Tūkstančiai jaunuolių šiuo metu apimti jaudulio: ar pavyks gerai išlaikyti egzaminus ir įstoti į aukštąją mokyklą, ar atsiras vieta studijuoti trokštamą studijų kryptį, ar reikės mokėti už mokslą? Į abiturientų, jų tėvų ir esamų studentų keliamas abejones atsako švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius:
– Kodėl aukštosios mokyklos tik prieš pat naujų studentų priėmimą paskelbia, kiek priims pirmakursių į atskiras specialybes? Jei tokia informacija būtų žinoma dar rudenį, jauniems žmonėms būtų lengviau įvertinti savo galimybes ir pasirinkti trokštamą studijų kryptį.
– Preliminarius skaičius, kiek valstybė finansuos nemokamų vietų, kitaip tariant, kiek bus studentų krepšelių, Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) paskelbė vasario mėnesio antroje pusėje. Tačiau natūralu, kad nebebus iš anksto žinoma, kiek pirmakursių priims atskiros aukštosios mokyklos. Valstybės finansuojamų vietų bus tiek, kiek jos konkuruodamos tarpusavyje sugebės surinkti studentų. Patvirtintuose teisės aktuose numatyti maksimalūs skaičiai, kiek aukštosios mokyklos gali priimti pirmakursių, kad nurodytas skaičius nebūtų viršytas.
Į tas specialybes, kurios turi paklausą ir bus norinčiųjų įstoti daugiau, bus galima priimti 10 proc. daugiau, lyginant su praėjusiais metais. Taigi, galimybės įstoti į norimą specialybę yra didesnės, nei iki šiol.
– Kas ir kokiais kriterijais įvertina studijų kainą? Kodėl skirtinguose universitetuose ta pati specialybė įkainota skirtingai. Ar, pavyzdžiui, audiovizualinio meno studijos Kauno technologijos universitete, kainuojančios 11 tūkst. 514 litų per metus, yra bemaž lygiavertės odontologijos studijoms Vilniaus universitete, įkainotoms 12 tūkst. 78 litais?
– Vyriausybė patvirtino normines studijų kainas atsižvelgdama į dėstytojų ir kitų su studijomis susijusių darbuotojų darbo užmokestį. Tačiau rengiant studentus medicinai, technologinėms disciplinoms, menams ir kitokioms sritims papildomai kainuoja laboratorinė ir kitokia įranga bei medžiagos. Be to, į šią kainą įskaičiuota dalis lėšų, skirtų studentams skatinti.
Tos pačios srities studijų kaina skiriasi todėl, kad Konstitucija nustato, jog aukštosios mokyklos pačios skelbia kainą. Valstybės nustatyta kaina yra kaip orientyras, parodantis realius kaštus. Konkuruodamos tarpusavyje dėl studentų aukštosios mokyklos turi teisę taip pat konkuruoti ir kaina.
– Ar nebus per mažai norinčiųjų tapti, pavyzdžiui, muzikais, nes šios studijos vienos brangiausių?
– Gabūs muzikai studijuos valstybės finansuojamose vietose. Ir iki šiol tokiose specialybėse studijuojančiųjų savo lėšomis buvo vos vienas kitas. Galiu patikinti, kad pageidaujančiųjų stoti į prestižines muzikų specialybes bus ne mažiau nei pernai.
– Kas daroma, kad jauni žmonės neišvyktų studijuoti į užsienį?
– Per pastaruosius metus gausėja išvykstančiųjų studijuoti svetur. Viena priežasčių – aukštesnė studijų kokybė, geresni dėstytojai, akademinė atmosfera bei studijų sąlygos. Dėl to Lietuvoje pradėta aukštojo mokslo reforma, kad ir pas mus būtų galimybė gauti aukštos kokybės studijas. Manau, kad kasmet iš Lietuvos į užsienį išvažiuoja studijuoti tūkstančiai abiturientų. Kad prarandame didelę dalį gabių ir gabiausių jaunų žmonių – akivaizdu.
– Ar visos aukštosios mokyklos gali ir turi pinigų užsidirbti pačios? Kaip užsidirbti mokykloms, ugdančioms aktorius, mokytojus, sporto trenerius?
– Mokslo ir studijų reformos tikslas – ne galimybė aukštosioms mokykloms užsidirbti. Tikrasis tikslas – studijų kokybė. Tam ir yra įvestas studento krepšelis. Studentai, rinkdamiesi, jų manymu, geresnes studijas, valstybės pinigus nukreips kokybiškesnėms studijoms finansuoti.
Kalbėdami apie mokytojų ar sporto trenerių rengimą, turėtume reikliai klausti, ar ir toliau valstybė turi būti įsipareigojusi ruošti tiek mokytojų ar sporto trenerių, kiek buvo ruošiama iki šiol? Aukštosios mokyklos turėtų pasakyti, kiek pernai baigusiųjų sporto trenerių specialybę pradėjo dirbti sporto treneriais? Koks procentas kvalifikuotų pedagogų nuėjo dirbti į mokyklas? Ar valstybė, atsiprašau, ir toliau turi finansuoti studijas tų jaunų žmonių, kurie net neketina dirbti tokio darbo ir renkasi privatų sektorių? Kelkime pamatinius klausimus: kiek kokių specialistų reikia rengti ir kokia jų parengimo kokybė?
– Studentų atstovų teigimu, studijų paskolų išdavimo sąlygos yra bloginamos. Jie reikalauja, kad tokių paskolų palūkanos būtų ne didesnės, kaip 5 proc. Ar tai įmanoma? Ar realu, kad tokius kreditus teiktų valstybinės, o ne privačios kredito įstaigos, kaip kad nori studentai?
– Studijų paskolų gavimo sąlygos nėra bloginamos, jos tik yra išplečiamos. Kaip pernai, taip ir šiemet paskoloms teikti valstybės biudžete yra numatyti 20 mln. litų, kurie ir toliau bus skolinami su ta pačia 5 proc. palūkanų norma. Šalia valstybės teikiamų paskolų atsiranda papildomos galimybės – lengvatinės paskolos bankuose su valstybės garantija. Tokiu būdu 20 mln. litų suma papildoma iki 100 mln. litų.
Jau dabar daugiau kaip pusė studentų už studijas moka visą kainą, bet jie negalėjo paimti paskolos su valstybės garantija, jiems beliko imti komercines paskolas iš bankų. Kokio dydžio bus lengvatinių kreditų palūkanos, paaiškės tuomet, kai Finansų ministerijos sudaryta komisija atrinks kredito paslaugas teiksiančias įstaigas.
– Kas turi realesnes galimybes studijuoti: galintieji mokėti už mokslą tiek, kiek reikia, ar gabūs, bet nepasiturintys jauni žmonės?
– Didžiausias galimybes įstoti ir studijuoti turi tie, kurie to siekia ir gerai mokėsi. Ir iki šiol pagrindinis kriterijus stojant į aukštąją mokyklą – brandos egzamino rezultatai. Iš apytiksliai 40 tūkst. abiturientų nemokamas studijas gaus 21 tūkst. Turint galvoje, kad aukštąjį mokslą renkasi ne visi, o tik apie 70 proc. abiturientų, didžioji dauguma pirmakursių gaus studijų krepšelį ir studijuos nemokamai. Pavyzdžiui, pernai visiškai nemokamai studijavo 12 tūkst. pirmakursių. Nepaisant sunkmečio, nemokamoms studijoms numatytos didesnės biudžeto lėšos.
Naujausi komentarai