Šeštadienio interviu

Nuo lietuvybės žemaitę išgydė straipsnis

Kalbinti savo kolegę žurnalistę Janiną Zvonkuvienę - ir lengva, ir sunku. Daugiau kaip trisdešimt metų žurnaliste dirbanti moteris net ir duodama interviu nepamiršta esanti žurnalistė, galinti labai greitai pokalbio iniciatyvą perimti į savo rankas, kvailo klausimo neišgirsti, o atsakymą pakreipti sau norima linkme.

O lengva todėl, kad ši moteris - gyvenimiškos patirties ir žemaitiškos istorijos lobynas. Kiekvienas daiktas jos namuose yra reikšmingas ir turi savo istoriją, iš kiekvienos lentynėlės, ji gali ištraukti brangių nuotraukų albumą, užrašus, pluoštą savo kurtų eilėraščių, o nuo pačios palubės nukelti „Žemaičių alkieriaus“ metraštį. Dar būtume pažiūrėjusios ir vaizdo juostų iš kelionių po Žemaitiją, tačiau tą vakarą per televiziją muzikos lygoje su latviais kovėsi grupė „B`Avarija“. Šioje klaipėdiečių grupėje muziką kuria ir dainuoja jauniausias Janinos sūnus Deivydas. Viena akimi pasižiūrėdamos, kaip jiems sekasi, šnekėjomės gryna žemaičių kalba.

- Janina, Jūsų sukurtam „Žemaičių alkieriui“ sukako 15 metų. Klaipėdoje jau turbūt nebėra žmogaus, kuris apie jį nebūtų girdėjęs. Rašo spauda, rodo televizija. Sukūrėte 260 žemaitiškų laidų Klaipėdos televizijoje. Šiandien drąsiai galima Jus pavadinti žemaičių ambasadore Klaipėdoje. Kaip kilo mintis čia, vokiškame krašte, įsteigti žemaitišką bendriją?

- Galiu pasakyti, kad „emigravusieji“ žemaičiai į krūvą buriasi ne tik Klaipėdoje, bet ir Suvalkijoje, ar Aukštaitijoje. O istorija buvo tokia.1988 metų rudenį Telšiuose susikūrė žemaičių kultūros draugija. Perskaičiau laikraštyje žinią, kad jos steigėjai atvyksta į Klaipėdą. Nuėjau, pamaniusi, kad gali būti įdomu. Į susitikimą atėjo dar keliolika žmonių. Ten išgirdau lemtingus žodžius, kuriais, kaip šūkiu jau 15 metų vadovaujasi alkieriškiai: “Atminkim, žemaičiai, kad esame ne tarmė, o tauta“. Svečiai ragino vietinius žemaičius burtis draugėn ir kažką veikti. Tada buvo pasibėdavota, kad žmonės neina, nesirenka į jokius susibūrimus. Pasisiūliau padėti. Man atrodė, kad jei žmones pakviestume kitaip, kitokiu balsu, jie ateitų. Ir pakviečiau per laikraštį savaip, kaip man atrodė tinkama. Suėjo tiek žmonių, kad netilpo į salę.

Tačiau kai tie žmonės susirinko, paaiškėjo, kad su jais nebėra kam dirbti, užsiimti. Pati per laikraštį juos sukvietusi jaučiau atsakomybę. Tuo laiku buvau populiari tarp skaitytojų. Man buvo gėda prieš tuos žmones, kad pakviesti atsiliepė, manęs paklausė ir liko niekam nebereikalingi. Ėmiausi iniciatyvos pati. Iš karto surengėm mieste pirmąsias gegužines, rengėme keliones. Paskui - Užgavėnės, Trys karaliai, Joninės, ir vakarėliai. Užimdavome net Vasaros estradą, plūsdavo minios žmonių. Atgaivinome Kalnų giedojimą. Ypač populiarios senų rankdarbių ir šeimos relikvijų parodos. Įsivaizduokit, žmonės atneša seną maldaknygę, prosenelės portretą, mamos austus audeklus, suverptų linų gijas. O mamos jau seniai nebėra. Išvažinėjom po Žemaitiją. Surengėm per 100 kelionių. Nuolatos „Alkieriuje“ sukasi apie 50 žemaičių.

- Ar tiesa, kad su Europos Sąjungos era „Alkieriui“ pradės vadovauti ir kita vadovė, kad baigiate savo vadovavimo „kadenciją“?

- Labai ilgai ieškojau žmogaus, kuris galėtų perimti vadovavimą. Atrodo, radau. Labai ilgai šio žmogaus prašiau. Tikiu, kad jau nuo gegužės „Alkierių“ ves nauja jauna pirmininkė Jolanta. Nebeturiu sveikatos, o veiklos dar yra labai daug. Dar daug naujų žmonių nori ateiti.

Per 15 metų tris kartus bandžiau mesti „Alkierių“. Kartais apsinuodiji žmonių nesupratingumu. Tačiau pravėdini dvasią, tai praeina, ir vėl tęsi savo darbą. Žmonės nepaleidžia. Yra tokių kur metų metus labai daug dirba kolektyvo labui. Su senoviška atsakomybe.

- Esate kilusi iš Telšių rajono, Patausalės kaimo. Ar visada buvote tokia uoli žemaitė, kaip pastaruosius 15 metų?

- Ne. Tarybiniais laikais žurnale „Kultūros barai“ perskaičiau graudų, bet „žiauriai“ teisingą profesoriaus Alekso Girdenio straipsnį, apie tai, kaip dvi žemaitės iš vienos kolūkio raštinės į kitą paskambinusios laužo liežuvį besikalbėdamos, lyg būtų ne iš to pasaulio. Pakako tai perskaityti, aš atsiverčiau. Kai susikūrė Žemaičių kultūros draugija, aš jau buvau „atsivertusi“.

- Ar su sūnumis Romu ir Deivydu kalbatės žemaitiškai?

- Kai vaikai manęs ko nors prašydavo dažniau, nei aš jų, visada sakydavau: „nesopronto“. Kartojau, kol susiprotėdavo, jog reikia prašyti žemaitiškai. Kalbėti jie moka žemaitiškai, ypač Deivydas, tačiau kai su manim nebegyvena, žemaitiškos kalbos mažiau reikia.

- Bet sūnus Romas į žmonas pasiėmė žemaitę?

- Mano pirmoji labai graži martelė - iš Skuodo. Sūnus Romas su ja susipažino „Alkieriuje“.

- Jūs pati savo draugą Povilą taip pat ten prieš porą metų suradote?

- Tai mano angelas. Dažnai taip būna, kad likimas iš žmogaus pasišaipo, dantis prikišęs pasijuokia. Kai po negailestingos ligos palaidojau vyrą, sakiau: nesąmonė, kad gyvenimą nugyvenusioms, vaikus užauginusioms moteriškėms dar pažinčių, meilių reikia. Dabar žinau, kad niekada negali taip sakyti. Buvau išsekusi iki paskutinio laipsnio, puolusi į didelę ligą, depresiją, kai pačiu juodžiausiu momentu atsirado žmogus. Jis savo tylumu, atsargiu prisilietimu išstovėjo šalia, išvilko, iškėlė iš tos nevilties ir nesėkmės, apie kurią beveik niekas iš aplinkinių nė nenujautė. Poviliukas sugebėjo būti nematomas, negirdimu, nejuntamas, bet tvirtas ramstis. Nebebuvo kur dingti.

- O koks yra geras vyras?

- Jau pasakiau. Galiu pridėti: eini vakare iš darbo ir galvoji, ką čia valgysim, reikės bulvių nuskusti, išvirti. Pareini - bulvės ne tik nuskustos, bet jau ir verdamos. Rytą skubi į darbą, galvoji, kad batai nešvarūs, reikės valyti, Žiūri - jau stovi nuvalyti. Poviliukas be žodžių nujaučia kiekvieną situaciją, kurioje gali padėti. Jei reikia, kad kas tik prieitų ir šalia patylėtų, jis taip ir elgsis, jei reikia, kad prablaškytų, lyg žinodamas papasakos ką nors smagaus. Tai - intuicija.

- 30 metų dirbate „Klaipėdos“ žurnaliste, 15 metų esate „Žemaičių alkieriaus“ motinėlė. Žmonės jus pažįsta. Kai gatve einate su savo sūnumi Deivydu, kuris esate didesnė žvaigždė?

- (Juokiasi) Vyresniojo amžiaus žmonėms geriau pažįstama aš (tik jau ne žvaigždė!), tačiau jaunimui, aišku, Deivydas.

Man iš viso nepatinka terminas „žvaigždė“. Kokia jis žvaigždė? Deivydas - sekinančio darbo vergas. Laukuose gieda vieversiai, o jis negali nė dešimties minučių jų paklausyti. Pridususi studija, pilna laidų, kurie rangosi kaip juodi makaronai, mygtukai, failai, lemputės. O paskui iš karto lipk į sceną ir „būk artistas!“. Mūsų namai - „bavarų“ „gimtinė“ ir ilgalaikė įrašų studija. Jei iš arti nebūčiau mačiusi, niekada nemanyčiau, kad juodžiausią darbą šioje žemėje dirba muzikantai. Žinoma, tikri, geri muzikantai. Myliu visus „bavariukus“ nes jie yra geri ir protingi.

- Ar dažnai vaikus paauklėjat?

- Nepraleidžiu nė menkiausios progos.

- Dėl ko?

- Šiuo metu - dėl neteisingo gyvenimo režimo. Man, kaip mamai, rūpi abiejų sūnų sveikata: dvasinė, fizinė, moralinė. Ta žvaigždė neturi kada pažinti gyvenimo, žmonių, kaupti patirtį. Už tai tenka sumokėti.

- O kaip dėl meilės? Mama žemaitė iki kaulų smegenų, tautinių tradicijų puoselėtoja, o jaunėlis sūnus į žemaites nežiūri, vis taikosi į mergaites, kitokiais vardais: Marija, Natalija... Ką apie tai manote?

- Svajonėse būtų maloniau, jei savo martelę galėčiau apvilkti vienais iš trijų savo tautinių drabužių. Bet jei to ir nebus - ką padarysi! Šeimoje svarbiausia yra vienybė. Dviejų žmonių tvirtovė - svarbiau už religinius, tautinius ar kitokius skirtumus. Apie šiandieninę Deivydo meilę pirmiausiai perskaičiau laikraštyje. Sūnus Romas atnešė laikraštį. Kol aš skaičiau, skambino Deivydui ir komentavo mano reakciją. Ji buvo tokia: „nū, nū...“ ir atodūsiai...

- Kaip Jūsų sūnums atrodo „Žemaičių alkieriaus” veikla?

- Jie mane palaiko ir remia. Deivydas „Alkieriaus“ 15 metų sukakties proga įteikė tūkstantį litų ir prisakė nenustoti keliauti po Žemaitiją. Jis vis pasidomi, ką veikiu su alkieriškiais. Pirmosiose sueigose pats dalyvavo, yra grojęs akordeonu, klarnetu. Abu vaikai pasako, kad jiems patinka šita mano veikla, paklausia, kuo gali padėti. Sakau, ateikit, pabūkit kartu. Bet Deivydas neturi laiko. Manau, jog nesvarbu, kokio amžiaus esi: mažas, jaunas ar senas - tėvai savo atžaloms turi būti atrama. Vaikai bent mintyse į juos remiasi. Aš augau ne taip, kaip normaliose šeimose augama, žinau, kaip sunku, kai to trūksta. Tai, ką darau iš meilės savo kraštui (tikrai yra ir tokia meilė), duos naudos ir mano vaikams.

- Jus dažnai galima sutikti rytais prie jūros bėgiojančią. Ar šiemet jau atidarėte maudynių sezoną?

- Jau. Vanduo vasarinis. Kaip šaltą vasarą.

- Kolegos žino dar vieną Jūsų talentą - poetinius sugebėjimus. Per keletą minučių galite sukurti posmą bet kokia proga ir bet kokiam žmogui. Esat išleidusi ir „nelegalų“ savo eilėraščių sąsiuvinį keliolikos vienetų tiražu. Kiek žinau, jis turėjo pasisekimą ir buvo išgraibstytas. Gal ketinate leisti knygą?

- Nė vienos knygos neišleidau ir tikriausiai jau neišleisiu. Bet ir be savo knygos turėjau ir dabar turiu labai daug skaitytojų...