„Kalbame jau ne apie Romeo Castellucci, o apie tai, kaip Lietuvos teatras gyvens toliau. Bandoma sukurti precedentą, po kurio politikų kišimasis į meno turinį galėtų tapti norma“, – mano teatrologė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė, Scenos meno kūrėjų asociacijos direktorė Goda Dapšytė.

Jos rašomos disertacijos „Teatras ir cenzūra. Estetinės transformacijos sovietmečio lietuvių teatre“ temos aktualumas nūdienai pastarąją savaitę pasitvirtino su kaupu. Išankstinės reakcijos į italų režisieriaus spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, kuris įtrauktas į festivalio „Sirenos“ programą ir bus rodomas šeštadienį bei sekmadienį, atvėrė kupiną neišsiaiškintų šalies vidinių problemų skrynią.

– Kažkas kažkodėl įtikėjo, kad spektaklyje naudojamos tikros išmatos, supanikavo. Vėliau, pasidomėję daugiau, neigiamai nusiteikusieji sakė jau ne „mėtomos fekalijos“, o „mėtomi daiktai“, bet išankstinė nuostata jau buvo per plačiai pasklidusi, kad sustotų. Į ką buvo reaguojama nuo pat pradžių – į meno kūrinį ar kažkieno menamas žinias?

– Reakcija atsirado kone paskutinę minutę, tai yra prieš rodant spektaklį, o plakatas buvo demonstruojamas nuo pavasario. Kodėl reakcija būtent tokia, manau, yra daug priežasčių, priklauso, iš kurio kampo žiūrėsime. Svarbiausia, kad kalbame apie spektaklį, kurio niekas nematė. Lietuvoje yra daugiausia 20 žmonių, kurie galėjo matyti spektaklį ar visą jo įrašą. Apie ką šneka visi likusieji – sunku spręsti. Jie šneka apie savo perskaitytas recenzijas, surinktas žmonių nuomones. O nuomonės yra sunkiai vertinamas įrodymas.

Kalbėti apie patį spektaklį iki šios dienos dar negali niekas, nebent „Sirenų“ atstovai, kurie jį matė, ar Vidas Bareikis, kuris jį matė Maskvoje. Vis dėlto pagrindiniai šios istorijos herojai remiasi nuogirdomis ar straipsniais. Tai yra bandymas taikyti prevencinę cenzūrą.

– Kiek tvirtą nuomonę galima turėti apie spektaklį, jo nemačius?

– Vėlgi, ar mes kalbame apie profesionalus, kurių darbas yra susidaryti nuomonę, žinoti, kas darosi Europoje ir pasaulyje, net nemačius tam tikrų kūrinių, ar apie tiesiog žiūrovus. Tam ir yra skirti anonsai, kad jie galėtų suvokti, ar jiems tenai eiti. Kokį poveikį žmogui padaro spektaklis, galima vertinti tik jį jau pamačius. Ėjimas į teatrą, spektaklio stebėjimas ir interpretavimas yra gana intymus dalykas.

Kartais net nekontroversiški spektakliai sulaukia prieštaringų reakcijų. Pavyzdžiui, yra buvęs ne vienas bandymas cenzūruoti pjesę „Romeo ir Džuljeta“. Prieš metus ar porą viename Amerikos miestelyje buvo bandoma uždrausti mokiniams rodyti kanadiečių teatro, besispecializuojančio Williamo Shakespeare‘o kūryboje, spektaklį. Pasak kai kurių to miestelio gyventojų ir pedagogų, „Romeo ir Džuljeta“, kaip kūrinys, skatina nepilnamečių seksą, nepaklusimą autoritetams, narkotikų vartojimą ir savižudybes. Norėta išbraukti konkrečias frazes iš W.Shakespeare‘o kūrinio.

– Kokių nepriklausomoje Lietuvoje buvę panašių atvejų?

– Mėginimų ar ketinimų tikrai yra buvę. Pastarasis atvejis buvo Panevėžyje, kai teatras panaudojo vienos gyvenvietės pavadinimą pakeisdamas pjesės tekstą. Pjesėje buvo nuoroda, kad tai girtuokliaujanti gyvenvietė, o pakeista į realią lokaciją netoli Panevėžio. Pirmas mėginimas – realiai pavykęs – buvo taikyti visuomeninę, o ne politinę cenzūrą, nes pagrindinis pasipriešinimas tuomet buvo iš gyventojų. Dėl politinės cenzūros, – gal nedrįsčiau to įvardyti tiesiogine cenzūra, bet kultūros viceministras Deividas Staponkus viešai pareiškė, kad teatras turėtų tą pavadinimą pakeisti. Tai reiškia aktyvią turinio kontrolę, o kai tai skamba iš politikų lūpų, ypač mūsų šalyje, kur finansus kultūrai vis dar skirsto politinės institucijos, tai kelia nerimą.

– R.Castellucci spektaklio atveju kultūros ministras Arūnas Gelūnas vis dėlto pareiškė solidarią su menu poziciją.

– Taip, bent jau Kultūros ministerija šitoje situacijoje suvokė, kas čia darosi. Tai yra labai džiugu.

– O jam štai pasiūlyta į lėkštę už tai prišlapinti.

– Labai džiaugiuosi dėl ministro pozicijos, dėl įvardijimo tiesiogiai, kas iš tikrųjų vyko. Buvo inicijuojamos dvi rezoliucijos: viena iš jų skatino Vyriausybę uždrausti rodyti spektaklį, kitu atveju buvo raginama boikotuoti. Įdomu tai, kad tie, kurie ragino boikotuoti, manė, kad tai nėra cenzūra. Šiuo atveju tai yra raginimas taikyti visuomeninę cenzūrą.

Yra pasirinkimo laisvė neiti ir nežiūrėti spektaklio. Vis dėlto, kai yra konkrečios visuomenės grupės veiksmas, nukreiptas prieš konkretų meno kūrinį, tada mes jau galime šnekėti apie bandymus taikyti visuomeninę cenzūrą arba jos taikymą.

– Tas sąmyšis, kuris įvyko ir tebevyksta, Lietuvos teatrui – ne Nacionaliniam dramos, ne festivaliui, bet apskritai – yra į naudą ar daro žalą? Šmėkštelėjo mintis, kad kai kuriems lietuviams tai buvo proga pirmą kartą suvokti, kad teatras nėra tik seksistinės situacijų komedijos.

– Žiūriu į tai šiek tiek skeptiškai. Nemanau, kad tai buvo gera reklama teatrui. Ir taip pastarųjų metų kultūros skandalų virtinė nepadeda kultūros ateičiai. Jeigu tai būdavo finansiniai skandalai, vis tiek būdavo svarstomas ir turinys. Jeigu ieškotume konspiracijos teorijų, o pagrindo dabar tam jau tikrai yra – susiformavusi tam tikra tendencija, galime imti ir pažiūrėti, kokie Seime, kai jame buvo kalbama apie italo spektaklį, įstatymai priimti. Niekada neturintis laiko spręsti kultūros problemas Seimas dvi dienas garsiai užsiėmė vienu spektakliu, o kartu ramiai priėmė Kriminalinės žvalgybos įstatymą.

Gaila ir keista, kad teatralai tyli. Keista, kad jaunimas nesureagavo, nes tai jų ateitis formuojama. Tai, kokie precedentai bus suformuoti šiandien, atsilieps jų kūrybai artimiausioje ateityje.