"Šią naktį sapnavau, jog tu mirei: / Kažkur toli, atrodo, varpas gaudė, / Visam name užgeso žiburiai, / Ir širdį juodas nerimas suspaudė", – rašė Justinas Marcinkevičius.

Šiandien visi šalies varpai gaudžia jam.

Išėjimas tapo simboliu

"Kai pasakai – Justinas Marcinkevičius, nėra reikalo vardyti nei kūrinių, nei titulų, nei apdovanojimų. Jo vardas ir pavardė jau senokai tapo titulu, žinomu visiems", – sveikindamas poetą 80-ojo jubiliejaus proga kalbėjo literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Nepraėjo nė metai: žmogaus nebeliko – tik pagarbiai tariamas vardas.

Gruodžio 7-ąją po nelaimingo atsitikimo savo namų laiptinėje 80-metis poetas patyrė sunkią galvos smegenų traumą ir kaklo slankstelio lūžį. Ligoninėje jami skubiai atlikta neurochirurginė operacija. Rašytojas buvo atgavęs sąmonę, artimieji ir visa Lietuva atsargiai džiaugėsi jo sveikatos pagerėjimu.

Deja, medikų atsidavimas iš mirties gniaužtų poeto neištraukė. Viešpats turėjo kitą planą – tautos sąžinei iškeliauti jis parinko simbolinę Nepriklausomybės dienos datą.

"Gyvenau ir dar noriu"

Just.Marcinkevičiaus sveikata šlubavo. Tai žinojome visi. Bene labiausiai poetas visus išgąsdino 2008 m. gegužės 18-ąją, kai per Nacionalinės pažangos premijos teikimo ceremoniją staiga pasijuto blogai. Atėjęs pasiimti premijos Just.Marcinkevičius spėjo tarti vos keletą žodžių ir netikėtai susmuko ant scenos.

Širdies priepuolis – konstatavo medikai. Visuomenė gaudė kiekvieną žinią apie rašytojo sveikatą. Anuokart jis nepasidavė – įveikė ligą ir po savaitės, praleistos ligoninėje, grįžo gydytis namie. Vėliau pamažu jėgas atgaunantis poetas prasitarė, kad tą vakarą žiūrovams ketino pasakyti, kodėl ir kam rašomi eilėraščiai. Tam jis dar turėjo progų: Just.Marcinkevičiaus malda "Viešpatie, bausk – gyvenau ir dar noriu" buvo išklausyta.

Reiklus savo kūrybai

Praėjusių metų kovą sausakimšoje Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje Just.Marcinkevičius minėjo 80-ąjį jubiliejų. "Prie rugių ir prie ugnies" – kaip norėjo pats poetas. "Mano kūryba aprėpia daugiau nei įmanoma perskaityti per vakarą", – anuomet atsiduso Just.Marcinkevičius ir ėmė deklamuoti savo eilėraščius. Raiškiai. Iš širdies. Įtaigiai. Po kiekvieno atokvėpio salėje griaudėjo plojimai.

"Malonu, kad plojate, tačiau gal galėtumėte paskui daugiau paploti", – kukliai, su šypsena veide paprašė Just.Marcinkevičius. Buvo kiek išblyškęs, tačiau guvus. Kuriuos eilėraščius deklamuoti, jis rinkosi itin kruopščiai – vadovaudamasis širdies balsu. Poetas visada buvo reiklus ir kritiškas savo kūrybai.

"Kartą sirgdamas, turėdamas laiko suskaičiavau, kiek per gyvenimą esu parašęs eilėraščių. Apie 1,5 tūkst. Žinau – per daug. Reikėjo labiau branginti žodį. Atrinkau geriausius, o tiems, kurie atliko – jau turbūt amžiną atilsį", – kalbėjo Just.Marcinkevičius.

Po minutėlės pridūrė, kad yra parašęs ir poetinių dramų, ir kūrinių vaikams. "Grybų karas" – populiariausias mano kūrinys", – šypsojosi rašytojas.

Basas paskui arklą

Jubiliejiniame vakare, draugų, bičiulių ir artimųjų draugėje, Just.Marcinkevičius nevengė pažvelgti į savo vidų. "Esu agrarinės kultūros augintinis. Ta kultūra sugulė mano jausmuose ir mintyse kaip labai reikšmingas klodas. Nuolat išnyra eilėraščiuose vienas kitas motyvas: žemė, žmonės, jų lauko darbai. Gailiuosi, kad pats žemės darbus per anksti apleidau", – atsiduso Just.Marcinkevičius, kūrybą prisotinęs kaimiška patirtimi ir žemdirbiška mitologija.

Gimęs Važatkiemyje jis niekada nevengė žemės darbų, netgi jais mėgavosi. "Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą dirbdavau nesudėtingus ūkio darbus, o vokiečių okupacijos metais plušėdavau lygiai su vyrais. Tokio didelio ir stipraus jausmo, kurį patyriau ardamas, kai basas ėjau paskui arklą ką tik atriektoje vagoje, daugiau išgyventi neteko", – prieš kelerius metus sielą yra apnuoginęs Just.Marcinkevičius.

O kur paminklas knygai?

Viename interviu kūrėjas prisipažino, kad jo kelias į poeziją ir literatūrą prasidėjo nuo gimtosios sodybos atšvaitų: "Viskas man buvo svarbu, viską turėjau paliesti ir, jei įmanoma, prakalbinti. Vėliau žvilgsnis krypdavo už tvoros, į kaimynų trobesius ar į krūmais ir medžiais paslaptingai apaugusius Nemuno šlaitus. Žmogus prasideda ten, kur žengia pirmą žingsnį, kur gauna pirmosios tikrovės įspūdį, gimtąją kalbą. Kalba – pats svarbiausias ir brangiausias kiekvienai tautai kūrinys. Vėliau žmogus prisisavina pasakas, dainas, tautodailę, tekstilę, keramiką, medžio drožinius. Visa tai ir yra kultūrinis ir literatūrinis tautos etnosas, ta žemė, iš kurios išauga žmogus: literatas, dailininkas ir kiti."

Just.Marcinkevičius negalėjo atsistebėti: kodėl niekas nesukūrė paminklo knygoms? "Keista. Paminklai statomi ginklams – įvairiems ginklams: tankas ant vieno postamento, patranka – ant kito. O knygai vietos neatsiranda. Ilgiuosi knygos, kurią parašytume visi. Kad Lietuva turėtų tokią knygą... Bet kas ją sumanys, sudarys jos planą? Todėl linkiu žmonėms nuolatinio ir nesibaigiančio gyvenimo tarp knygų, šalia knygų, su knyga", – žvelgdamas į televizijos kamerą kalbėjo dabar jau Anapilin iškeliavęs tautos šviesuolis, kurio aplinkoje netrūko džiaugsmo, rūpestingumo, knygų ir meilės.

Tautos sąžinė

Literatūrologė Viktorija Daujotytė yra atkreipusi dėmesį, kad Just.Marcinkevičius kaip niekas kitas girdi žmonių lūkesčius. Tik į vieną neįsiklausė. "Jis nesutiko būti prezidentu. Net dalyvauti nesutiko", – sakė V.Daujotytė.

Visuomenėje kartkartėmis pasigirsdavo priekaištų, kad viena tauriausių ir iškiliausių tautos asmenybių – Just.Marcinkevičius – atsitvėrė nuo didžiosios politikos, nesiekė valdžios. Užuot tai daręs, poetas pasitraukė į šešėlį ir pasirinko stebėtojo vaidmenį.

Nesunku įsivaizduoti, kiek partijų ar visuomeninių organizacijų norėjo, kad jų nariu ar net garbės pirmininku būtų buvęs Just.Marcinkevičius. Nesuviliojo. Poetas pats pasirinko postą – kalbos sargybinio. Tautos akyse jis išliko moralinis autoritetas. Nors visuomenės apklausose poeto Just.Marcinkevičiaus pavardė nebūdavo įtraukta, ji visada buvo įrašyta į tautos sąžinės apklausą – pačiu aukščiausiu, nei kylančiu, nei smunkančiu, reitingu.

Klausydamiesi viešų poeto kalbų žmonės suklusdavo ir nejučia patys savęs paklausdavo: "Kiek gi sumenko mano sąžinė, palyginti su Just.Marcinkevičiaus Lietuva?" Just.Marcinkevičius neslėpė, jog jam šiek tiek liūdna dėl to, kad žmonės yra nusivylę laisve ir valstybe: "Laisvė yra dalykas, kuris niekada neišsemiamas. Yra daug jos pavidalų, sakykime, politinė, ekonominė, religinė, moralinė laisvė. Jei žmogus gauna vieną kurią nors laisvę, jis jau mano, kad jis yra laisvas. Tačiau taip nėra, ir eiti į laisvę yra ilgas žmonijos kelias", – 20-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių proga prezidentūroje kalbėjo poetas.

Just. Marcinkevičiaus sentencijos

* Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą – į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: "gyvenimas – malonumas". Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.

* Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.

* Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.

* Ką tai reiškia "gyvenimo prasmė"? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurioje gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, priimtinu, naudingu, reikalingu visuomenei, aš deklaruoju savo individualų gyvenimo prasmės suvokimą.

* Neliks duonos su druska – liks tėvynė.

* Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma, pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.

* Visada Žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos Žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.

Sąjūdžio idealai žlugo?

Just.Marcinkevičius – vienas Sąjūdžio kūrėjų ir aktyvistų, padovanojęs Lietuvai dainos "Laisvė" žodžius. 1988 m. spalio 22 d. jis atidarė Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. 20-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių renginiuose sakydamas kalbas poetas neslėpė pasigendąs tų vertybių, kurios buvo svarbios steigiant Sąjūdį.

"Ne sykį esu girdėjęs klausimą: kur dingo Sąjūdis? Galiu atsakyti, kad jis niekur nedingo. Jis čia. Gal salė ne tokia erdvi, gal mes šiek tiek palinkome į senatvę, bet aš tikiu, kad Sąjūdžio dvasia, kurios buvo pilni Vilniaus sporto rūmai ir visa Lietuva, gyva širdyse. Klauskime ten, kur regime neteisybę, kalbėkime, siekime tiesos ir teisingumo, socialinio ir politinio teisingumo, neužmirškime, kad gyvenimas – tai ne vien tik atskiras kiekvieno iš mūsų gyvenimas, bet gyvenimas yra šito pasakiškai didelio organizmo, Lietuvos, gyvenimas. Šitame gyvenime niekada nebus per daug nei meilės, nei tikėjimo, pasiryžimo ir pasiaukojimo, viso to, ko buvo pilnas mūsų gyvenimas prieš dvidešimt metų", – kalbėjo poetas.

Jis atkreipė dėmesį, kad prieš dvidešimtmetį Sąjūdžio padėti demokratijos principai šiandien neduoda rezultatų. "Pavirtome kažkokia mase. Man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. Lietuvoje nėra jokios reikšmingesnės grupės ar sambūrio, kuris būtų įsitikinęs, jog šalyje viskas gerai, kad gyvename pagal žmogiškąsias bei politines vertybes", – lapkritį Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje diskusijoje "Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai?" socialinio teisingumo šalies gyvenime pasigedo Just.Marcinkevičius.