Šiandien pėsčiųjų žygio Druskininkuose metu buvo pasiektas precedento neturintis Lietuvos rekordas – nuo vaikystės su cebrinio paralyžiaus diagnoze gyvenanti Ajana Lolat įveikė daugiau nei 12 km trasą su ramentais ir specialiai jai rengiamu šunimi asistentu.

„Trasa pasirodė žymiai sudėtingesnė, nei tikėjausi – buvo ir miškingų ruožų, ir užpelkėjusių vietų, kurios tapo tikru iššūkiu tiek man, tiek mane lydintiems palaikymo komandos nariams iš neįgaliųjų bendruomenės“, – įspūdžiais su „Rekordų akademija“ iš karto po finišo dalijosi Ajana. Įveikus suplanuotus 10 km, kaip pati prisipažįsta, ji pajuto, kad atsidūrė ties fizinių galimybių riba, tačiau teko susikaupti, atrasti savyje jėgų ir užbaigti trasą.

Ajana negalią turi nuo pat gimimo. „Pagal visas medikų prognozes turėčiau sėdėti vežimėlyje ir vartoti vaistus nuo raumenų skausmo, tačiau sportuoju tiek daug, kad raumenų skausmas jau išnykęs ir vaistų nereikia, o stiprybės užtenka eiti su ramentais, taigi vežimėlio išvengiau“, – pasakojo ji.

Ajana/Organizatorių nuotr.

Negalia – ne kliūtis

Nepaisant negalios, Ajana sportuoja, keliauja, studijuoja socialinių mokslų doktorantūroje ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. „Mano herojai yra tokios asmenybės kaip Bruce Lee, kuris „atsistatė“ po siaubingos traumos, Nelson Mandela ar M. Gandhi – abu dirbo dėl savo šalių, atnešė svarbius pokyčius ir padarė tai taikiais, visuomenę telkiančiais būdais. Skaitau jų parašytas knygas ar apie juos ir tai būna savotiškas mūsų pasitarimas, ką ir kaip galėčiau padaryti Lietuvoje vardan mūsų žmonių su negalia“.

Paklausta, kas yra jos stiprybės šaltinis, nesudvejojusi atsako, kad tai ją supantys žmonės, kai kurie iš jų – labai aukšto, pasaulinio, lygio sveikatos meistrai. „Iš jų išmokau, kad mano kūno būsena nėra kažkas, ką reikėtų kažkaip sureikšminti, o vaikščiojimas – pastangų, laiko ir nuoseklumo rezultatas. Verkšlenti man sekasi labai sunkiai. Geriau tyliai išsiverkiu. Dabar dar ir apsikabinu savo šunį, jei jau visai bėda, o tada kitą dieną vėl gerai“,– pasakojo Ajana.

Mūsų nešama žinutė – apie šunų asistentų naudą žmonėms su negalia, siekis surinkti lėšų šių šunų rengimui.

Svajonė – vaikščioti be ramentų

„Oficialiai cerebrinis paralyžius neišgydomas, bet visuomet yra pirmas kartas“, – šypsodamasi pasakoja mergina. Dabar, teigia, ji daug treniruojasi, kad galėtų vaikščiotų tik su vienu ramentu, o dar vėliau – jau tik su savo šunimi asistentu.

Šunų asistentų rengimo kinologų komanda prie šio tikslo siekimo labai prisideda. „Jie galėjo mane išvadinti svajotoja, pasakyti, kad pasirūpinti šunimi yra ne mano jėgoms, bet ne – mes dirbame: šuo mokosi savo dalį, aš – savo. Kartu judame į priekį. Iš čia ir visa stiprybė“, – teigė naujoji rekordininkė.

Ne mato vienetai svarbiausia

Rekordo išvakarėse paklausta, ar jau yra treniruotėse įveikusi panašų atstumą ir kokį didžiausią atstumą yra nužygiavusi su ramentais, mergina buvo atvira: „Nuoširdžiai – net nežinau, nes visada einu lygiai tiek, kiek reikia ir apie atstumus stengiuosi negalvoti“.

Žygis truko daugiau nei 6 val. „Visa rekordo informacija šiuo metu yra tikslinama ir skaičiuojama minučių ir metrų tikslumu, tačiau, siekiant šio Lietuvos rekordo, akivaizdu, kad ne mato vienetai yra svarbiausia“, – teigė „Rekordų akademijos“ vadovas Gintaras Pocius.

„Ne pats rekordas svarbiausia. Mūsų nešama žinutė – apie šunų asistentų naudą žmonėms su negalia, siekis surinkti lėšų šių šunų rengimui“, – iššūkio išvakarėse teigė Ajana.