Nemuno žemupyje

Potvyniai pavirto karinių operacijų vieta

Nemuno žemupio gyventojai prie potvynių prisitaikė ir didesnių nepatogumų nejaučia. Tačiau įvairios tarnybos potvyniui skiria daug dėmesio, tarsi tai būtų jų visų metų veiklos viršūnė. Potvyniai - gera proga pademonstruoti veiklą ir gauti iš valstybės iždo kuo daugiau pinigų.

Šiemet Nemuno žemupyje potvynis kol kas yra menkas. Bendrai imant Šilutės ir Pagėgių rajonuose apsemta apie 20 tūkst. hektarų pievų. Didelio potvynio metu būdavo apsemiama apie 40-50 tūkst. hektarų.

Kitas potvynio rodiklis yra vandens lygis ant Šilutės – Rusnės kelio. Šiuo metu jis yra tik 20 centimetrų, kai esant vidutiniam potvyniui būdavo apie vieną metrą, o 1994 m. siekė net iki pusantro metro.

Šiemetiniam potvyniui labiausiai ruošėsi kariškiai. Iš Kauno atgabentos dvi karinės amfibijos, iš Klaipėdos – šeši švedų dovanoti, vandeniu esant idealioms sąlygoms – be vėjo ir ledo plaukti galintys transporteriai. Taip pat yra ir daugybė ratinės technikos, o gelbėjimo operacijas potvynio metu vykdo net 101 kariškis, įskaitant ir būtinosios tarnybos. Kol kas kariškiai savo technikos neturėjo progos panaudoti, išskyrus amfibiją. Ji užvakar įstrigo tarp ledų į Pagėgių rajono Kucų ir Lazdėnų kaimus gabendama gyventojams maistą. Amfibijoje buvę žmonės, tarp jų ir žurnalistai, nukelti iš Nemirsetos iškviestu gelbėjimo sraigtasparniu. Vakar vykdyta ir amfibijos gelbėjimo operacija. Po jos vikšrais buvo kišami rąstai, tikintis, kad ji išrėplios iš ledų. Kitaip ištempti amfibiją iš potvynio zonos neįmanoma - nėra su kuo. Susidarė įspūdis, kad, kai viena vikšrinė amfibija įstrigo Pagėgių rajone, su kita, esančia Šilutės rajone, vykti į potvynio zoną baiminamasi.

Panašių atvejų, kai tarp ledų įstrigdavo amfibijos, būdavo ir anksčiau, kai Šilutės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba tik gavusi amfibijas plaukiodavo po apsemtus kaimus. Vėliau jų vairuotojai išmoko nepakliūti į ledų spąstus arba be reikalo nerizikuodavo. Dabar gelbėjimo operacijose potvynio metu dalyvauja ir mokosi Kaune esančio inžinerinio bataliono kariškiai, kurie po kelerių metų taip pat galbūt išmoks, kaip “nepasodinti” technikos ant ledų.

Potvynio metu vykdomų gelbėjimo operacijų koordinavimas vyksta iš Vileikių pasienio užkardoje, apie 10 kilometrų nuo Šilutės, įkurto operatyvinio valdymo štabo. Užkarda virto kariuomenės lauko baze – čia pristatyta kariškų palapinių, privaryta įvairios karinės technikos, veikia kariška virtuvė, iš potvynio zonos kojas sušlapusių ir sušalusių žmonių laukia karo medikai.

Į operatyvinio valdymo štabą iš savivaldybių siunčiama informacija apie prašančius pagalbos potvynio zonoje atsidūrusius žmones ir duodami nurodymai, kas ir kaip jiems turi padėti. Potvynio valdymo štabe tarsi karinių pratybų vadavietėje kabo operacijų žemėlapiai, kur potvynio zonos suskirstytos į „Alfa“ ar „Beta“ sektorius. Nuo Nemuno dar sudėlioti sektoriai pagal vandens lygį – vidutinis, kritinis, stichinis. Kariškių teigimu, vakar buvo kritinis vandens lygis. Tačiau žvilgtelėjus į operacijų žemėlapį susidarė įspūdis, kad sunkesnė padėtis yra tik Pagėgių rajono kaimuose, o Šilutės rajone potvynio mastai yra minimalūs.

Tuo galėjome įsitikinti ir Sausgalvių kaime, kur tik keliose vietose vanduo užliejo kelią, o žmonės lyg niekur nieko vaikšto ledais po laukus. Prie apsemto kelio Sausgalviuose kariškiai turėjo pasistatę palapinę, čia stovėjo ir amfibija. Visi tarsi lūkuriuoja potvynio. Tačiau specialistai teigia, kad šiemet didelio potvynio nebus.