Šeštadienio interviu

Petras Bielskis: “Esame amžini gamtameldžiai”

Jeigu jums reikia ramaus, išmintingo, gražios dvasios ir meniškos prigimties pašnekovo „dūšiai apraminti“, eikite pas Petrą Bielskį – teatralą, kelių sričių menininką, Klaipėdos universiteto docentą. Jis beveik kaip vyskupas Valančius ganytojiškai žiūri į pasaulį ir mus - žemės vabalus - niekuo nesistebėdamas, nieko nesmerkdamas, nepykdamas ir tik daug kuo pasidžiaugdamas. Jei ir pykteli kada, tai tik pats ant savęs: darbo ir vidinių pareigų labai daug, o jėgos traukiasi. Reikia sutvarkyti leidinį „Lietuvių teatro kilmė“, užbaigti novelių knygutę, tą ir aną padaryti... Laikas kaip vagis bėga greitai, o save vis sunkiau prilaužti.

Pavyko „suuosti“, kad liko tik pusmetis iki docento 70-mečio. Proga sudėti svarbiausius gyvenimo dėmenis, braukti brūkšnį ir bandyti nustatyti apytikrę sumą. To ir norįs, tuo ir užsiėmęs dabar. Bet kad ir „einamųjų rūpestėlių“ pakanka, ir šie savo dalį atsiima.

Žolinės išvakarėse sėdome prie plataus didelio stalo, linu apkloto - kaip pas seną gerą kaimo „gaspadorių“. Už plataus lango – šiek tiek miesto mūrų, kaminų, šiek tiek žalumos – medžių viršūnės, - šiek tiek upės ir marių, laivų ir pramonės metalo. Yra kur žvilgsnį ir mintį paskraidinti. O kalbą pradėjome apie gležną gamtos kūrinį – žolelę, nebūtinai žydinčią, kurią lietuvės moterys skins ir rytoj nešis į bažnyčią pašventinti. Žolinė.

- Argi ne krašto grožis ir dvasia, kai Žolinės rytą takais ir keleliais eina moterys – daugiausia jos – su gėlių ir žolynų puokštelėmis. Neša jas šventinti. Ką jūs įžvelgiate šioje šimtmečių procesijoje?

- Matau einantį mudviejų likimą. Juk jį turime bendrą, tiesa? Ar religija, ar politika turi eiti per tautos likimą. Mudu jungia ta pati kalba, žemė ir likimas. Mūsų baltiškoji dvasia niekur nedingo. Ji tebėra čia. Ji čia ir liks. Kentės ir džiaugsis. Ji nepakyla į dausas. Dangus yra čia, aplink mus, o ne kur nors nematomose tolybėse. Ir Žolinė yra patremta mūsų likimu. Tas daug kentėjęs, nužudytas žmogus ant kryžiaus – ne mūsų. Jis ne iš mūsų likimo. Mes stengėmės kaip galima labiau prisiartinti prie savęs jį, bet... Bet pakeistą. Mums artimesnis susikurtas Rūpintojėlis. Jis sėdi pakelėj erškėčiuotas ir mąsto... Tai - likimas ir palikimas... Vyskupas Antanas Vaičius (man labiausiai panašus į Valančių) yra sakęs, kad mūsų katalikybė gerokai skiriasi nuo lenkų. Nors tokia artima kaimynystė. Lietuviui reikia ryšio su gamta. Žolinė ir yra žmogaus ir gamtos ryšio kanonizavimas. Tegu niekas nesupyksta, bet lietuvių katalikybė šiek tiek yra gamtameldė. Nemanau, kad tai blogai. Mes – baltai, amžini gamtameldžiai. Ir vyskupas Valančius nieko blogo nemanė apie gamtameldystę. Apie žynius gražiai kalba: „verkdamas pasislėpė jį mylinčių žmonių tarpe“. Žinojo, ko verkia žynys, kad draskomos gamtos šventinyčios tikėjo, kad žmonės jį myli. Vienuoliai jėzuitai, pirmieji skleidę krikščionišką mokslą, suprato, kad lietuvio negalima atplėšti nuo gamtos. Jei to nebus, čia Dievo žodis neateis. Misionieriai jėzuitai suprato, kad ne pas netikinčius atėjo, lietuviai buvo tikintys ir dvasingi, garbino gamtą. Ne stabmeldžiai, stabų negarbino. Iki šiol galime rasti mūsų gyvenime daug dalykų, paremtų gamtameldyste – tuo, kas iš mūsų gelmės, iš mūsų likimo. Žolinę švęsti privertė tikintieji.

- Mūsų tradicinėse bažnyčiose gausu visokių apeigų, procesijų, nešamos vėliavos, baldakimai... Ar tai gerai, ar ne tuštybė, ne teatras?

- ... Tai kad gal čia viskas tvarkoje. Man - kuo daugiau teatro, tuo geriau. Teatras ir religija – artimi. Teatrą daug kas naudoja. Įsižiūrėkite į gyvenimą – kiek daug kur naudojamas teatras! Pramogų sritį atmeskime, apsižvalgykime plačiau. Man gaila, kad bažnyčia griežtina taisykles, nurodinėja žmonėms, kaip jiems elgtis, ką daryti. Čia nereikėtų griauti. Kokias tradicijas žmonės buvo susikūrę Velykų nakčiai! Sako, prisikėlė Kristus, nereikia. Bet kad mums svarbiau jį palaidoti, budėti prie kapo, išgyventi raudą. Ir persirengti kareiviais, saugančiais kapą... Kodėl tai reikia išbraukti? Arba mūsų budynės. Tai - ir gyvenimas, ir teatras. Siūlau paskaityti Vytauto Kavolio mintis apie žmogaus kilmę, teatrą. Ten daug atsakymų rasite.

- Jumyse telpa ne tik teatro, bet kitokie menai: rašote eiles, noveles, tapote paveikslus. Pasirodo, dar ir dievadirbys, keramikas. Kokie konkretūs šiandieniai rūpesčiai, darbai?

- Tuoj pat Rietavo koplytstulpiui turiu pristatyti savo sukurtą keraminę Pietą. Su keramikos darbais vargstu, nes turiu tik mažą degimo krosnį. Kūrinėlius tenka „laužyti“ dalimis. Laukuvos teatro 80-mečiui pastatyta koplytėlė. Išlanksčiau metalo kryžių jai. Ten laukia. O reikia sėsti prie knygų darbo...

- Esate Laukuvos krašto žmogus. Pareiga gimtinei nurungs kitas. Gal ir žemės turite? Ar brangi ji širdžiai?

- Turiu žemės. Ten, kur gimiau – Laukuvos ir Tverų valsčių sandūroje, Mėčių kaime, tarp dviejų milžinkapių – Tilainės ir Mėčių. Tėvukas ant Mėčių kalvos koplytstulpį buvo pastatęs. Atstačiau. Ir miško savo turiu. Vis aplankau. Kartą vaikščioju – žiūriu net trys naminukės bravorai. Galingi. Ir kitą kartą – tas pats. Paskui jau atėjau su atstovu – parodyti. Šis labai supyko: „Po perkūnais!“ Privalėjo būti paliktas „pusbonkiukas“, šalia - stikliukas, gal ir svogūno galvutė, o čia – nieko!.. Trečią kartą bravorų neberadau. Kitur persikėlė...

- Papasakokite apie tėvelius. Juk jų gyvenimas – taip pat mūsų likimas, krašto istorija.

- Tėvukas Povilas Bielskis, kilęs nuo Rietavo, buvo 1918 metų savanoris, išėjo į Mykolo Šleževičiaus kariuomenę. Grįžo po septynerių metų ulonu. Karo raitelis! Iš valstybės fondo gavo 19 hektarų žemės. Nedirbama, kaimynai kartais šienaudavo. Bandysi ką sėti – šernai derlių pasiima. Plynė, tik viena skarota eglė augusi. Sužinoję, kad čia ateis naujakurys, kaimynai per vieną naktį ją „pasiėmė“. Tėvukai vis prisimindavo ją. Tėvukas buvo labai darbštus, kibo ūkį statyti. Užsodino sodą, kastuvu numelioravo visą savo valdą. Iš vienos pusės užsodino eilę eglaičių, iš kitos – ąžuolų. Jie ir dabar dar žaliuoja, pasitinka. Tik tiek ir likę iš ūkio. Tėvukas labai mus mylėjo. Augome du broliai ir dvi seserys. Aš nesu toks pedagogas, koks tėvas buvo. Visada ir su visais puikaus takto. Nerūstavo nė ant gyvulių, kaip kartais žmonės prapliūpsta. Ir visas ūkis jį gerbė. Ir medžiai, ir laukai, ir... kiemo gaidys. Toks pasiutęs, „zbrainas“ buvo, vis puldavo mus, vaikus. Tik pasirodo papa (taip tėvuką vadinom) kieme, gaidys lyg niekur nieko ieško po kiemą... Tik nusigręžė, nuėjo – šis vėl plust! plust! į mus. Tėvukas jokių gyvių neskriaudė. Kaimynai kartais pykdavo: „Povil! Tava balonde mums kvyčius nulūke!“ Tėvukas ramiai išklauso, pažada atlyginti. Tas jo ramumas šiek tiek aristokratiškas, nesilankstė niekam, bet labai gerbiamas buvo – ulonas! Vienintelis kaime skaityti mokėjo, net žemėlapį turėjo ir jį mokėjo skaityti. Vyko karas su Abisinija. Susirinkdavo kaimynai į žemėlapį pažiūrėti, kur ta Abisinija yra. Tėvukas į daug dalykų žiūrėjo labai valstybiškai. Kitus to mokė. Kai tiesė Žemaičių plentą, ūkininkams buvo nurodymas išpilti tam tikrą nuotolį į jį įeinančių kelių, kartais labai nutolusių nuo kaimo. Mums teko šį darbą atlikti už kokių 25 kilometrų. Žmonės neina. Sako, rugius pjauti reikia – jau byra... „Tegu birsta! Ką Prezidentas liepia – šventa! Privalu vykdyti!“,- nenusileido tėvukas, ir visi išvyko kelio pilti, palikę rugius žemėn byrėti. Ne tik Prezidento žodis,- buvo gerbiama bet kuri valdžios įstaiga. Bet tėvuką vis tiek traukė miestas. Paskui Šiauliuose ir gyveno. Širdyje dar gyva buvo grafų Oginskių dvasia, ilgą laiką tvyrojusi aplink Rietavą. Mano seneliai dirbo dvare.

Mama buvo griežta. Tada mūsų krašte garsėjo toks daktaras Bronius Tallat Kelpša. Bet už jį dar svarbesnė buvo daktarienė Marijona. Ji viską žinojo ir visus visko mokė: kaip vaikus vystyti, maitinti ir auginti, kokių vištų užsiveisti, kodėl trobos langus reikia daryti didelius, plačius, o ne mažyčius, kas yra braškės ir kaip su jomis apsieiti... Mūsų mama buvo baigusi „Marijos kursus“ ir viską darė pagal jos pažangų mokslą. Didžiausia šventė namuose buvo Vasario 16-oji. Kas daugiau ulono šeimoje!

- Ar turite kam perduoti gražius pasakojimus apie savo šeimą?

- Mudu su žmonele Stasele iš vienokios žemės, o mūsų vaikai jau kitokioje aplinkoje augo. Turiu dvi dukras. Džiaugiuosi, kad dabar – po sunkių žygių – abi sveikos. Turiu dvi anūkes – Ievą Mariją ir Ugnę Danielę. Gražiai pabendraujame. Tikiu, kad jos visada norės nuvažiuoti į mano gimtinę, kur tarp trobos pamatų, kaip tik toje vietoje, kur alkierius buvo, ąžuoliukas auga. Jaunas, vešlus... Kaip nepasiilgsi tokio?