Kai kurių darželių patirtis rodo, kad pradžia gali būti kupina iššūkių. Tenka ieškoti tiekėjų, spręsti kainų ir tiekimo klausimus, o į pokyčius įtraukti vaikus, tėvus bei darbuotojus. Kas užtikrina ekologiško maisto kokybę ir kaip ji tikrinama? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo Ukmergės vaikų lopšelio-darželio „Žiogelis“ direktorė Birutė Jucevičienė (toliau – B. J.) ir viešosios įstaigos „Ekoagros“ direktorė Virginija Andrulė (toliau – V. A.).
– Birute, kodėl nusprendėte savo darželyje rinktis ekologiškus produktus?
– B. J.: Mums buvo labai svarbu, kad vaikas, praleidęs visą dieną darželyje, būtų ne tik ugdomas, bet ir pavalgęs. Tėvai, pasiimdami vaikus iš darželio, klausdavo, ar jie šiandien valgė, ką valgė ir ar buvo skanu. Pastebėjome, kad vaikai tikrai ne viską suvalgydavo ir ne viskas buvo skanu.
– Kaip jūs organizuojate ekologiško maitinimo procesą?
– B. J.: Pirmiausia yra sudaromi valgiaraščiai, kurie atspindi produktus, naudojamus vaikų maistui. Kiekvieną dieną stebime, kaip vaikai valgo ir jeigu jiems kažkas netinka, mes į tai atsižvelgiame, kad nebūtų švaistomas maistas. Dabar užtenka direktoriaus įsakymo, kad būtų pakeistas valgiaraštis. Mes labai lanksčiai dirbame, bendradarbiaujame su tėveliais, kartu degustuojame, kad vaikai būtų sotūs ir kad nebūtų švaistomas maistas.
– Kai nusprendėte, kad jūsų vaikų lėkštėse bus tiekiamas tik ekologiškas maistas, kas buvo sunkiausia?
– B. J.: Viešieji pirkimai. Mes nežinojome, kokius produktus pirkti, ar jie turėtų būti tik lietuviški, ar ne. Šis žingsnis buvo labai sudėtingas ir praėjus aštuoneriems metams nesinori to prisiminti. Dabar viskas yra kitaip.
– Kaip atrodo kelias nuo ekologinio ūkio iki darželio?
– V. A.: Šis kelias yra kontroliuojamas ir sertifikuojamas. Sertifikavimo įstaigos pagrindinis vaidmuo yra užtikrinti, kad kiekviename etape produktas neprarastų savo ekologinio statuso bei būtų gaminamas pagal ekologinės gamybos numatytas taisykles. Kelias prasideda ūkyje nuo gamybos proceso, kai užauginama žaliava. Vėliau į šį procesą gali įsiterpti perdirbėjas, logistika ar sandėliavimas. Produktas atkeliauja tiesiogiai iki virtuvės ir tada yra patikrinami tiekėjo sertifikatai, kad būtų įsitikinta, jog produktas atitinka reikalavimus.
Tai neatrodo labai sudėtinga, bet tai yra ilga grandinė. Galėčiau ją pavadinti savotiška estafete, kur kiekvienas žaidėjas, rankoje turintis lazdelę, yra už ją atsakingas. Jei bent vienas suklumpa ar nusižengia reikalavimams, pabyra visa grandinė. Į ją įeina ir ūkininkai, ir prekybininkai, ir gamintojai.
Darželis, prisiimdamas atsakomybę sau ir vaikams tiekti ekologišką maistą, formuoja ne tik pačią valgymo kultūrą, bet ir pasitikėjimą ekologiškais produktais. Žinojimas, kad ekologiški produktai yra pagaminti pagal reikalavimus, sustiprina kokybės grandinę.
– Kaip yra užtikrinama, kad produktas būtų tikrai ekologiškas ir išliktų toks visą tiekimo grandinę? Kokie saugikliai yra dedami?
– V. A.: Ūkis savanoriškai pasirenka sertifikuoti ekologinę produkciją. Jis sudaro sutartį su viešąja įstaiga „Ekoagro“, kuri vykdo nuolatinę kontrolę ir sertifikavimą. Jei produkcija atitinka visus reikalavimus, ji yra sertifikuojama. Tuomet yra sertifikuojamas perdirbėjas, sandėliavimas ir tiekėjas. Bet mes lygiai taip pat galime atsekti tą produktą ir jo kilmę nuo lėkštės atgal iki ūkio. Tai yra pati stipriausia dalis. Žinodami, kad pieno produktas atkeliavo iki darželio, mes galime atsekti, kas jį perdirbo ar sandėliavo ir nueiti iki konkretaus ūkio.
– Ar darželiams lengva rasti ekologiškus ūkius?
– B. J.: Mums Ukmergės rajone ūkius atsirinkti yra lengva, nes aplink yra ne vienas ekologinis ūkis, kuris augina ir daržoves, ir ekologišką jautienos mėsą. Problemų su daržovėmis ir mėsa neturime, o kiti ekologiški produktai yra pristatomi. Perkame ne tik iš vietinių, bet iš tolimesnių ūkių.
– Virginija, su kokiais klausimais darželiai kreipiasi į jus, norėdami užtikrinti ekologišką maistą vaikams? Kokios yra problemų tendencijos?
– V. A.: 2020-aisiais metais buvo atnaujintos taisyklės, paremtos Danijos praktika. Buvo supaprastintas ekologiško viešojo maitinimo sertifikavimo procesas. Iki tol mes neturėjome nė vieno darželio, o šiandien turime jau 20 sertifikuotų darželių visoje Lietuvoje.
Mes supažindiname darželius su sertifikavimo reikalavimais, kaip tvarkytis su dokumentacija ir kaip tikrinti tiekėjų sertifikatus prieš pasirašant sutartis. Su visa sertifikavimo proceso schema ir dokumentacija susipažinęs darželis savanoriškai renkasi, nori to, ar ne. Prie viso to prisideda ir valstybės parama, kuri padeda priimti sprendimą. Yra ekologiško maisto kompensavimo schemos iš nacionalinio biudžeto, taip pat kompensuojamos ir sertifikavimo išlaidos, kad darželis nepatirtų didesnių finansinių iššūkių. Didžiausias pagyrimas yra toms darželių administracijoms, kurios priima sprendimus tai daryti. Tai yra papildoma administracinė našta. Pagal pasikeitusias taisykles kas pusmetį turime sutikrinti, koks yra ekologiškų produktų lygis, kad galėtume suteikti trijų tipų sertifikatą. Jis gali būti bronzinis ir kilti iki auksinio.
– Ar ekologiški produktai yra brangesni? Kodėl nėra stipresnės ekologiškos mitybos plėtros darželiuose?
– B. J.: Problema turbūt yra ta, kad darželiai bijo administracinės atsakomybės. Tikrintojai yra griežti, mes turime dirbti pagal jų reikalavimus ir tai įpareigoja mus gyventi pagal sistemą. Tai yra daroma dėl vaikų sveikatos. Visi septyni darželiai Ukmergėje vaikus maitina ekologiškai. Mėsos produktų kainos yra ženkliai didesnės, bet mes išsiverčiame. Mus remia ir Ukmergės rajono savivaldybė, ir Žemės ūkio ministerija.
– Kaip į šiuos pokyčius reagavo tėvai?
– B. J.: Prieš aštuonerius metus buvo nežinomybė. Tėvai svarstė, ar vaikai valgys tik kruopas ir daržoves, bet tada jie buvo supažindinti su valgiaraščiais. Mes visada kviečiame bendruomenę dalyvauti, rengiame degustacijas, kad būtų galima paragauti maisto. Tėvai žino, kad mūsų darželis maitina vaikus ekologiškais produktais ir žengia tvariu keliu. Jie džiaugiasi ir sako, kad vaikai į namus parneša žinutę apie tai, kas yra sveika.
– Ką daryti, kad daugiau darželių imtųsi šios iniciatyvos ir nebijotų administracinės naštos?
– V. A.: Sertifikatas yra karūna ant galvos su patvirtinimu. Klausimas, ką mes norime turėti ant galvos – ar mes patys sau pasisakome, kad maitiname vaikus ekologiškai, ar duodame trečiajai šaliai tai patvirtinti. Džiaugiamės, kad pastaruosius dvejus metus išaugo ekologiniai plotai Lietuvoje. Tarpiniais duomenimis, šiemet yra deklaruota 330 tūkstančių hektarų daugiau ekologiško ploto. Bet darželiams reikia daugiau daržovių, kurių plotai plečiasi, nors gali iki galo neatitikti paklausos. Viskas turi vykti subalansuotai. Pasiūla atitinka paklausą. Jei augtų paklausa, tai ir patys ūkiai žiūrėtų, kur jiems plėstis.
– Kokių priemonių reikia iš valstybės ir savivaldybių?
– V. A.: Turbūt labai didelė dalis iniciatyvos priklauso nuo savivaldybių, nuo to, kiek jie palaiko ir suteikia priemonių. Taip pat reikia skatinti kooperaciją, nes per kooperatyvus galima pasiekti darželius, užtikrinant platesnį produktų poreikį. Jei darželis sudarytų sutartį su vienu ūkininku, jis negalėtų užtikrinti visko. O nedideli ūkiai gali kooperuotis, planuotis gamybą ir užtikrinti įvairesnį tiekimą.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai