Instrukcijos baigiasi
Nors techninis pasirengimas yra būtinas, tikroji krizės akimirka visada atneša nenumatytų aplinkybių, kurių neaprašys joks vadovėlis. Kaune surengtame forume „Kaip mokykla turi dirbti karo atveju“ įtikinamiausiai skambėjo tų mintys, kurie teoriją patyrė savo kailiu. Būtent todėl Lvivo srities Kruty Didvyrių vardo kadetų licėjaus vadovo plk. Jurijaus Gusaro pasidalyta patirtis tapo sukrečiančia pamoka apie žmogiškumą.
Kai Rusijai užpuolus Ukrainą pasigirdo pirmosios pavojaus sirenos, licėjaus auklėtiniai drausmingai nusileido į rūsį. „Tai nebuvo naujiena ar pirmas kartas, kai atlikome šį veiksmą. Tačiau šį kartą situacija buvo kitokia – visi žinojo, kad tai nebe mokymai“, – išgyvenimu dalijosi J. Gusaras.
Paskutinis į rūsį nusileidęs pulkininkas išvydo tai, ko net patyręs karys negalėjo numatyti: dalis vaikų, apimti nežinios ir atskirti nuo šeimų, tiesiog verkė. Veiksmų plane nebuvo punkto „ką daryti, kai vaikai verkia“, tačiau sprendimą padiktavo lyderystė.
Pulkininkas ėjo prie kiekvieno moksleivio ir kalbėjosi, kol galiausiai įvyko lūžis – patys mokiniai pradėjo giedoti Ukrainos himną. Pamažu prisijungus visiems, rūsį užpildė vienybė, o baimę pakeitė įkvepianti ramybė.
Tokios rekomendacijos nerasime jokiame civilinės saugos plane, tačiau būtent todėl pasirengimas turi būti toks tvirtas, kad krizės akimirką vadovui liktų laiko ir jėgų svarbiausiam – emocijų ir žmonių išgyvenimų valdymui.
Gyvenimo būdo ugdymas
Kaip svarbiausias forumo leitmotyvas skambėjo mintis, kad stalčiuose gulintys planai krizės akimirką dažniausiai nesuveikia, jei jie netapę žmonių įpročiu. Žinojimas yra didžiausia ramybės forma, tačiau, kaip akcentavo Japonijos Hitotsubaši mokyklos direktorius Kandžis Murakami, teisingi sprendimai krizės metu gimsta iš kasdienių veiksmų.
Skaudi Japonijos patirtis per Rytų Japonijos žemės drebėjimą atskleidė skirtumą tarp aklo taisyklių laikymosi ir gebėjimo vertinti situaciją. Okavos mokykloje, kuri nebuvo patekusi į oficialią cunamio pavojaus zoną, vaikai ir pedagogai po drebėjimo susirinko kieme, kaip reikalavo taisyklės.
Tačiau negebėjimas greitai priimti sprendimą evakuotis aukščiau kainavo 80 gyvybių. Tuo tarpu Kamashi mokykloje vaikai patys, net nesant suaugusiųjų šalia, nusprendė bėgti į kalnus. Išsigelbėjo per 180 vaikų, nes jie buvo ugdomi ne tik vykdyti nurodymus, bet ir suprasti grėsmę bei veikti savarankiškai.
Anot K. Murakami, mokyklos direktoriaus atsakomybė yra nurodyti kryptį, tačiau gyvybes gelbsti nuosekli prevencija ir saugios aplinkos kaip gyvenimo būdo kūrimas. K. Murakami yra žinomas Japonijos civilinės saugos ir nelaimių prevencijos švietimo ekspertas.
Tad svarbu ne tik parengti technines instrukcijas, bet ir išmokyti bendruomenę – tiek vaikus, tiek personalą – tapti aktyviais savo saugumo kūrėjais. Ukraina šią sistemą kūrė po pirmųjų raketų smūgių, o mes turime galimybę tai padaryti dabar, ramiai ir atsakingai remdamiesi jų patirtimi.
Patikrintas planas
Grįžkime į Lietuvą. Krašto apsaugos ministerijos ir Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus organizuotame forume dalyvavo per 200 Kauno švietimo įstaigų atstovų. Šis skaičius iškalbingas – akivaizdu, kad švietimo bendruomenei šiandien labiausiai reikia ne deklaracijų, o aiškumo.
Remiantis Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus patirtimi ir jų patikrintu modeliu, galima nubrėžti labai konkretų veiksmų planą, kaip ugdymo įstaiga krizės metu transformuojasi į dienos priežiūros centrą arba kolektyvinės apsaugos statinį.
Licėjaus direktorius Ričardas Žilaitis pristatė jų parengtą planą: „Mums niekas neliepė parengti tokio plano, tai buvo mūsų pačių iniciatyva. Surengėme trejas pratybas pagal šį planą. Tik veiksmo metu išryškėja, kuri dalis silpnesnė ir ką reikia patobulinti.“
Po R. Žilaičio pranešimo buvo akivaizdu – šiandien svarbiausias klausimas yra nebe „ar daryti“, o kaip techniškai ir psichologiškai pasiruošti.
Pirmas žingsnis: savivaldybė iš anksto numato mokyklas, kuriose steigiami dienos priežiūros centrai, šios įstaigos privalo gebėti pradėti veikti iš karto paskelbus mobilizaciją. Pagrindinis jų tikslas – užtikrinti vaikams saugią aplinką ir priežiūrą nuo 8 iki 18 val., apimant ne tik fizinį saugumą, bet ir maitinimą bei visuomenės sveikatos priežiūrą.
Sėkmingas įstaigos startas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip tiksliai mokykla įvertina savo funkciją: ar ji veiks tik kaip dienos priežiūros centras dirbantiems tėvams, ar kartu vykdys ir priėmimo punkto užduotis evakuotiems žmonėms.
Surengėme trejas pratybas pagal šį planą. Tik veiksmo metu išryškėja, kuri dalis silpnesnė ir ką reikia patobulinti.
Atsakingi žmonės
„Pasirengimo planą esame išbandę praktiškai ir mums atrodo, kad tai svarbu, todėl dalijamės tuo, ką esame padarę“, – nepiršdamas, bet ragindamas pagalvoti ir kitų mokyklų vadovus kalbėjo R. Žilaitis.
Kadetų licėjaus vadovo pateiktame plane aišku, kad pati ugdymo įstaiga privalo ne tik patvirtinti savo pasirengimo statusą ir atsakomybių ribas, bet ir turėti paruoštą aktyvavimo algoritmą, kuris be trikdžių suveiktų per pirmąją valandą po oficialaus sprendimo paskelbimo.
Nors pastatas ir jo infrastruktūra yra svarbūs, pagrindinė rizika krizės metu yra ne sienos, o personalas. Be aiškios ir pasirengusios komandos net ir geriausiai pritaikytos patalpos neatliks savo funkcijos.
Kadetų licėjau plane akcentuojama, kad įstaigose privalo būti sudarytos veiklą koordinuojančios darbo grupės, į kurias įtraukiamas vadovas, pavaduotojai ir sveikatos specialistai. Šį darbą rekomenduojama padaryti dabar. Įsitraukti į šią veiklą gali ne tik pedagogai, bet ir socialiniai darbuotojai, pagalbos specialistai ir savanoriai.
Svarbiausia yra paskirti vadinamąją branduolinę komandą, kurioje už registraciją, vaikų priežiūrą, logistiką, sveikatą ir ryšius būtų atsakingi konkretūs žmonės, o ne abstraktūs skyriai ar padaliniai.
Siekiant išvengti išsekimo ir užtikrinti nepertraukiamą darbą, būtina iš anksto parengti pamaininį dvylikos valandų darbo modelį ir suplanuoti rezervinį personalą, kuris galėtų perimti užduotis bet kurią akimirką.
Smulkmenos ir tvarka
Praktika rodo, kad sistema dažniausiai stringa ten, kur daugiausia nežinomybės, pavyzdžiui, esant kintančiam vaikų skaičiui. Veikla turi būti organizuojama saugioje aplinkoje, užtikrinant poilsį, užimtumą ir specifines veiklas, ypač specialiųjų poreikių vaikams.
Kadetų licėjau pateiktas planas apima smulkmenas, kurios kritinę akimirką gali stabilizuoti tvarką: naudoti pirminės atrankos klausimyną, įvertinant amžių, sveikatos būklę ir maitinimo poreikius. Įstaigos patalpose privalu įrengti atskiras zonas registracijai, laukimui, ramybės vietoms ir sveikatos punktui, kartu iš anksto pasirengiant scenarijui, kai atvykstančiųjų skaičius viršija pradinius planus.
Minimalus veikimo paketas pirmąją dieną priklauso nuo resursų prieinamumo. Savivaldybės aprašas turi įpareigoti užtikrinti priežiūrą ir maitinimą, tačiau už realų įgyvendinimą atsakinga pati ugdymo įstaiga.
Vadinasi, mokykla privalo turėti minimalų 24 valandų rezervą: vandens, maisto, higienos priemonių ir autonominį komplektą su prožektoriais ir baterijomis. Taip pat svarbu nepamiršti vaikų užimtumo priemonių ir aiškiai susitarti, ką užtikrina mokykla, o kokiu indėliu prisidės savivaldybė ar tėvai.
„Aišku, kiekviena mokykla yra skirtinga jau vien architektūrine prasme. Esmė, kad negalima visų mokyklų vertinti pagal „vieną kurpalį“. Pavyzdžiui, Panemunės pradinė mokykla ir Maironio gimnazija – labai skirtingos mokyklos. Tačiau mūsų parengtas ir išbandytas planas galėtų būti pamatas, ant kurio mokykla parengia jai tinkamiausią planą“, – sako R. Žilaitis.
Apgyvendinimo centras
Kadetų licėjus išplėtė savo pasirengimą ir turi variantą tam atvejui, kai užduotis išsiplečia ir mokykla tampa laikino apgyvendinimo objektu 500 asmenų. Mokykla virsta visaverčiu civilinės saugos objektu. Kolektyvinės apsaugos statinio paskirtis yra pasitikti evakuotus gyventojus, juos registruoti, paskirstyti į grupes ir palydėti į poilsio vietas, užtikrinant maitinimą ir medicininę pagalbą.
Čia galioja esminė taisyklė – mokykla priima ne pavienius asmenis, o šeimas kaip vientisą vienetą. Tikslas yra stabilizuoti situaciją per pirmąsias 24 valandas, mokyklos veiklai visiškai pereinant iš ugdymo į apgyvendinimo režimą.
500 žmonių srautas diktuoja labai konkrečią logistiką: vienam evakuotam asmeniui turi būti užtikrinta ne mažiau kaip 3,5 kv m bendro ploto ir 1,8 kv m gulimai vietai.
Jei pastate nėra stacionarių miegamųjų, formuojamos funkcinės zonos gyvenimui, maitinimui, medicinai ir psichologinei pagalbai, numatant net ir vietas augintiniams ar religinėms apeigoms. Paskaičiuota, kad tokiam dideliam žmonių skaičiui aptarnauti prireiks nuo 28 iki 45 darbuotojų per parą. Būtina numatyti atsakingus asmenis už viešąją tvarką, maisto paskirstymą ir darbą su pažeidžiamomis grupėmis.
Resursų poreikis taip pat tampa milžiniškas: 500 asmenų per parą suvartoja apie 1 250 l vandens, jiems reikia 1,7 tūkst. porcijų maisto ir gausybės higienos priemonių. Finansiškai skaičiuojant, pirmoji para tokioje įstaigoje gali kainuoti apie 11 715 eurų, o priskaičiavus vienkartinę investiciją į miego vietas, suma viršija 21 tūkst. eurų.
Vadovo veiksmai
Pasirengimas prasideda ne krizės dieną, o dabar, atliekant labai konkrečius žingsnius. Pirmiausia įstaigos vadovas turi susisiekti su savivaldybės parengties pareigūnu ir patikslinti savo statusą.
Tik po praktinio bandymo įmanoma pamatyti ir ištaisyti silpniausias vietas, kurios dažniausiai susijusios su personalo valdymu, registracija ar logistika.
„Mūsų planą išbandėme ir su Veiverių bei Prienų mokyklomis. Kalbamės ir su dar keliomis, kurios nori šį planą patikrinti savo mokykloje, – Kadetų licėjaus vadovas atviras. – Mes pasiruošę padėti visoms mokykloms, kurios nori būti pasirengusios.“
Galutinė išvada vienareikšmė: dienos priežiūros centras arba laikino apgyvendinimo objektas veikia tik tada, kai aišku, kas vadovauja, kaip priimami žmonės ir kas spręs nestandartinius atvejus. Be šių penkių kritinių elementų – aiškaus ploto, personalo, vandens, maisto ir logistikos – mokykla krizės metu gali tapti ne sprendimu, o papildoma problema. Atsparumas gimsta ten, kur baigiasi spėlionės ir prasideda žinojimas.
(be temos)