Pradžia – šokiuose

Jų istorija prasidėjo šokiuose, o šiandien jie džiaugiasi didele šeima: vaikais, būriu anūkų ir proanūkių.

Ilgamečiai „Kauno dienos“ prenumeratoriai ir skaitytojai Eleonora ir Adolfas Lubai, pradėję 63-iuosius bendro gyvenimo metus, šį rudenį pažymėjo savo deimantines vestuves. Anksčiau to padaryti negalėjo dėl sveikatos problemų. Mat norėjo atšvęsti ne šiaip, simboliškai, o taip, kaip pridera tokiai įspūdingai datai.

Tačiau apie viską iš pradžių. Atvykus į jaukius Lubų namus Vilijampolėje šeimininkai pasitiko vaišingai – gyveno dar neišblėsusia šventės nuotaika.

Pora iki šiol puikiai prisimena savo pažinties dieną ir susipažinimo aplinkybes. Pirmąsyk jų keliai susikirto pačioje Kauno širdyje, buvusio prekybos centro „Merkurijus“ vietoje veikusiame laivininkystės klube.

„Susipažinome šokiuose. Aš grojau dūdų orkestre, ji buvo atvykusi su savo draugėmis. Pamačiau ir iškart krito į akį, pakviečiau šokti. Taip ir prabėgo tas vakaras. Eleonora gyveno tame pat name, kuriame gyvename iki šiol (Vilijampolėje), aš – prie Sąjungos aikštės, tad pasisiūliau palydėti iki namų. Kitą vakarą ji vėl atėjo pašokti į mūsų klubą. Taip ir pradėjome draugauti“, – šypsojosi Adolfas.

Pasak Eleonoros, Adolfas ją pakerėjo neiškart.

„Galiu prisipažinti, prireikė laiko. Tačiau, laikui bėgant, pamačiau, kad esu tikrai laiminga, nes turiu labai darbštų vyrą“, – atviravo ji.

Nepamirštamos vestuvės

1963 m. rugpjūtį Adolfas ir Eleonora susituokė metrikacijos skyriuje. Pasak jų, vestuvės buvo kuklios, ne itin planuotos, bet nepamirštamos.

„Mano sesuo paprašė būti jos sūnaus krikštatėviu, turėjau važiuoti vienas į šventę kaime. Eleonora tik palydėjo mane į geležinkelio stotį. Įlipau į vagoną ir įsivedžiau ją kartu. Staiga girdime – durys užsidarė, traukinys pajudėjo. Taip dviese ir nuvažiavome į tas krikštynas“, – pasakojo Adolfas.

Porą dienų praleidusios kaime su Adolfo šeima Eleonoros laukė ne pats ramiausias sugrįžimas į Kauną. Mat reikėjo ir savo tėveliams paaiškinti, kur ir su kuo buvo dingusi.

„Sakyk, kad ženijamės“, – nedvejodamas sumąsčiau. Greitai nupirkau žiedus, didelės šventės nedarėme, daug pinigėlių tais laikais nebuvo. Pakvietėme kelis draugus, jos brolį. Susituokėme metrikacijos skyriuje, paskui nuėjome šampano į „Tulpės“ kavinę, o pavakarieniavome „Jūratės“ restorane Laisvės alėjoje“, – pasakojo vyras.

„Tais laikais vestuvės buvo labai kuklios. Jei jau valgydavome „Kijevo“ kotletus, vadinasi, prabanga. Labai juokėmės iš mano brolio, nes jis nebuvo tokio patiekalo ragavęs, tad paėmė ir įsidėjo į švarko kišenę“, – su šypsena vestuvių pokylį prisiminė Eleonora.

Papildo vienas kitą

Vėliau šeima darniai nugyveno sovietmetį, pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius, nors gyvenimo iššūkių ir sunkumų netrūko. Darniai jie žengia bendru keliu ir dabar.

Eleonora ilgus metus dirbo Radijo gamykloje, vėliau – ekonomiste „Audimo“ fabrike, o į pensiją išėjo po darbo P. Ziberto šilko kombinato  bendrabučio vedėja. Net ir dabar, po daugelio metų, šio bendrabučio gyventojai ją pasitinka nuoširdžiomis šypsenomis.

Adolfas garsėjo kaip aukštos kategorijos suvirintojas, atliko ne vieną racionalizacinį patobulinimą.

„Esu netgi parašęs atsiminimų knygą apie vaikystę, sutiktus pokario partizanus ir tai, kas man brangu. O brangiausia visada buvo šeima“, – sakė Adolfas.

Per ilgus bendro gyvenimo metus Adolfas ir Eleonora išmoko vienas kitą papildyti ir priimti.

„Nebūna namų be dūmų, bet rimto gaisro niekada nebuvo. Pragyvenome tikrai gražiai, nieko nesigailiu“, – sakė Eleonora.

Per šešis dešimtmečius kartu pora užaugino du vaikus – Giedrių ir Gintarę. Dabar džiaugiasi anūkais ir proanūkiais, kurie visi gyvena Lietuvoje.

„Noriu, kad visa plati mūsų šeima būtų vienas kumštis – kad brolis, sesuo, anūkai sueitų ir visi rastų bendrą kalbą, – pabrėžė Eleonora. – Anksčiau rudeniop visada ruošdavau didelius bendrus šeimos pietus, nes rudenį jau visi turi laiko aplankyti mane – kam mamą, kam močiutę.“

Atšventė su trenksmu

Anot sūnaus Giedriaus, tėvų vestuvių sukaktis buvo paminėta ypatingai.

„Pasivažinėjome po miestą senoviniu automobiliu – 1966-ųjų  „Oldsmobile Cutlass“ kabrioletu. Vakare laukė Muzikinio teatro aktoriai, didžėjus ir kaimo kapela. Tai siurprizas tėčiui, nes jis labai mėgsta padainuoti“, – dalijosi Giedrius.

Pasak jo, šventėje susibūrė visa giminė – apie pusė šimto žmonių.

„Visada mėgdavome švęsti vestuves, tačiau kukliai, simboliškai, didelių švenčių nekeldavome. Šventėme auksines vestuves, planavome švęsti ir deimantines, tačiau neleido sveikata. O dabar tam atėjo tinkamas metas“, – džiaugėsi Eleonora.