– Kur gyventojams sudėtingiausia susikalbėti su užsieniečiais, dirbančiais aptarnavimo srityje?
– Pavežėjai, kurjeriai, masažuotojai, sporto treneriai, kirpėjai.
– Tai gana didelė grupė žmonių.
– Taip, tačiau aš kalbu apie tuos, kurie dirba pagal individualią veiklą, nes būtent jiems galioja įstatymo pakeitimai.
– Nuo sausio planuojate pradėti tikrinti, kaip jie moka lietuvių kalbą. Kaip praktiškai tai atrodys? Kaip vyks patikrinimai ir kas pirmieji jų gali sulaukti?
– Tikrinsime pagal skundus, nusprendėme atsisakyti planinių patikrinimų. Su pavežėjų ir kurjerių atstovais susitarėme, kad patikrinimai vyks tik gavus skundą.
– Kaip tai atrodys praktiškai?
– Tarkime, jūs nueinate į kirpyklą, o su jumis bendraujama, pavyzdžiui, arabų ar hindi kalba. Jūs kreipiatės į Kalbos inspekciją – telefonu arba raštu – ir pateikiate reikalingus duomenis. Jei tai kirpėjas – nurodote adresą, jei pavežėjas – automobilio valstybinį numerį, licencijos numerį, vardą ir pavardę. Tuomet mes susisiekiame su tuo asmeniu ir prašome pateikti Nacionalinės švietimo agentūros išduotą lietuvių kalbos mokėjimo pažymėjimą nustatytu lygiu. Šiuo atveju – A1 lygiu per pirmuosius dvejus metus. Jei pažymėjimas pateikiamas, patikrinimas baigiamas.
– O jeigu pažymėjimo nėra?
– Tuomet suteikiame iki šešių mėnesių lengvatinį laikotarpį, per kurį asmuo turi išmokti kalbą, išlaikyti egzaminą ir pateikti pažymėjimą.
– Vadinasi, tai vyksta jau po skundo ir jūsų patikrinimo?
– Taip, būtent taip.
– Taip pat esate minėję, kad būtų naudinga turėti teisę vietoje patikrinti, ar žmogus realiai moka lietuvių kalbą. Kodėl tokia teisė reikalinga?
– Mūsų ilgametė praktika rodo, kad kartais žmogus turi pažymėjimą, tačiau realiai lietuviškai nebemoka. Pavyzdžiui, gyvena rusakalbiame burbule – Visagine ar kitur – ir kasdien kalbos nenaudoja. Tokiu atveju jis nebesusikalba. Mes pasidomėjome, kaip dirba kolegos Estijoje. Ten inspektorius, pasikalbėjęs su asmeniu, turi teisę pateikti privalomą nurodymą iš naujo laikyti kalbos egzaminą.
– Jūs taip pat sakote, kad A1 lygio nepakanka ir siektumėte, jog reikalavimas būtų bent B1.
– Mano nuomone, Lietuva turėtų judėti Vakarų Europos kryptimi. Kiek man žinoma, nė vienoje Europos valstybėje nėra tokių lengvatinių, ypač rusų kalbai palankių, sąlygų kaip Lietuvoje. A1 lygis galioja tik pirmuosius dvejus metus nuo teisės gyventi Lietuvoje gavimo. Mano manymu, turėtume sekti, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės keliu – jų imigracijos taisyklės aiškiai numato, kad net šeimos nariai privalo išlaikyti B1 lygio egzaminą dar prieš atvykdami į šalį. Žinoma, turime išlikti lankstūs – lietuvių kalbos mokytis sudėtingiau, ypač užsienyje, todėl tam tikras pereinamasis laikotarpis yra reikalingas. Tačiau noriu pabrėžti vieną dalyką: dažnai girdžiu politikų kalbas apie tai, kad imigrantų reikia gailėti, juos globoti. Tačiau mes gyvename Lietuvoje ir pirmiausia turime galvoti apie Lietuvos piliečių kalbines teises, kurios įtvirtintos Konstitucijoje. Turime galvoti apie savo vaikus, apie situacijas, kai žmogus gyvena Lietuvoje, bet nesusikalba poliklinikoje, apie kelių policiją, kuri neturėtų būti priversta mokytis rusų kalbos. Pateiksiu pavyzdį: mano studentė iš Indijos paskambino į polikliniką, išgirdo lietuvių kalbą ir padėjo ragelį. Po dviejų savaičių ji jau mokėjo tokius žodžius kaip „odontologijos klinika“, „implantas“, „kaina“. Atsirado motyvacija. Turime rodyti mažiau pakantumo kitoms kalboms ir sudaryti šiek tiek nekomfortišką aplinką, kad atsirastų realus poreikis mokytis lietuvių kalbos.
(be temos)
(be temos)