Lingvistas Michaelas Erardas savo ką tik pasirodžiusioje knygoje „Bye Bye I Love You: The Story of Our First and Last Words“ („Iki, aš tave myliu: pirmųjų ir paskutinių mūsų žodžių istorija“) nagrinėja pirmųjų ir paskutiniųjų žodžių kultūrinę istoriją. Tai, ką laikome natūraliu reiškiniu, iš tiesų yra kultūrinis konstruktas su giliai įsišaknijusiomis istorinėmis ir socialinėmis šaknimis, sako jis.
Nuo gimimo kūdikiai skleidžia „protofonus" arba vapėjimus. Keturis penkis kartus per minutę, kelis tūkstančius kartų per dieną. Šie garsai yra evoliuciškai naudingi, nes atkreipia suaugusiųjų dėmesį. Ilgainiui šie garsai diferencijuojasi – vaikai gali išreikšti džiaugsmą, liūdesį ir pyktį.
Po maždaug septynių mėnesių prasideda „kanoninis vapėjimas", kai vaikas paprastus skiemenis (priebalsį ir balsį) kartoja ilgomis serijomis. Taip beveik neišvengiamai atsiranda ir „mama" ar – kalbant angliakalbio mokslininko žodžiais – „papa". Anot M. Erardo, į šiuos konkrečius garsus šiuolaikiniai tėvai ypač jautriai reaguoja, entuziastingai juos kartoja ir taip netyčia „moko“ vaiką juos kuo dažniau vartoti. Tai esą paaiškina, kodėl pirmieji žodžiai yra kultūrinis, o ne tik biologinis reiškinys.
Kad pirmasis žodis yra ne tik kognityvinis proveržis, bet labiau ritualas, iniciacijos forma, anot knygos autoriaus, buvo aiškiai matyti dar senovės Romoje: aukštesniesiems visuomenės luomams priklausę tėvai keliaudavo į Farino šventyklą, kad šiam pirmųjų žodžių dievui aukotų gėles, medų ar vyną. Jie dėkojo už „fari" – pirmuosius jų atžalų protingais laikomus pareiškimus. Iš šios praktikos kilęs lotyniškas žodis „infans" (be kalbos) tapo pagrindu daugeliui europietiškų kalbų žodžių, reiškiančių kūdikį. Ar ne nuostabu: lingvistinis kūdikio debiutas tapo vienu iš kultūrinių tiltų, siejančių tūkstantmečių skiriamus žmones – senovės romėnus ir mus, atnašaujančius saviems dievukams – socialiniams tinklams.
Pastarųjų dešimtmečių moksliniai tyrimai, kuriuos M. Erardas apžvelgia savo knygoje, sugriovė daug mitų apie pirmuosius žodžius. Vienas tyrimas parodė, kad garsų seka „mama“ pasigirsta vidutiniškai vėliau ir rečiau nei „papa“ ir „tata“. Be to, tik ketvirtadaliu atvejų ji būdavo nukreipta į motiną ir niekada nereiškė kreipimosi, o visada poreikį – alkį, norą būti paimtam ant rankų ar nuobodulį.
San Diege vykdomos „Communicative Development Inventory" programos metu renkami duomenys apie pirmųjų žodžių pobūdį ir dažnumą, remiantis kontroliniais sąrašais, kuriuos tėvai užpildo iš atminties. Tyrimai apima penkiolika kalbų. Amerikietiškasis pirmojo žodžio dešimtukas: „mommy“, „daddy“, „ball“, „bye“, „hi“, „no“, „dog“, „baby“, „woof woof“ ir „banana“. Daugelis jų populiarūs ir kitose kalbose, sako mokslininkas, pabrėždamas: visada kalbama apie trumpus žodžius, dažniausiai daiktavardžius, žyminčius konkrečius judančius objektus.
Kaip viename interviu paaiškino pats M. Erardas, pirmieji žodžiai yra „tarpasmeniniai artefaktai", ženklinantys santykius ir laiko tarpsnius, kuriuose jie atsiranda. Žodžiai neatsiranda savaime – mes juos kuriame vieni kitiems. „Pirmasis žodis" yra monumentalus reiškinys, atsirandantis už santykių ir aplinkybių ribų, tačiau jis yra giliai santykinis“, – sako mokslininkas, kurio tyrimai atskleidžia stulbinančią kultūrinę įvairovę interpretuojant pirmuosius žmogaus ištartus žodžius.
Pvz., tam tikrose Naujosios Gvinėjos bendruomenėse dažniausiai pirmuoju žodžiu laikomas „oku“, vietine tajapų kalba reiškiantis „aš turiu išeiti“. Po jo eina „minda“ („man gana") ir „aiata“ („liaukis“). Šiose bendruomenėse manoma, kad vaikai yra maži užsispyrę ir asocialūs maištininkai – visiškai kitoks požiūris nei vakarietiškas įsivaizdavimas apie natūralų motinos ir vaiko ryšį.
Ramiojo vandenyno pietuose esančioje salų grupėje Samoa vaiko prigimtis vertinama kaip dar nesutramdyta papročių ir padorumo, o jų tipiškas pirmasis žodis verčiamas kaip necenzūrinis posakis – tai radikaliai skiriasi nuo vakarietiško „mamos“ idealizavimo.
Paties mokslininko sūnaus pirmasis žodis buvęs „round-round“ (apskritas apskritas), kuriuo jis apibūdino palubėje kabantį ventiliatorių. Tai buvo nepaprastai svarbu, nes šis garsas išsiskyrė iš kūdikio skleidžiamų garsų. „Jis nuolat leido garsus, tada mano dėmesys šiek tiek nukrypo, ir tada supratau, kad jis bando man kažką pasakyti. Aš pakartojau žodį, o jis džiaugsmingai sureagavo į mano pripažinimą", – prisiminė M. Erardas.
Šią akimirką jis įvertino ir kaip mokslininkas: sūnaus ištarti garsai ne tik atitiko lingvistės Lise Menn nusakytus žodiškumo kriterijus – fonologinę formą, semantinį rišlumą ir simbolinį autonomiškumą, bet reiškė ir abipusį pripažinimą, kad buvo peržengtas komunikacinis slenkstis.
M. Erardo teigimu, pirmojo žodžio fenomenas amerikiečių kultūroje radosi XIX a. pabaigoje, kai ėmė formuotis „mokslinis moteriškumas“ – idėja, kad motinos galėtų stebėti savo kūdikius ir sekti jų raidos pažangą. Tada tapo populiarios komercinės kūdikių knygos, daugelyje kurių buvo palikta vietos pirmiesiems vaiko žodžiams užrašyti.
Šiuolaikiniai vakarietiški tėvai ypač vertina neįprastus pirmuosius žodžius, iš kurių jie išveda ypatingus savo vaiko gebėjimus ar charakterio bruožus. Tačiau M. Erardas pabrėžia, kad tai nėra vien kultūrinis konstruktas – moksliniai tyrimai patvirtina, kad pirmųjų žodžių įvairovė iš tiesų yra stebėtinai didelė.
Anot M. Erardo, tiek pirmųjų, tiek paskutinių žodžių priėmimas Vakarų visuomenėse tapo ne toks rituališkas, bet labiau nuoširdus – orientuotas į tai, kas iš tikrųjų pasakoma, o ne į tai, kas turėtų būti pasakyta pagal kultūrinius šablonus.
„Nuoširdus pirmasis žodis yra tai, ką kūdikis iš tikrųjų sako, o ne tėvų kultūrinė interpretacija“, – teigia jis, kviesdamas mus iš naujo pažvelgti į tai, kaip interpretuojame vaikų kalbos vystymąsi.
Pirmieji mūsų žodžiai rodo, kokie mes unikalūs, apnuogina kultūrinius lūkesčius ir atskleidžia, kaip glaudžiai kalba susijusi su mūsų tapatybe. Tad jei mažylis į pasaulį kreipiasi ne mums įprastu „mama“, nereiškia nieko bloga – tik tai, kad kiekvienas vaikas ir jo kalbinis kelias yra unikalus, o pirmasis žodis – tiek pat kultūrinis, kiek ir biologinis reiškinys.
Naujausi komentarai