bet kelias į mediciną nebuvo rožėm klotas - įstojau tik iš trečio karto. Kol neįstojau į mediciną, dvejus metus Skuodo rajone dirbau chemijos ir istorijos mokytoju. Dirbdamas mokykloje suspėjau net išleisti vieną savo 24 auklėtinių kartą. Dabar dauguma buvusių auklėtinių gyvena Klaipėdoje bei Klaipėdos rajone. Su kai kuriais net bičiuliaujamės šeimomis.

Istorija, kurią dėsčiau, iki šiol išliko mano pomėgiu. Mokytojaudamas perskaičiau visas aplinkinių kaimų bibliotekų istorines knygas. Vienu metu norėjau stoti ir į Maskvos tarptautinių santykių institutą, bet vargu ar man, vaikinui iš provincijos ir iš nepartinės šeimos, būtų pavykę tai padaryti. Nors jeigu būčiau labai norėjęs, gal ir to būčiau pasiekęs.

Krikštas per gimtadienį

- Ar stodamas į mediciną jau buvote apsisprendęs, kokios srities gydytoju norėtumėte tapti?

- Ne. Nuo trečiojo kurso, norėdamas papildomai užsidirbti, Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje pradėjau dirbti slaugytoju traumatologijos punkte. Manimi tada traumatologai pasitikėdavo, o aš net norėjau tapti vienu iš jų. Bet Traumatologijos skyriuje nebuvo vietos, tad šiek tiek padirbėjęs ir felčeriu, apsisprendžiau tapti chirurgu.

- Kaip jautėtės, kai pirmą kartą paėmėte į rankas skalpelį?

- Mane apėmė jaudulys dėl nežinios, nepatirties ir atsakomybės. Tačiau tokius jausmus nugali noras padėti. Visada prieš rimtesnę operaciją mintyse Dievo paprašau suteikti man išminties.

- Koks buvo Jūsų, kaip mediko, pirmasis krikštas?

- Atėjus dirbti į šią ligoninę pagal tuometinę tvarką kiekviename skyriuje turėjau išdirbti po šešis mėnesius. Tada teko padirbti ir Urologijos skyriuje. Lapkričio 14-ąją, per mano gimtadienį, man teko padaryti, šių dienų akimis žiūrint, elementarią operaciją negalinčiam šlapintis ligoniui. Bet atlikęs procedūrą nebuvau tikras, ar viską padariau teisingai. Tą popietę grįždamas iš ligoninės mąsčiau apie savo, kaip chirurgo ir kaip žmogaus, dalią bei apie medikui privalomą atsakomybę. Dėl tokių apmąstymų anas prieš aštuoniolika metų įvykęs gimtadienis ilgam man įsiminė.

Supratinga žmona

- Jūsų žmona dirba farmacijos srityje. Ar su ja susipažinote studijų laikais?

- Su žmona Rasa susipažinau baigiantis studijoms. Jas baigę atvažiavome į Klaipėdą. Apsigyvenome bendrabutyje, kurio viename kambaryje augo ir mūsų vaikai. Aš įsidarbinau Apskrities, tuo metu Raudonojo Kryžiaus, ligoninėje. Šią ligoninę pasirinkau neatsitiktinai. Kažkada, kai mokiausi Klaipėdos 1-ojoje internatinėje mokykloje, žaisdamas krepšinį patyriau sportinę traumą. Man lūžo kaulas, ir gipsą dėjo šioje ligoninėje. Tada man taip patiko čia dirbę gydytojai, kad po studijų sugrįžęs į Klaipėdą nusprendžiau šioje ligoninėje įsidarbinti.

Apskrities ligoninė man atrodo tarsi mažas Lietuvos modelis. Čia, kaip ir valstybėje, būta įvairių politinių batalijų, visokių „prieš“ ir „už“. Pradėjęs dirbti, mačiau daug dalykų, kurie nepatiko. Todėl reikėjo arba pereiti dirbti kitur, arba su būriu bendraminčių pabandyti kažką pakeisti. Dėl noro padaryti taip, kad ligoninėje vyrautų mus tenkinanti aplinka, tapau vyriausiuoju gydytoju.

- Ar sutikęs savo žmoną iškart supratot, kad ji – Jūsų gyvenimo moteris.

- Kaip Skorpionas pagal zodiaką esu prieštaringa asmenybė. Tarp gerumo yra ir nuodų dozės, tad kartais tenka kitą žmogų ir įžeisti. Prieš tuokiantis teko išsiaiškinti, ar antroji pusė sutiks su mano gyvenimo taisyklėmis: su budėjimais ligoninėje, su tuo, kad teks gyventi toli nuo tėvų. Ne visada galiu namuose skleisti šilumą, nes neretai, sugrįžęs mintimis, pasilieku darbe. Jeigu mano žmona Rasa nebūtų buvusi tokia supratinga, galbūt mūsų gyvenimo keliai būtų išsiskyrę.

Po darbų – į pirtį

- Ar Jūsų atžalos linkusios į mediciną arba istoriją?

- Sūnus Rimas dabar Farmacijos fakulteto trečiakursis. Gimnazistė dukra Agnė irgi svajoja apie mediciną. Tačiau aš labai atsargiai žiūriu į tai, kad vaikai nueina tėvų pėdomis. Nenoriu, kad vaikai eitų mūsų keliais tik todėl, kad taip paprasčiau. Todėl dažnai sūnaus klausdavau, ar jis tikrai nori įgyti tokią specialybę ir dirti toje srityje.

- Esate griežtas tėvas?

- Aš – už liberalius santykius šeimoje. Pats gyvenime dažniausiai vadovavausi savo galva – tėvų įtaka man buvo minimali, niekas už rankos manęs nevedžiojo. Todėl ir auklėdamas savo vaikus jiems sakau, kad patys turi jausti atsakomybę už savo veiksmus.

- Kas po darbo padeda atsipalaiduoti?

- Man maloniausias poilsis – pirtyje. Ten visai kitaip pasijaučiu ir geriausiai pailsiu.

- O kaip su vyrų mėgstama žvejyba?

- Šiuo metu žvejyba – nerealizuota svajonė. Būdamas įstaigos vadovu vis neturiu laiko pažvejoti. Nuo vaikystėse mėgau žvejoti. Tada dažnai, nors ir ne visada teisėtai gaudydavau žuvį ir kepdavau ją ant laužo. Tokia paauglystės pramoga iki šiol paliko neišdildomą įspūdį. Todėl svajoju, kai viską sustyguosiu šioje ligoninėje, vėl pradėti žvejoti.

Padegdavo šieną

- Ar buvote pasiutęs vaikas?

- Taip, nors mano brolis buvo labai ramus – visiška priešingybė man. Nuolat ką nors iškrėsdavau, pavyzdžiui, suorganizuodavau šieno kupetos padegimą. Tais laikais žmonės dažnai kaimuose virdavo naminę, o mes, vaikai, mėgdavome iškasti ir paslėpti jų bidonus. Tokių vaikiškų išdaigų, kurias kaimynai prisimena iki šiol, buvo begalė. Prisiminimai apie jas kartais išplaukia iš pasąmonės visai netikėtai ir priverčia nusišypsoti. Dabar, kai mano vaikai ką nors iškrečia, mintyse prisimenu, koks pats buvau išdykęs, ir todėl į jų prasižengimus žiūriu atlaidžiau.

- Gydytojai, kiek pastebėjau, mėgsta nepaisyti savo pačių draudimų, pavyzdžiui, nerūkyti.

- Mano viena iš ydų – draugystė su cigaretėmis. Niekaip nesugebu mesti rūkyti. Jeigu patiriu nesėkmę, ja pateisinu savo rūkymą. Sėkmė taip pat tampa pretekstu užsirūkyti, nes rūkymu ją apvainikuoju.

- Tai ar vis dėlto pavyko, tapus mediku, padėti sergančiai mamai?

- Gal viskas išsisprendė savaime, nes atsirado vaistai reumatui gydyti, ir jos sveikata stabilizavosi. Kai įstojau į mediciną, mama labai manimi didžiavosi, kad nenuėjau šunkeliais. Ji visada tikėjo, kad savo pasieksiu. Dar mokykloje niekada neturėjau problemų dėl mokslų ir nuolat kažko siekiau. Mama pasakojo, kad tą lapkritį, kai gimiau, buvo apie 25 laipsnius šalčio. Dėl to vos gimęs susirgau plaučių uždegimu ir galėjau numirti. Taigi net mano pirmasis gyvenimo slenksčio peržengimas buvo nelengvas. Ir toliau buvo daug sunkumų gyvenime. Man nuolat tekdavo juos įveikti, kažko siekti. Bet kai ko nors pasiekiu, įgyvendinu savo svajones, tampu laimingas.