Romualdas Ramašauskas – rizikos nevengiantis kapelionas

Šeštadienio interviu apie pašaukimą, atsitiktinumus, šeimą ir meilę

Karinių jūrų pajėgų kapelionui Romualdui Ramašauskui dabar labiausiai rūpi jo iniciatyva Juodkrantėje, Liudviko Rėzos mokykloje kuriama Kadetų mokykla, kurioje vaikai bus auklėjami jūrine dvasia. Jau šiemet Juodkrantės moksleiviai ir kunigo auklėjami rizikos faktoriaus vaikai pradės pažintį su jūra. Rimčiau jūriniai mokslai jiems bus pradėti dėstyti kitąmet. „Duodu dešimt metų, kai galėsime Lietuvai parodyti kadetus. Šiandien yra pradžia“, - žada R.Ramašauskas.

- Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

- Visi geri žodžiai prasideda „k“ raide: Klaipėda, Kaunas, Kanada, Kristus, kunigas, klebonas, kapelionas, karininkas, kapitonas ir dar daug kitų. Aš prie „k“ raidės esu pririštas visą gyvenimą. Esu kaunietis, dirbęs Krakėse ir patekęs į Klaipėdą. Esu senas jachtininkas ir baidarininkas – 20 metų kaip plaukioju. Visa tai man leido ateiti į Karines jūrų pajėgas. Šventajame rašte parašyta: „Nepaslėpsi miesto, kuris pastatytas ant kalno“. Turėjau draugų, kurie žinojo, kad aš myliu vandenį, jūrą, važinėjuosi motociklu, žinojo, ką galiu, ką suprantu ir ką moku. Tai atvedė čia, kai atsirado galimybė tapti Karinių jūrų pajėgų kapelionu.

- Ar esate baigęs jūrinius mokslus?

- Ne. Vanduo man tik hobis. Mokiausi kunigų seminarijoje ir Vilniaus pedagoginiame universitete, kur gavau edukologijos ir socialinės psichologijos magistro laipsnį.

- Pradžioje bendramoksliai magistrantai turbūt nuo Jūsų laikėsi per pagarbų atstumą?

- Visada dvasininkai ir pasauliečiai vieni į kitus žiūri per savotišką širmą. Tai labai gaila. Bet jau po savaitės kitos su bendramoksliais pamatėme, kad esame tie patys žmonės, ir problemų nebuvo. Ne vienas mano buvęs bendramokslis dabar nemažai pasiekęs. Kai kas dirba ministerijose. Man mokslai padėjo susipažinti su reikalingais žmonėmis. Nieko nebūna šiame gyvenime veltui, jokių atsitiktinumų. Jeigu kažkur pakliuvai, vadinasi, to prireiks ateityje. Taip buvo ir kai aš Amerikoje pirmąkart pakliuvau į jachtą. Prisipažinsiu, labai bijojau. Mes, lietuviai, žemdirbiai, įlipę į laivą pradedame mąstyti apie tai, kaip jis skęs. Ir kai jis ne skendo, o skrido per bangas, man atsivėrė visai kitas pasaulis.

- Kas paskatino eiti dvasininko keliu?

- Neturiu atsakymo. Mano tėvelis nebuvo tikintis. Jis išmoko poterius tik tada, kai jau buvau trečiame seminarijos kurse. Manęs niekada niekas nevertė eiti į bažnyčią, nors tėvai anksčiau buvo partizanai ir, atrodo, turėjo būti labai pamaldūs. Mama buvo pamaldi, bet melstis nebuvo jokios prievartos.

- Ar niekada nesigailėjote dėl pasirinkto kelio?

- Niekada. Nors jeigu reikėtų pakartoti, nežinau, ar atrasčiau tam jėgų.

- Kaip susidūrėte su rizikos faktoriaus vaikais?

- Pradžia buvo, kai skridau į Ameriką. Mūsų lėktuvas pradėjo kristi, bet nenukritome. Virš vandens skridome dar kokias tris valandas. Atsimenu, tas lėktuvas mėtėsi ten šen, o niekas neaiškino, kas atsitiko. Kai pagaliau nusileidome Monrealyje, prie mūsų privažiavo gaisrinės, greitosios pagalbos automobiliai. Išlipę lakūnai buvo šlapi šlapi. Kai lėktuvas tūpė, jame buvo mirtina tyla. Žmonės buvo kaip numirę. Atsisukau: visi keleiviai žiūrėjo tarsi į save. Niekas nieko nebūtų matęs, net jei kas prieš akis būtų mosavęs rankomis. Tada tame lėktuve buvo savotiškas Jėzaus prisėdimas prie manęs. Jis sako: „Sveikas, Romai“. Sakau: „Sveikas, Jėzau“. Ji man sako: „Na, kaip amžinybė prieš akis?“. Sakau: „Šiaip sau“. Jis manęs klausia, ką aš gero nuveikiau. Sakau, kad esu kunigas, aš aukoju mišias, aš tuokiu, aš aš aš... dvidešimt „aš“. Ir staiga pareina vidinis atsakymas: „To betrūko, kad būdamas kunigas to nedarytum“. Ir įsivaizduokit, palieka mane tarsi nurengtą. Gerai, tu esi kunigas ir turi daryti tai, ką išvardinai. Bet kas tavo gyvenime yra gero? Ir va, to gero aš neradau. Visiškai nebaisu buvo dėl padaryto blogo. Tai buvo kaip neišmokta pamoka. Bet kas gero? Staiga pradėjau galvoti, kas yra „gera“ ir ką turiu daryti. Supratau, kad tai bus tylus darbas, kurį turi daryti dieną naktį. Kai grįžau, buvau paskirtas į Krakių parapijėlę Kėdainių rajone. Mačiau, kad reikia rizikos faktoriaus vaikams padėti, nors neįsivaizdavau, kaip tai galima padaryti. 1992 metais pradėjau rinkti apleistus vaikus iš šeimų. Prieš trylika metų buvo 22 vaikai. Vienu metu mūsų nameliuose gyveno net 56 vaikai. Jie užaugdavo, išeidavo į gyvenimą. Dabar jau išėjusių yra plius minus septyniasdešimt. Liko 19 vaikų. Kai kurie yra našlaičiai, bet daugiau yra „grybautojų“ tėvų vaikų. Tai apleisti vaikai, nelankantys mokyklos, neturintys ką valgyti, kuo apsirengti. Surinkau ne tik Kėdainių vaikus. Buvo vaikų iš Kauno, Vilniaus, Ariogalos, Raseinių. Turėjome ir vieną rusiukę, ir du čigoniukus. O nuvažiavęs į Australiją pamačiau kadetų mokyklas. Tada kilo noras, kad ir Lietuva tokias turėtų. Anglijoje turime labai gerą bičiulį serą Kondradą Švaną. Jam pasakiau savo idėją ir jis mus suvedė su anglų „Royal Hospital School“ gimnazija. Vėliau nulėkiau į gimnaziją, pasižiūrėjau, kas kadetai iš tikrųjų yra. Sutariau su tos mokyklos vadovybe, kad jie mums ves seminarus ir vasarą keisimės vaikais. Pasiūliau Vidmantui Plečkaičiui (Klaipėdos mero pavaduotojui - G.B.) steigti kadetų mokyklą čia. Jis subūrė iniciatyvinę grupę. Pradėjome diskutuoti, ginčytis, kaip geriau padaryti. Ir štai kitais metais nuo rugsėjo 1-osios Juodkrantėje pradėsime dirbti pagal anglų programą.

- Kada atvažiavote į pajūrį su tais vaikais?

- Pernai anksti pavasarį, kai baigėsi mokslai. Mes vasarą praleidome stovykloje. Vėliau Palangoje gyvenome viešbutyje „Vandenis“, kas yra anomalija visiems įstatymams – vaikų namai viešbutyje. Gerai skamba, ar ne? Ten gyvenome ir svarstėme, kur atsiras kadetų mokykla: kokioje apskrityje, kuriame mieste ar miestelyje. Buvo pasirinkta Juodkrantė.

- Ar su vaikais, kurie jau užaugo ir išėjo, palaikote ryšį?

- Taip. Žinoma, ne su visais, nes yra įvairių žmonių. Bet dauguma atvažiuoja pas mane, aplanko kaip tėvą. Įdedam dešrigalį, kitam kapeiką įduodam. Yra tokių, kurie jau turi šeimas, vaikų. Esu tarytum senelis. Mane vadina tėvu. Vienas vaikas nusprendė tapti kunigu.

- Toks jausmas, kad jums patinka rizika. Važinėjimas motociklu, jūra, rizikos faktoriaus vaikai. Juk galėjote padėti ramiems nelaimėliams, o čia užsikrovėte sau ant galvos...

- Na taip. Ugnikalnį ant galvos užsikroviau. Tie vaikai – kaip vaikščiojančios minos, kurios vieną kartą per metus visada sprogsta, tik nežinia kur ir kokiu pavidalu. Nėra taip, kad jie manęs paklausys ir pradės mokytis. Atmeskime idealaus tėvo ir vaikų santykius. Bet, nepaisydamas visko, eini į priekį ir tikiesi, kad tau pavyks. Kiekvienas žmogus turi rizikos faktorių. Tik vienas pasitenkina tuo, kad pasižiūri iš už kampą, nes jam smalsu, o kitas ir granatas rankoje pamėto.

- Kaip buvo pirmais metais, kai pradėjote dirbti su tais vaikais?

- Galvojau, kad išprotėsiu. Nueikite į šiukšlyną ir pabandykite ten padaryti tvarką. Po kurio laiko imi suvokti, kad galima tai padaryti, bet prireikia metų dvejų, kad suprastum kur, kas ir kaip. Tai lauko vaikai. Jie nežino, kas yra sąvoka „ruošti pamokas“. Ir pabandyk jiems pasakyti, kad reikia mokytis.

- Ar save laikote jūros žmogumi?

- Taip. Besąlygiškai. Jei turėčiau savo jachtą arba turėčiau galimybę pasilikti jūroje, kad nereikėtų grįžti į krantą pasiimti maisto, ten praleisčiau visą savo gyvenimą.

- Paskaičius Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“, kyla klausimas: o kaip kunigams yra su meile?

- Visi esame žmonės. Visi turime akis ir širdį. Jeigu kunigas nemato gražios moters, nejaučia potraukio jai, jam reikia eiti pas daktarą. Kunigas yra dukart vyras. Jis turi būti aukščiau vyro. Turėjome dėstytoją, kuris sakė: jeigu negalite būti gerais kunigais, tai būkite nors gerais vyrais. Na, yra kartais, kad labai nori torto, bet negalima. Įstatymu mums pasakyta: ne. Kai man buvo 21 metai ir tuokėsi vienas po kito mano buvę bendrakursiai, galvojau: “Dieve, ką aš čia veikiu?“ Bet yra pašaukimas. Buvau savanoris Tarybinėje armijoje. Prašiau, kad mane priimtų, nes netarnavusių nepriimdavo į kunigų seminariją. Taigi, kai man sukako 18 metų, mane iškart po gimtadienio paėmė į armiją. Dabar turiu vieną liuteronų draugą, turintį žmoną, tris vaikus. Kai mes kokį vakarą pasėdim, jis man sako: „Romai, kaip aš tau pavydžiu, kad tu esi nevedęs“. Man tai yra atsakymas į visus celibato klausimus. Nėra srities, kurioje nebūtų problemos.