Ką rodo tokie paauglių smurto atvejai? Kas skatina tokį elgesį? Kaip vertinti smurto vaizdo įrašų platinimą ir ką reikėtų daryti, kad paauglių smurto būtų mažiau? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutuoja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė (toliau – I.S.), Vaikų linijos psichologė dr. Jurgita Smiltė-Jasiulionė (toliau – J. S. J.), švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius (toliau – J. P.), Skaitmeninės etikos centro bendraįkūrėja Renata Gaudinskaitė (toliau – R. G.) ir Vilniaus universiteto profesorius, psichoterapeutas Paulius Skruibis (toliau – P. S.).
– Išgirdus tokią naujieną kyla klausimas, ar tai yra vienkartinis įvykis, ar tendencijos požymis? Ilma, ką tai rodo?
– I. S.: Atvejis tikrai skaudus ir sukrečiantis. Galima sakyti, kad įvyko vieša egzekucija, nes tai buvo ištransliuota ir socialiniuose tinkluose, ir televizijoje. Reikėtų telktis į pagalbą, ne į eskalaciją.
– Dalis komentarų internete mano, kad viešumas yra ginklas ir tokius atvejus reikia viešinti. Kodėl manote, kad paauglių atvejų to negalima viešinti?
– I. S.: Įrašas, paviešintas socialiniuose tinkluose ir kitais kanalais, yra antrinė vaiko viktimizacija. Viešai vykstanti eskalacija tikrai neturi teigiamo rezultato. Be to, kalbame apie dvylikametes mergaites, o ne apie suaugusius žmones, kurie geba įvertinti situaciją ir suprasti jos pasekmes. Šiuo atveju kalbame apie paauglystės pradžią, kai pagal amžių ir raidą vaikai gali negebėti kontroliuoti jausmų ir konflikto. Tame turi dalyvauti ir tėvai.
– Ar manote, kad viešinimas problemos spręsti nepadeda?
– I. S.: Tikrai ne. Suprantama, kad tai sukelia didelį nesaugumo ir nepasitikėjimo jausmą. Diskutuojama, kaip pasirūpinti vaikais ir užtikrinti jų saugumą. Socialiniai tinklai padeda identifikuoti tas situacijas, bet reikia galvoti tiek apie nukentėjusią, tiek apie smurtavusią mergaitę. Veiksmai turi būti proporcingi vaikų amžiui.
– Kas įkvepia ir skatina tokį agresyvų elgesį?
– J. S. J.: Išgirdus apie šį atvejį apėmė ir nuostaba, ir liūdesys, nes mes ir vėl grįžtame prie tos pačios temos. Tam tikra prasme ji yra amžina. Viešumoje keliami klausimai, ar paaugliai tapo agresyvesni, ar panaikintos bausmės, bet aš to nematau. Visi vidutinio amžiaus žmonės atpažino situacijas, kuriose yra buvę arba kurias yra matę. Toks drastiškas paauglių konfliktų sprendimas bei žiaurios patyčios nėra naujas reiškinys. Nauja yra tik tai, kad viskas labai lengvai tampa vieša. O viešumas sukuria antrinį traumavimo mechanizmą. Tai tampa daugiau nei situacija, kurią gali spręsti su joje dalyvavusiais paaugliais. Staiga įsijungia didelė visuomenės dalis ir atsiranda daug smerkimo, gėdijimo.
– Kas žinoma apie seksualizuoto turinio skelbimą socialiniuose tinkluose? Ar tai irgi yra masiškėjanti tendencija?
– I. S.: Tikrai taip, tai yra problema. Ne viena 11–12 metų mergaitė dalinosi savo apsinuoginusios nuotraukomis su draugu už ekrano ir sulaukė grasinimų, šantažo dėl tolimesnių nuotraukų. Labai svarbios diskusijos dėl vaikų naudojimosi socialiniais tinklais. Reikia neskubėti leisti savo vaikų į socialinius tinklus. 13 metų amžiaus apribojimas nustatytas ne šiaip sau, o pagal raidą, gebėjimą apdoroti informaciją, psichologinę ir emocinę būseną. O kai priimame tokį sprendimą, turime paruošti vaiką ir informuoti apie saugaus elgesio internete taisykles. Paskyros ir slaptažodžiai turi būti saugūs, bendrauti reikėtų tik su pažįstamais žmonėmis, o šeimos ir gyvenamosios vietos informacija turėtų būti nesidalinama.
– Ar mes suprantame pasaulį, kuriame gyvena vaikai? Ar nesame nuo jo atitrūkę?
– J. S. J.: Kai kyla diskusija apie tai, kaip vaikai žino savo teises, bet nežino pareigų, man kyla klausimas, ar mes, suaugusieji atsimename savo pareigas? Sprendimas dėl socialinių tinklų yra mūsų galioje. Mes nusprendžiame, kada duoti pirmąjį išmanųjį telefoną vaikui į rankas. Nubrėžti ribas ir neleisti 10–12 metų vaikams naudotis socialiniais tinklais yra mūsų galioje, nors tai ir nėra lengva.
– Ar toks elgesys gali būti herojizuojamas, o smurtautojas tapti autoritetu grupėje?
– J. S. J.: Taip, gali. Bet už tokio elgesio dažniausiai slepiasi universalūs poreikiai. Ar vaikas, kuris įsivelia į tam tikrą smurtinį elgesį, gauna pagalbą, kai pasijunta bejėgis? Ar šalia yra suaugusiųjų, kurie padeda išspręsti kylančias situacijas? Ar yra su kuo pasitarti? Mes, suaugusieji, nesukuriame sąlygų ateiti pas mus, paklausti ir pasidalinti. Svarbu, kad visuomeninė diskusija atsisuktų į mūsų įpročius, į tai, kaip mes kuriame tarpusavio ryšį ir ar turime laiko išgirsti, kuo gyvename, o ne tik į pažymius, maistą ar namų darbus.
– Renata, ar yra aišku, ką turėtume padaryti, kad smurto mūsų visuomenėje būtų mažiau?
– R. G.: Jei galėčiau atsakyti į šį klausimą, būčiau labai laiminga. Smurto tarp vaikų visais laikais buvo ir bus, bet esmė tokia, kad dabar jis yra visiškai kitoks. Kažkas nusprendė smurtauti, kažkas nusprendė įvykį nufilmuoti ir paviešinti, o tūkstančiai nusprendė įrašą pasižiūrėti. Tai yra visiškai kita problema, nes smurtas tampa turiniu. Mes turime kalbėti apie tai, kas už tai yra atsakingas.
Smurto tarp vaikų visais laikais buvo ir bus, bet esmė tokia, kad dabar jis yra visiškai kitoks.
– Kiek socialinių tinklų faktorius skatina smurtą ir agresiją?
– P. S.: Tai yra tik vienas iš veiksnių, o mokslininkų nuomonės ne visiškai sutampa. Žinios apie tokius atvejus šiek tiek iškreipia vaizdą. Kai kurie politikai sakė, kad prie to priveda liberalus vaikų auklėjimas. Taip kalbantiems siūlau pasižiūrėti statistiką. 1995-aisiais 30 paauglių buvo kaltinami žmogžudyste, o 2021-aisiais toks atvejis buvo tik vienas. 1994-ųjų apklausa rodo, kad iš kitų tyčiojosi 34 proc., o 2022-aisiais – 15 proc. moksleivių. Sovietų Sąjungoje buvo paplitusi smurto kultūra, bet mes iš jos vaduojamės. Liberalios idėjos galėjo prisidėti tik prie gerėjančios situacijos, o ne atvirkščiai.
– Yra nuomonių, kad fizinis smurtas persikėlė į socialinius tinklus ir internetines patyčias. Ką manote apie tai?
– P. S.: Taip ir yra, o algoritmai prisideda prie patyčių platinimo. Bet tai, kad ši situacija buvo nufilmuota, sukėlė moralinę paniką tarp suaugusiųjų, kuriems iškilo klausimas, kas čia vyksta. Aš augau 90-aisiais ir galiu papasakoti jums dar ne tokių istorijų iš mokyklos. Tiesiog tuomet niekas to nefilmuodavo ir neviešindavo.
– Ką gali padaryti politikos vykdytojai, kad patyčių, smurto ir agresijos tarp jaunų žmonių būtų mažiau?
– J. P.: Švietimo ministerija, atsakinga už jaunų žmonių ugdymą, supranta, kad paauglių smurto neišspręsime vien bausmėmis. Pirmiausia reikia imtis prevencijos. Mokykloje jau keletą metų veikia gyvenimo įgūdžių programa apie tarpusavio santykius, pykčio valdymą, konfliktų sprendimą, smurto atpažinimą ir kitus dalykus. Taip pat labai reikalingos pilietiškumo programos, kurios moko vaikus būti nepakantiems smurtui, atpažinti netinkamą elgesį ir padėti nukentėjusiems. Svarbu, kad psichologinė pagalba būtų pasiekiama laiku. Ministerija kartu su vaikų teisių gynėjais svarstė apie nuotolines konsultacijas, kad vasarą, kai mokyklos neveikia, būtų galimybė konsultuotis. Svarbu ir tai, kad tėvai namuose rodytų nesmurtinio elgesio pavyzdį. Visos institucijos turi dirbti kartu ir stengtis, kad tokių atvejų būtų mažiau.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)