Restorano šefas cepelinų nepeikia
Be sniego baltumo darbinio apdaro jis atrodo beveik neatpažįstamas. Ši sterili spalva daugeliui asocijuojasi su gydytojo profesija, bet šio interviu herojus su medicina neturi nieko bendra.
Suvedžiojo jūra ir saulė
Kita vertus, galbūt taip kategoriškai teigti ir būtų per drąsu. Juk nuo to, kokį maistą valgome, taip pat priklauso mūsų sveikata.
Uostamiesčio viešbučio „Radisson SAS“ restorano šefas Vytautas Zdanauskas pastebėjo, kad tautietčiai vis dar menkai paiso sveikos mitybos įpročių ir apskritai ne itin rūpinasi maisto vartojimo kultūra.
Sunku patikėti, kad šis 24-erių nuolat besišypsantis ir energingai gestikuliuojantis jaunuolis, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis iš bendraamžių, savo profesijoje jau spėjo pasiekti nemažų aukštumų. „Labai džiaugiuosi, kad gyvenime manęs niekas niekada „neprastūminėjo“, nieko neatnešė ant lėkštutės, o viską pasiekiau savo jėgomis“, – patikino vaikinas.
– Vytautai, kaipgi nutiko, kad būdamas ne itin solidaus amžiaus tapote solidaus restorano vadovu?
– Prieš tai apie trejus metus dirbau Vilniuje, „Radisson SAS Astorija“ viešbučio restorane. Kai iš klaipėdietiškojo restorano išėjo šefas, čia prireikė pagalbos. Taigi man pasiūlė mėnesį atvažiuoti padirbėti, padėti, o kartu ir prasiblaškyti – pamenu, tada kaip tik buvo vasara. O kai dvi savaites atidirbau, pasakė, kad manęs niekur neišleis. Buvo nemažai apmąstymų, tarp Vilniaus ir Klaipėdos viešbučių vadovų netgi įsiplieskė konfliktas, bet galiausiai aš likau. Na, suprantate, – vasara, saulė, jūra, o kur dar troškimas išbandyti save.
Mokėjo kepti tik kiaušinienę
– Kaip sureagavo naujieji jūsų pavaldiniai, gavę tokį jauną vadovą?
– Prisipažinsiu, iš pradžių buvo sunku, kiek baiminausi. Klaipėdoje dirbu pusantrų metų, taigi įsivaizduokite, kad tada, kai atvažiavau, man buvo 23-eji. O čia gi – prestižinis restoranas. Pradėjus dirbti nebuvo jokių ceremonijų, niekas nepaaiškino elementariausių dalykų – kada ir kur pirkti produktus. Tiesiog gavau telefonų sąrašus – ir pirmyn. Jaučiausi tarsi įmestas į šaltą vandenį. Gerai, kad telefonu pakonsultuodavo buvęs šefas. Vilniuje taip pat buvau atsakingas už tam tikrus dalykus, tačiau visiškos atsakomybės už virtuvę neturėjau. Ne kartą nugirsdavau replikuojant – ką čia tas mažvaikis išmano. Bet pripažinimas, įvertinimas ateina pamažu – kai paragauja tavo pagaminto maisto, pamato, kaip dirbi. Tai reikėjo užsitarnauti.
– Spėju, kad vaikystėje kažin ar svajojote apie kulinariją.
– Tikrai ne, kaip ir daugelis kitų vaikų, norėjau tapti direktoriumi ar kokiu vadybininku, šiuo atžvilgiu mano svajonės labai nesiskyrė nuo kitų bendraamžių. Mokykloje buvau baisiai judrus vaikas, direktorius dažnai kviesdavosi mamą. Kai išlaikiau egzaminus septynetais aštuonetais, supratau, kad iki dvyliktos klasės sėdėti nebeverta ir nebeįdomu, norėjosi kažką veikti. Pagalvojau, kur čia įstojus, ir nusprendžiau, kad į virėjų mokyklą tai jau tikrai priims. Besimokydamas įsiprašiau atlikinėti praktiką „Radisson“ restorane. Kai baigiau mokslus, man vieninteliam iš kelių pasiūlė ten likti dirbti.
Praktika išties labai daug davė. Juk į virėjų mokyklą atėjau tik mokėdamas kepti kiaušinienę. O ir mokslo metais teko studijuoti iš senų vadovėlių, kuriuose geriausiu atveju galėjai rasti informacijos, kaip iškepti kotletus „Astra“ ar panašiai.
Peikia dėl mažų porcijų
– Vadinasi, taip netikėtai pačiam sau suradote savo gyvenimo aistrą?
– Šis darbas man labai patinka, bet kada galėčiau jį iškeisti į kur kas geriau apmokamą, nes tėtis turi neblogą verslą Rusijoje. Bet man to nereikia. Mano darbas – ne vien gaminti maistą, tenka ir kurti meniu, rengti banketus, organizuoti virtuvės darbą.
– Žinau, kad pats mielai bendraujate ir su restorano klientais.
– Išnešdamas klientui savo pagamintą patiekalą aš išreiškiu pagarbą, kad jis pas mus apsilankė. Tai gali būti ir atsitiktinis žmogus, ir nuolatinis lankytojas. Juk visai kas kita, kai tu tą patiekalą gauni iš rankų žmogaus, kuris jį gamino, o ne per tarpininką. Žinoma, turiu per daug darbo, kad tai daryčiau nuolatos.
– Koks jūsų darbui skirtas komplimentas buvo maloniausias?
– Turiu vieną klientą, kuris mano gaminamas Cezario salotas vadina skaniausiomis Klaipėdoje. Mes jų, beje, meniu neturime, bet aš jam šias salotas pagaminu specialiai. O kodėl gi ne – žmogus jas dievina, jam tai suteikia didelio malonumo.
– O kritikos tenka išgirsti?
– Paprastai jos sulaukiame dėl neva per mažų verslo pietų meniu porcijų. Žinoma, į lėkštę nededame kalno maisto, kad pavalgius pradėtų migdyti. Juk jo reikia tiek, kad žmogus per pietus pasisotintų, bet ir neprarastų žvalumo. Daugelis lietuvių to dar nesupranta. Gal tada vertėtų rinktis greito maisto užkandinę ar lietuviškų patiekalų užeigą ir prisikirsti cepelinų? Kartais būna ir tokių nesusipratimų, kai žmogus ateina vakare į restoraną ir sako, kad turi tik 10 minučių pavalgyti. Juk mes nešildome patiekalų mikrobangėje. Laikausi nuostatos, kad geriau išvis nesiimti darbo, nei atlikti jį bet kaip.
Nemėgsta žirnelių
– Koks apskritai jūsų požiūris į ne itin rafinuotą lietuvišką virtuvę?
– Mūsų tautinė virtuvė galbūt ir riebi, ne tokia sveika, bet patiekalai – tikrai skanūs. Kartais juk galima nežiūrėti tų kalorijų ir pasilepinti. Pavyzdžiui, labai mėgstu cepelinus, visokius blynelius, bet nepakenčiu baltosios mišrainės ir apskritai žirnelių.
O iš principo valgau viską. Itin mėgstu japonišką, prancūzišką, itališką virtuvę. Po linksmybių klube paryčiais pasitaiko ir kokį dešrainį sukimšti. Žinau, kad tai nesveika, bet būna tokių situacijų, kai skrandžiui nepasakysi – palauk porą valandų, kol aš ką nors pagaminsiu.
– Ar dažnai ruošiate maistą namie?
– Stengiuosi pavalgyti kur nors mieste. Bet per kokius vakarėlius mielai gaminu maistą draugams.
– Kaip nuolatos sukantis virtuvėje pačiam pavyksta nepriaugti papildomų kilogramų, išlaikyti puikią fizinę formą?
– Kokia forma, pažiūrėkite, koks pilvas! Šiaip jau stengiuosi bent kiek pasportuoti treniruoklių salėje, lankau baseiną.
Kol gyvenau Vilniuje, ilgą laiką lankiau kovinio sporto – pankrationo treniruotes. Kartais tiesiog būtina nuleisti garą, apmalšinti nervus, neprošal būtų ir kriaušę paboksuoti, nes tų negatyvių emocijų, įtampos nori nenori susikaupia.
Tarsi plyšta perpus
– Kokiems pomėgiams skiriate laisvalaikį?
– Kai tik turiu daugiau laiko, dažniausiai savaitgaliais, važiuoju į Vilnių. Man reikia bendravimo, vakarėlių, veiksmo, o Klaipėdoje to nėra. Čia turiu pažįstamų, bet ne artimų draugų.
– Ar galima sakyti, kad iki šiol viena koja esate Klaipėdoje, o kita – Vilniuje?
– Manau, kad čia visam nepasiliksiu. Mane Klaipėdoje kol kas laiko tik darbas. Vasarą tai dieviškas miestas, kuriame yra visko, ko reikia 24-erių metų vaikinui, – jūra, panelės, vakarėliai, renginiai. Bet žiemą... Miestas miršta aštuntą vakaro. Gal skambės keistai, bet išėjęs iš darbo, neretai užsuku į degalinę, nusiperku kavos ir važiuoju jos išgerti prie jūros. Man jūra dar nėra atsibodusi kaip klaipėdiečiams. Kartais mėgstu pabūti vienas, bet vis tiek negaliu be šurmulio, veiksmo. Visa tai randu Vilniuje, čia ir šeima, draugai. Tai vieni čiumpa į glėbį, tai kiti.
– Betgi gal tame ir yra pats smagumas – sugrįžti ten, kur tavęs labai laukia, stipriau, nei gyvenant šalia, vienas kito pasiilgti?
– Iš tiesų pastaruoju metu pastebiu tokį keistą dalyką – kai būnu Vilniuje, pasiilgstu Klaipėdos, o čia būdamas noriu į Vilnių. Atrodo, tarsi plyštu į dvi dalis. Bet kokiu atveju, net ir tada, jei čia nebegyvensiu, tikrai dažnai atvažiuosiu pasisvečiuoti.
Naujausi komentarai