Renginio tikslas – ne tik prisiminti, bet ir švęsti partizaninio karo pergalę. Antrojo pasaulinio karo audros, laikinai atėmusios Lietuvos laisvę, tautos pasiryžimo priešintis nepalaužė. Ginkluotas partizanų pasipriešinimas, vėliau peraugęs į disidentinį judėjimą, tapo tuo pamatu, ant kurio 1990-aisiais iškilo Kovo 11-oji ir šiandienė auganti Lietuva. Uždarymo kalboje vienas iš organizatorių Justinas Jarusevičius pabrėžė, kad partizaninis karas buvo laimėtas būtent 1990 m. kovo 11-ąją, o laisvą gyvenimą švenčiantys sąskrydžio dalyviai gali mėgautis tos pergalės vaisiais – draugyste, dainomis ir meile savo kraštui.
Neatsitiktinai pasirinkta data
Stovyklos laikas parinktas neatsitiktinai – jis sutapo su iškilminga sukaktimi: 80-osiomis partizanų vado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties metinėmis. 1946 m. liepos 2 d. Žaliamiškio girioje prie Liškiavos per susirėmimą su sovietų kariuomene vadas buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.
J. Vitkus gimė 1901 m. Ketūnų kaime (Mažeikių r.). Baigęs Kauno karo mokyklą, jis tobulinosi aukštesniuosiuose karo technikos kursuose, o 1929–1934 m. mokslus tęsė Briuselio Aukštojoje karo mokykloje Belgijoje. Sugrįžęs į Lietuvą tarnavo Inžinerijos bataliono technikos viršininku Kaune, 1938 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, be to, jis dėstė inžineriją Karo mokykloje. Nacių okupacijos metais karininkas pasinėrė į pogrindinę veiklą – priklausė Lietuvių fronto Vilniaus štabui, subūrė antinacinę „Kęstučio“ organizaciją ir dėstė slaptoje karo mokykloje.
Per antrąją sovietų okupaciją J. Vitkus tapo vienu iš nedaugelio aukščiausiojo rango Lietuvos karininkų, savo noru pasitraukusių į mišką ir stojusių tiesiai į partizanų gretas. Jo nuopelnai organizuojant ginkluotą pasipriešinimą milžiniški: karininkas įsteigė Dzūkų grupės štabą ir parengė pirmuosius direktyvinius dokumentus, suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadintą Kazimieraičio vardu), įkūrė „A“ apygardą, o 1946-ųjų pavasarį – Pietų Lietuvos partizanų sritį, kuriai ir vadovavo. Tų pačių metų balandžio 22 d. jis pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbusią valstybingumo atkūrimo principus, ir leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. Bendražygiams Kazimieraitis liko tikruoju partizano idealu – legendinis vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas jį apibūdino kaip karininką, „kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką“, – nepaprastai darbštų, teisingą, kantrų ir giliai tikintį žmogų.
Idėja surengti sąskrydį kilo Kazimieraičio proanūkėms Rūtai ir Marijai su šeimomis – Rūtos ir Justino Jarusevičių bei Marijos ir Martyno Tirlikų. Vieta pasirinkta simbolinė: 1945 m. Jakavonių sodyboje įrengtame bunkeryje buvo įsikūręs Dainavos apygardos štabas, čia gyveno ir dirbo pats Kazimieraitis su A. Ramanausku-Vanagu, čia spausdintas ir „Laisvės varpas“. Dabar sodyboje veikia atkurta vadavietė ir Partizanų muziejus, o sąskrydžio dienomis Kazimieraičio vaikaičiai muziejaus ekspozicijai perdavė Vitkų šeimos saugotas relikvijas – kartu su vado palaikais rastus jo asmeninius daiktus.
Susitikimas su karo inžinieriais
Vieną dieną dalyviams edukacinę programą surengė sąskrydžio globėjas – Kazimieraičio vardą tęsiantis Lietuvos kariuomenės Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas. Kariai supažindino stovyklautojus su bataliono istorija bei uždaviniais, parodė pagrindinę ginkluotę, kario žygio ekipuotę ir inžinerinę techniką. Kariai paramedikai surengė pirmosios pagalbos pamoką, buvo pristatyta apsauga nuo cheminių, biologinių ir radiacinių grėsmių, taip pat karo inžinieriaus ir išminuotojo profesijos. Itin aktuali pasirodė paskaita apie iki šiol Lietuvos žemėje randamus sprogmenis ir tai, kaip elgtis aptikus į sprogmenį panašų daiktą, o mažiausius stovyklautojus labiausiai sužavėjo kinologų pasirodymas su tarnybiniais šunimis.
Minėjimas: nuo Merkinės bažnyčios iki Žaliamiškio
Liepos 4-ąją visi stovyklautojai dalyvavo tradiciniame Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties metinių minėjime, kurį rengia Kazimieraičio šeima ir kuris kasmet sutraukia gausų istorinės atminties puoselėtojų būrį iš visos Lietuvos. Iškilmės prasidėjo Šv. Mišiomis Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje – jas už Kazimieraitį ir visus laisvės kovotojus aukojo dekanas Robertas Rumšas kartu su kunigu disidentu Robertu Grigu. Pamaldose skambėjo nuostabi muzika: grojo vargonininkas Vadimas Navickas ir smuikininkė, Kazimieraičio provaikaitė Marija Pranskutė, giedojo Kauno muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė. Homilijoje kun. R. Grigas akcentavo, kad tautos laisvės gynimas išlieka garbingas tik tada, kai yra pajungtas aukštesnėms – Dievo meilės ir žmoniškumo – vertybėms. Giliai tikinčio Kazimieraičio asmenybėje tai reiškėsi ryškiai: jis reikalavo iš kovotojų drausmės ir stengėsi sulaikyti vyrus nuo stichiškų keršto akcijų.
Po pamaldų susirinkusiuosius pasveikino ir disidentinės kovos prisiminimais pasidalijo Laisvės premijos laureatė, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorė sesuo Bernadeta Mališkaitė. Ji pasakojo, kaip pogrindyje, gerai žinant KGB sekimo mastą, „Kronika“ ėjo net septyniolika metų – pasirodė 81 numeris, o už leidinio dauginimą bei platinimą nuteista keturiolika žmonių. Didžiausia leidinio stiprybe sesuo vadino faktus: „Kronikoje“ būdavo fiksuojami suėmimai, tardymai ir persekiojimai, ir kaip tik ši tiesa sovietų režimui buvo pavojingesnė nei bet kokie šūkiai. Leidėjus saugojo paprasta taisyklė – kuo mažiau žinai, tuo mažiau pasakysi, – o kartu, pasak pačios sesers Bernadetos, ir Apvaizdos ranka, ypač jaučiama sunkiausiais „Kronikai“ momentais. Jos įsitikinimu, tiesa slepia savyje laisvės galią, o laisvės be moralės ir atsakomybės nėra. Renginio dalyviams s. Bernadeta parodė ir autentiškas fotojuosteles, kuriomis „Kronika“ būdavo gabenama į Vakarus.
Minėjimas persikėlė į Leipalingį, į buvusios NKVD būstinės kiemą – ten, kur 2022 m. spalio 20 d. po ilgų paieškų buvo rasti Kazimieraičio palaikai. Paieškų istoriją priminė Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus kraštotyros muziejaus muziejininkė Laima Žukauskaitė, atkreipusi dėmesį, kad šioje vietoje aptikta daug užkastų palaikų, o dalis partizanų savo atradimo dar tebelaukia. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pranešė, kad jau šių metų lapkritį Leipalingyje ketinama įrengti kolumbariumą šiame valsčiuje žuvusiems partizanams atminti.
Minėjime dalyvavęs Europos Parlamento narys profesorius Liudas Mažylis Kazimieraičio artimiesiems įteikė archyvinį Belgijos laikraščio numerį, kuriame aprašytas Belgijos karaliaus susitikimas su tuo metu šalyje studijavusiais Lietuvos karininkais – vienas jų buvo Briuselio Aukštojoje karo mokykloje besimokęs J. Vitkus.
Iškilmių kulminacija tapo apsilankymas Kazimieraičio žūties vietoje Žaliamiškio girioje: čia nuaidėjo karių salvės, buvo padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakelės, skambėjo nuoširdžios Vaicenavičių šeimos dainos. Giliai visus sujaudino Kazimieraičio sūnaus Rimgaudo žodžiai – padėka tiems, kurie neleidžia užgesti Lietuvos laisvės kovų atminčiai, ir priminimas, kad šiandien, pasauliui vėl susidūrus su grėsmėmis laisvei, partizanų istorija darosi dar aktualesnė. „Laisvė gyva tol, kol ją giname ir branginame, perduodami savo vaikams ir vaikaičiams“, – sakė jis.
Partizanų takais: Priesaikos kalnas ir pagerbti kapai
Liepos 5-ąją dalyviai patraukė į žygį po partizanų apylinkes – miško takais, dukart kabančiais tiltais perėję Merkį. Kelyje jie aplankė Priesaikos kalną – vietą, kurios istorija paliko gilų įspūdį. Pasak partizano Jono Jakavonio-Dobilo, būtent šio kalno šlaite, prie vienintelės tuomet čia augusios dvikamienės pušies, jis Adolfo Ramanausko-Vanago akivaizdoje davė partizano priesaiką. Vanagas priesaikos tekstą sakydavo mintinai, o prisiekiantieji turėdavo jį garsiai kartoti. Anuomet kalnas buvo beveik plikas – jame žaliavo tik ta dvikamienė pušis, o žemiau, už nušienautos pievos, tekėjo Merkys. Stovint čia po aštuonių dešimtmečių, priesaikos žodžiai tarsi vėl tapo apčiuopiami.
Vėliau žygeiviai pagerbė partizanų kapus, drauge traukė partizaniškas dainas, o vakare susibūrė į protmūšį Laisvės kovų tema. Ir žygiui, ir protmūšiui vadovavo istorikė Arijana Kotova su bendraminčiais Karolina, Tolmintu, Tomu ir Elvija.
Paskutinę sąskrydžio dieną dalyviai apsilankė Merkinės miestelyje. Ilgametis Merkinės krašto muziejaus vadovas ir gidas Mindaugas Černiauskas svečius šiltai sutiko, papasakojo apie garbingą Merkinės – svarbiausio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto Pietų Lietuvoje – istoriją, supažindino su reikšmingiausiais faktais ir parodė svarbiausias partizaninio pasipriešinimo kovų vietas miestelyje bei jo apylinkėse.
Laisvė gimsta šeimoje
Kitos sąskrydžio valandos buvo skirtos bendrystei ir gyvam istorijos pažinimui: vakarais prie laužo skambėjo partizanų dainos, buvo rodomi filmai – tarp jų Agnės Zalanskaitės dokumentinės juostos apie Kazimieraitį „Nepaprasta auka“ ir „Bučiuoju, Juozas“ bei Ramunės Rakauskaitės filmas „Toks kaimas Amerikoje“. Sodybos šeimininkė, Seimo narė ir partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė stovyklautojams pasakojo apie tėvo ir jo vadų veiklą šioje sodyboje bei visoje Dzūkijoje. Mažaisiais dalyviais sąskrydžio metu rūpinosi Vilniaus jėzuitų gimnazijos abiturientė Justa Sadauskaitė.
Iškilminga partizaniško gyvenimo dalimi tapdavo galimybė išsimaudyti pirtyje. Progą pasilepinti dzūkiškoje pirtyje ant Merkio kranto sąskrydžio dalyviams sudarė „Edjusta“, už kurią organizatoriai lieka dėkingi.
Bene vertingiausias sąskrydžio vaisius – šeimose atgimęs domėjimasis savo giminės istorija. Ne vienas dalyvis po minėjimo prisipažino panorėjęs giliau pažinti savo šeimos partizanišką praeitį, o vaikai namo parsivežė ne tik įspūdžių, bet ir supratimą, kokia kaina iškovota dabartinė Lietuvos laisvė. Organizatorių įsitikinimu, laisvė prasideda šeimoje – pokalbiuose, bendrystėje, istorijos pažinime ir vaikams perduodamose vertybėse.
Pirmasis Laisvę mylinčių sąskrydis patvirtino paprastą, bet esminę tiesą: laisvės kova yra svarbi, o kovotojų atminimas laisvoje Lietuvoje šiandien reikalingas kaip niekada. Atmintis – ne vien žvilgsnis atgal; ji sugrąžina Laisvės kovas į dabartį, moko jas branginti ir įpareigoja toliau kurti Lietuvą, už kurią Kazimieraitis ir jo bendražygiai paaukojo gyvybę. Kol partizanų istorija prie laužo pasakojama vaikams, kol jų takais eina naujos kartos, laisvė išlieka gyva.
Naujausi komentarai