Prokuroras G.Danėlius nebijo iššūkių
Naujasis Klaipėdos miesto vyriausiasis prokuroras Giedrius Danėlius uostamiestyje dar tik kuriasi. Jaunam teisininkui šis laikas yra didžiųjų permainų metas.
Jaunas, bet patyręs
Naujas darbas, kitas miestas, neseniai gimusi dukrelė – tokiomis aktualijomis dabar gyvena 31 metų vyras.
– Šios savaitės pradžioje, pristatydamas Jus Klaipėdoje dirbantiems žurnalistams, kartu ir visuomenei, generalinis prokuroras Algimantas Valantinas tikino, kad esate jaunas, tačiau jau patyręs prokuroras. Papasakokite apie tai, kur Jums teko dirbti iki atvykimo į Klaipėdą.
– Dar tebestudijuodamas pradėjau dirbti Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje tardytojo padėjėju. Vėliau teko dirbti ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros Nusikaltimų ekonomikai, valstybės tarnybai ir valdymo tvarkai tyrimo skyriuje. 2000-aisiais pradėjau dirbti Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje. O po ketverių metų perėjau dirbti į Vilniaus apygardos prokuratūros tokį pat skyrių.
– Ar studijuoti teisę ir tapti prokuroru buvo Jūsų vaikystės svajonė?
– Prisipažinsiu, į Vilnių išvažiavau, nes traukė tas miestas ir labai norėjosi laisvės. Traukė visuomenės mokslai. Norėjau studijuoti tarptautinius santykius ir politiką, bet nepasisekė įstoti. Įstojau į Teisės fakultetą. Tuo metu Vilniaus universitetas buvo vienintelė aukštoji mokykla ruošusi teisininkus. Manau, kad nuo savo svajonės nenutolau.
Šaknys - Žemaitijoje
– Siekėte laisvės? Tai gal namuose turėjote būrį brolių ir seserų arba gal Jūsų tėvai buvo labai griežti?
– Esu vienturtis sūnus. Mano tėvai tarnautojai. Jie visada toleravo mano savarankiškumo apraiškas. Taigi į Vilnių daugiau veržiausi ne bėgdamas nuo tėvų, o norėdamas pradėti savarankišką gyvenimą.
– Esate kaunietis. Ar į priėmimą pas vyriausiąjį prokurorą atėjęs žemaitis neprivers Jūsų kviestis vertėją iš žemaičių į literatūrinę lietuvių kalbą?
– Gimiau ir užaugau Kaune. Tačiau nemanau, kad negalėčiau susikalbėti ar suprasti, ką kalbės žemaičiai, nes mano tėvo tėviškė – Laukuva. Kaip sakoma, tai yra mūsų kaimas. Todėl vidurio Žemaitijos tarsena man nėra naujiena.
– O kiek esate pažįstamas su Klaipėda?
– Čia gyvena mano tėvo giminės. Iš vaikystės ryškiausias prisiminimas apie Jūros šventes. Klaipėda man nėra visiškai nepažįstama, bet negaliu pasigirti, kad labai gerai pažįstu šį miestą.
– Gal jau pajutote skirtumus tarp gyvenimo Vilniuje ir Klaipėdoje. Kas labiausiai krito į akis?
– Čia nėra spūsčių. Tai didžiausias Klaipėdos privalumas. Vilniuje net darbo dieną teko paankstinti pusvalandžiu. Turint galvoje, kad darbovietė buvo atokiame rajone, į darbą išsiruošdavau dar anksčiau. Klaipėdoje tokios problemos nėra. O man – juo labiau, nes į darbą einu pėsčias. Dar vienas dalykas iškart pajuntamas Klaipėdoje – vėjas nuo jūros. Be to, uostamiestis originalios architektūros miestas. Klaipėda labai savitas miestas.
Svarbiausia – nusiteikimas
– O kaip darbe? Ar jau esate užverstas darbais?
– Viskas normalu. Sistema yra ir puikiai veikia. Kiekvieno darbuotojo dar nepažįstu, bet supratau, kad kolektyvas gana jaunas.
– Ar sunku buvo apsispręsti ir ryžtis priimti pasiūlymą vadovauti Klaipėdos miesto prokuratūrai?
– Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Kai generalinis prokuroras pasiūlė šį darbą, tikėjosi pozityvaus požiūrio ir konstruktyvumo. Nemaniau, kad aukojuosi, nesijaučiu nelaimingas sutikęs su šiuo darbo pasiūlymu. Tikiuosi, kad ir ateityje mano emocijos bus pozityvios.
– Iš kolegų, o ir iš žiniasklaidos turbūt girdėjote apie ankstesnį Klaipėdos vyriausiąjį prokurorą Stanislovą Stulpiną. Ar nebuvo baisu pakeisti žmogų, kuris buvo labai gerai pažįstamas klaipėdiečiams? Ką apie jį buvote girdėjęs?
– Labiausiai charakterizavo Klaipėdos miesto prokuratūrą – prokurorų kova su neteisėtomis statybomis. Prisiminiau drąsius vyriausiojo prokuroro pasisakymus apie nepakankamą atlyginimą už darbą. Juk dažniausiai būna, kad žmonės susitaiko su esama padėtimi. o drąsūs žmonės labai gerai nuteikia. Tai nebuvo visas vaizdas apie šią prokuratūrą, tik fragmentai. Reikia būti miestiečiu, kad pajustum kažkurio žmogaus įvaizdį. Žinau, kad S.Stulpinas atsistatydino, kad yra pradėtas kažkoks ikiteisminis tyrimas, ir tiek. Asmeniškai pono S.Stulpino nepažinojau ir niekada nesu su juo bendravęs, nes dirbome skirtingose srityse.
– Ar jaučiate buvusio ilgamečio šio kabineto šeimininko dvasią?
– Ne. Man tai tik tarnybinės patalpos. Gal ankstesnis šeimininkas buvo kabinetą labiau individualizavęs, bet aš tų detalių neradau.
– Kurie dalykai Jums atrodo bus sunkiausiai įveikiami?
– Gal pasirodys keista, bet man atrodo, kad pasistengus viską galima išspręsti. Ypatingų baimių kaip ir neturiu. Baisiausia yra suklysti. Visada yra klaidos baimė. Kita vertus, nesinori kažko praleisti. Kai kurie terminai yra naikinami. Baisu, kad kažko nepražiopsotume. Man kol kas viskas labai įdomu ir džiaugiuosi, kai darbuotojai pas mane ateina ir aš turiu galimybę pajusti, kas čia vyksta, kuo gyvena prokuratūra.
– Gal jau susipažinote su mūsų miesto teisybės ieškotojais?
– Dirbu pirmą savaitę. Dar nebuvo mano priėmimo laiko. Jaučiu, kad tokių yra. Gavau vieną raštą. Ko gero, pirmadienį turėsiu galimybę pamatyti, kas ir su kokiomis bėdomis Klaipėdoje kreipiasi į vyriausiąjį prokurorą. Dar nespėjau ir miesto teismo pirmininkui bei Klaipėdos vadovams prisistatyti. Dar labai mažai laiko, vos kelias dienas dirbu.
Visas laisvalaikis - dukrai
– Prisistatydamas užsiminėte apie tai, kad Jūsų žmona – teisininkė. Papasakokite apie savo šeimą.
– Žmona Ingrida. Kilusi iš Molėtų. Turime dviejų mėnesių dukrelę Adelę. Nuo rudens visos mintys ir laisvas laikas - jai. Nors mažylė rami, tenka atsikelti ir naktį. Bet tai malonūs rūpesčiai. Kol neturėjome vaiko, su žmona nemažai keliavome.
– Kokie kiti jūsų pomėgiai be kelionių?
– Nesu kolekcionierius. Kaip ir daugelis lietuvių mėgstu krepšinį ir pats pažaisdavau. Paplaukiodavau baseine. Mėgstu grožinę literatūrą, bet ne detektyvus. Detektyvų darbe daug. Gal šiaurietiškas būdas lemia tai, kad labiausiai mėgstu skaityti skandinavų autorių knygas.
Kyšininkus kaltinti nelengva
– Kartais prokurorai labai pyksta ant kaltinamojo. Neretai teisme atrodo, kad kaltinamasis yra asmeninis prokuroro priešas. Kiti sugeba atsieti nusikaltusiojo asmenybę nuo to žmogaus padaryto nusikaltimo. Apklausose jie ramiai klausia ir beveik abejingai laukia atsakymo. Kokiam tipui Jūs priklausote?
– Manau, tokių ryškių tipažų gyvenime nėra labai daug. Yra prokurorų etikos normos. Pareigūnas negali peržengti ribų ir turi pasirinkti teisėtas priemones. Pats esu tyręs prieš beveik dešimtmetį vykusius įvykius, kai du policininkai mušė mašinvagius. Tada man teko tirti pareigūnų veiksmus. Kaip žmogus juos puikiai supratau. Pareigūnai neretai nebejaučia, kur yra riba tarp teisingo ir teisėto elgesio. Tačiau kaip prokuroras negalėjau toleruoti ir turėjau kaltinti. Nukentėjusieji dažnai nori, kad prokuroras būtų piktas, labai aršiai palaikytų jų pusę ir būtų griežtas siūlydamas bausmę. tačiau prokurorui svarbiausia – objektyvumas.
– Esate nemažai dirbęs su korupcijos bylomis. Ar lengva kaltinti buvusius pareigūnus?
– Korupciją kaip reiškinį vertinu labai blogai. To neturi mūsų gyvenime būti. Tačiau kai konkrečiai susiduri su valdininkais ar pareigūnais, kurie yra kaltinami korupcija, tenka labai daug dirbti su savimi. Mat tie žmonės būna nė karto neteisti, dažniausiai įgiję aukštąjį išsilavinimą, neretai tvarkingai auginantys vaikus, jų kalba nesugadinta, socialiniai kriterijai - teigiami. Be to, įstatymas nusikaltimą tarnybai nelaiko sunkiu. Taigi, kai reikia tokį žmogų kaltinti, išgaruoja priešiškumas jam kaip asmeniui. Tada tenka kovoti su savimi, nes reiškinys – blogas, o asmuo, kuris tai padarė, – lyg ir nėra neigiama asmenybė.
Svarbu būti kolegiškiems
– Kokiu credo dažniausiai vadovaujatės darbe?
– Darbe nereikia daryti skubotų išvadų. Dirbti lengviau, kai yra komanda ir bendradarbiai yra kolegiški, jaučia savo darbo vertę ir palaiko vieni kitus.
– Kaip ketinate to pasiekti? Gal turite patirties, kaip padaryti kolegas draugais?
– Dirbdamas Vilniaus apygardos prokuratūroje turėjau labai šiltai bendraujantį vadą. Irmantas Mikelionis labai linksmas ir draugiškas žmogus, jis sugebėjo suburti bendradarbius. Jis man - tikras pavyzdys. Ir man reikės susigyventi su bendradarbiais. Manau, rasime būdų susicementuoti. Neketinu bėgioti su bendradarbiais rūkyti. Juolab kad nerūkau.
Naujausi komentarai