Politologas prof. Raimundas Lopata įsitikinęs, kad Rusijos sankcijos prieš Lietuvos vežėjus ir grasinimai sustabdyti lietuviškos pieno produkcijos tiekimą yra politiniai Maskvos žingsniai.
Interviu dienraščiui buvęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius užsiminė, kad bet kokie rusų žingsniai ūkio ar kitose srityse turi politinį pagrindą.Tačiau politologas nesiūlytų imtis atsakomųjų veiksmų prieš Rusiją, nes tai esą tik dar labiau pablogintų padėtį.
– Kodėl Rusija būtent dabar ėmėsi sankcijų prieš Lietuvos vežėjus, grasina mūsų pieno gamintojams?
– Rusija, būdama kaimynė, visuomet labai atidžiai stebi Lietuvoje vykstančius procesus. Jie tai daro ir planuoja atitinkamus žingsnius.
Šiuo atveju tereikėjo kokio nors politinio preteksto imtis to, ko rusai galų gale ėmėsi. Būtų galima dabar spėlioti, kuris pastarojo laikotarpio įvykis tapo tuo pretekstu imtis sankcijų. Atrodo, užteko to, kad neįsileidome rusų politikos vanago (buvusio Rusijos prezidento patarėjo, dabar Kremliui artimos naujienų agentūros "Regnum" vyriausiojo redaktoriaus Modesto Kolerovo – red. past.). Ir gavome tai, ką gavome.
Kitaip tariant, žinodami tokius Rusijos veiksmus turime modeliuoti ir savo politiką jos atžvilgiu. Turime būti nuoseklūs: jeigu jau labai mylime Rusiją, teikime ordinus ir įleiskime į savo šalį visus. Jeigu žiūrime kitaip, tai ir elkimės kitaip.
Beje, Rusija irgi gerbia tik tuos partnerius ir oponentus, kurie yra nuoseklūs, nesiblaškantys pasirinktos politikos vykdytojai.
– Vadinasi, manote, kad šie žingsniai grynai politiniai?
– Taip, tai politiniai sprendimai ir žingsniai, nes patirtis rodo, kad Rusija kitaip nė nežaidžia. Visi klausimai turi didesnį ar mažesnį politinį akcentą. Netgi jeigu tie klausimai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip ūkio ar kokios nors kitokios problemos.
– Tai jau nebe pirmas toks Rusijos žingsnis Lietuvos atžvilgiu. Kokius dar panašius įvykius galėtumėte prisiminti?
– Mes jau matėme panašias Lietuvos vežėjų eiles Latvijos ir Rusijos pasienyje prieš kelerius metus (2002-aisiais – red. past.). Tiesa, tuomet neva buvo bėdų dėl latvių. Bet puikiai žinome, kas stovėjo už Latvijos nugaros, – ta pati Rusija.
Tik tuomet problema buvo sprendžiama kur kas efektyviau. Nepatingėjo mūsų aukščiausio kalibro pareigūnai, įskaitant ir prezidentą Valdą Adamkų, nuvažiuoti į vietą, prie sienos, ir pabendrauti su tais, kurie pateko į tokią nelengvą padėtį.
Turime ir naftotiekio "Družba" atvejį. Jis nuseko formaliai dėl ekonominių ar techninių, bet ne dėl politinių priežasčių. Tačiau turbūt visi galime nujausti, jog dėl "Mažeikių naftos" pardavimo "ne tam, kam reikia", čia galėjo būti ir politinio pamušalo.
Buvo ir kitų atvejų, kuriuos galbūt jautėme ne taip akivaizdžiai, bet užkulisiuose buvo aiškiai matomas jų politinis kontekstas.
– Užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko teigimu, yra pagrindas manyti, kad tai politinis užsakymas. Vadinasi, sutinkate su ministru?
– Šios istorijos kontekste ministras jau kelis kartus keitė savo nuomonę. Tikrai dabar sunku pasakyti, kuo jis galų gale tiki. Bet ekspertams, kurie stebi padėtį iš šalies, niekada nekilo abejonių, jog tai politinis veiksmas.
Problema ta, kad dabartinė mūsų politinė linija pasiklydo labirintuose. Naujoji valdžia neva norėjo gerų pragmatinių santykių su Rusija. Bet kaip tuos santykius kloti, nė jie patys nežino. Ir duoda Rusijai galimybę netgi tyčiotis sakant, kad jūs patys nesate apsisprendę, kokių santykių su mumis norite, tai ko dar reikalaujate iš mūsų?
– Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad visas problemas reikia spręsti diplomatinėmis ir politinėmis priemonėmis. Kokios jos galėtų būti?
– Turime patirtį, kaip valdžia elgėsi analogiškais atvejais. Man atrodo, nereikėtų dabar ieškoti, kas kaltas dėl atsiradusios fronto linijos. Kalbėta, kad dedamos pastangos, naudojamasi telefonine teise ir panašiai. Rusijos kontekste visa tai, aišku, be galo svarbu. Tačiau kol kas tai neveikia.
Man atrodo, kad žmonės, patekę į tą nemalonią padėtį, turės laukti. Tik klausimas – kiek ilgai, kol problema kaip nors išsispręs.
Nereikėtų savo veiksmais provokuoti tokių aplinkybių. Be abejo, Rusija gali ir neturėti jokio aiškiau matomo preteksto imtis sankcijų, tačiau mūsų sprendimai, žingsniai, kalbėjimas turi būti nuoseklūs.
Jeigu valstybė neapsisprendžia dėl savo užsienio politikos orientyrų arba taktikos bendraudama su viena ar kita šalimi, atsakomybę turi prisiimti tie, kurie atsako už užsienio politiką, konkrečiai – Vyriausybė, užsienio reikalų ministras, galų gale prezidentas.
– Ar nebūsime palikti vieni prieš didįjį kaimyną ir nei ES, nei NATO, nei Jungtinės Tautos, nei, pagaliau, Jungtinės Valstijos mums nepadės?
– Jau žinome, kad Europos Komisija išreiškė tam tikrą susirūpinimą ir dabar tiria susidariusią padėtį.
Bet kokiu atveju galime tiesiai pasakyti, kad mūsų, žinoma, nepaliks vienų. Dėl to mes ir įstojome į tas organizacijas.
Tačiau reikia turėti galvoje atsakymo rutuliojimosi principą, ypač kalbant apie ES. Turime suprasti sudėtingą sprendimų priėmimo procedūrą, tą biurokratinį mechanizmą, išsijudinimą. Prisiminkime, kaip vyko Oranžinė revoliucija Ukrainoje. Kol Briuselis suvokė, kas ten vyksta, turėjo praeiti ne viena savaitė.
Šiuo atveju Briuselyje turbūt svarstoma taip: kažkokie vežėjai, kažkokios jų bėdos, ar iš tikrųjų ten ilgos eilės, kokios jų atsiradimo priežastys, ar iš tikrųjų čia politika? Visi tie klausimai dabar keliami Europos Komisijos koridoriuose. Bet kol išsirutulios kokie nors sprendimai, žinoma, praeis nemažai laiko.
Kita vertus, Rusija gali išspręsti problemą ir neįsikišus Briuseliui.
– Prezidentė užsiminė apie tai, kad ir lietuviai yra padarę tam tikrų klaidų. Kokios jos?
– Sunku pasakyti, ką turėjo galvoje Prezidentė, kokią ji turi informaciją. Tai, ką mes žinome iš viešosios erdvės, tėra vos 16 pažeidimų, kurie nurodyti kaip pretekstas detaliai tikrinti visus be išimties lietuvių vežėjų krovininius automobilius. Bet tik vienas iš jų, pasak "Linavos" vadovo, gali būti pripažintas kaip teisingas. Kitaip tariant, tik dėl vieno atvejo padaryta klaida.
Tai apie ką mes tada kalbame? Apie kokius masinius pažeidimus? Jų, regis, nėra tiek jau daug. O tie, kurie padarė pažeidimus, jau nubausti – atimta licencija.
Tad argi tai ne politinis žingsnis? Spręskite patys.
– Kodėl negalime imtis atsakomųjų veiksmų prieš Rusiją, pavyzdžiui, blokuoti Kaliningrado srities?
– Tai, aišku, vienas iš variantų. Kita vertus, Kaliningrado kortą mes jau esame naudoję, bet rezultatų nesulaukėme.
Dabar atrodo, kad konflikto eskalacija tikrai negalėtų būti ta priemonė, kuri padėtų išspręsti problemas.
Naujausi komentarai