Platus tyrinėjimų laukas
– Kas jus labiausiai motyvuoja dirbti universitete šiandien?
– Žingeidūs, aktyvūs studentai, kurie nori tobulėti. Tokie studentai skatina ir patį tobulėti. Taip pat svarbi ir galimybė vykdyti mokslinius tyrimus – jų metu sužinai naujų dalykų, prisidedi prie aktualių klausimų sprendimo. Visada yra viltis, kad tyrimų rezultatai prisidės prie teigiamų visuomenės pokyčių.
– Ką šiuo metu tyrinėjate?
– Tyrimų laukas yra gana platus. Dalis temų susijusios su saugumu, ypač gynybos pramone. Šie tyrimai apima ne tik Lietuvą, bet ir Centrinės bei Rytų Europos regioną, bendradarbiaujant su kolegomis iš kitų šalių. Taip pat domiuosi jaunimo įsitraukimu į politinę veiklą – jo aktyvumu, motyvacija dalyvauti įvairiose iniciatyvose. Be to, esame atlikę tyrimus apie dirbtinio intelekto naudojimą viešajame sektoriuje.
– Kokiose srityse valstybės tarnautojai daugiausia naudojasi dirbtiniu intelektu?
– Jie dirbtinį intelektą naudoja savo kasdienėje veikloje. Tik apie dešimt procentų apklaustųjų nurodė, kad jo nenaudoja.
Suprasti toną ir kontekstą
– Užsiminėte, kad Lietuva turi paruošti daugiau žmonių, gerai išmanančių Rusijos politinius, socialinius ir ekonominius procesus. Ar Lietuvos universitetai šiandien pakankamai paruošia specialistų, gebančių analizuoti situaciją Rusijoje?
– Jų išvis niekas neruošia, ir tai mane stebina. Kartais girdimi politiniai pareiškimai, kad nereikia domėtis ar gilintis, tačiau tai nėra teisinga kryptis. Situacija šiuo atžvilgiu yra gana prasta. Galbūt Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute jau atsiranda supratimas, kad tokių specialistų reikia, tačiau bendra tendencija rodo jų trūkumą. Šiandien labai reikalingi žmonės, kurie gerai moka rusų kalbą – geba skaityti, suprasti, kalbėti ir rašyti. Tokių specialistų reikia įvairiose institucijose: Valstybės saugumo departamente, Užsienio reikalų ministerijoje. Nors šiuo metu santykiai su Rusija yra įtempti, turime ryšių su daugeliu buvusių Sovietų Sąjungos šalių, kur rusų kalba vis dar vartojama. Todėl šios kompetencijos išlieka svarbios. Man taip pat artimas Švedijos pavyzdys – ten daugelyje universitetų veikia Rusijos ar Eurazijos tyrimų centrai, siūlomos specializuotos studijų programos. Svarbu suprasti, kad net jei Rusija yra uždara, analitikai ar žurnalistai turi gebėti skaityti originalius tekstus, suprasti jų toną ir kontekstą. Tai būtina norint tinkamai vertinti vykstančius procesus.
Šiandien labai reikalingi žmonės, kurie gerai moka rusų kalbą – geba skaityti, suprasti, kalbėti ir rašyti.
– Kaip vertinate Lietuvos valdžios reakcijas į Rusijos politinius akibrokštus, tarkime, kaltinimus Lietuvai, kad ji leidžia per savo oro erdvę skristi ukrainiečių dronams atakuoti Rusijos uostus?
– Manau, reakcijos yra normalios. Užsienio reikalų ministerijoje dirba profesionalūs žmonės, todėl atsakas į tokius pareiškimus yra reikalingas. Rusijos atstovų žinutės dažniausiai yra neigiamos ir kaltinančios, todėl natūralu, kad Lietuva turi išsakyti savo poziciją. Reikia suprasti, kad tokios žinutės dažnai yra skirtos skirtingoms auditorijoms: Rusijos pusė kalba savo visuomenei, o Lietuvos institucijų atsakas pirmiausia nukreiptas į mūsų auditoriją. Apskritai informacija pateikiama profesionaliai.
Viešojo sektoriaus realybė
– Teigiama, kad Lietuvoje yra išskirtinai išpūstas viešasis sektorius, prikurta daugybė visokių nereikalingų institucijų. Ką kaip viešojo administravimo ekspertas apie tai manote jūs?
– Tai yra požiūrio reikalas. Klausimas, kodėl blogai turėti didesnį viešąjį sektorių, nors visi norime įvairių viešųjų paslaugų? Per daugiau nei trisdešimt nepriklausomybės metų pamatėme, kad privatus sektorius ne visada gali užtikrinti aptarnavimą taip, kad visi būtų patenkinti. Kai kuriais atvejais, sumažinus viešojo sektoriaus vaidmenį ir suteikus daugiau erdvės privačiam sektoriui, matėme, kad kainos kilo, o kokybė ne visada gerėjo. Kita vertus, visuomenė tikisi kokybiškai veikiančių mokyklų, darželių, ligoninių, universitetų, o šias paslaugas dažniausiai užtikrina būtent viešasis sektorius. Žinoma, svarbu, kad jis veiktų efektyviai ir nebūtų kuriamos nereikalingos institucijos ar darbo vietos. Tačiau reikia suprasti, kad sukūrus instituciją, ją panaikinti nėra paprasta, o poreikiai gali greitai keistis. Pavyzdžiui, prieš pandemiją buvo teigiama, kad Lietuvoje per daug ligoninių lovų ir slaugytojų, siūlyta mažinti. Tačiau pandemija parodė priešingai – jų trūko, ir jei būtume sumažinę, situacija būtų buvusi kritinė. Tai rodo, kad vien kiekybiniai vertinimai ne visada atspindi realius poreikius. Be to, visuomenė sensta, todėl sveikatos priežiūros paslaugų poreikis tik augs. Nors yra privačių įstaigų, ne visi gali sau leisti jų paslaugas, todėl viešasis sektorius išlieka būtinas.
– Kas suteikia daugiausia vilties dėl Lietuvos viešojo sektoriaus ateities?
– Teigiami pavyzdžiai. Yra institucijų, kurios dirba labai efektyviai, pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija. Ten atsiranda vadovų, kurie ne tik užima pareigas, bet ir inicijuoja realius pokyčius – gerina paslaugų kokybę, diegia technologijas, didina patogumą gyventojams. Kita vertus, pasitaiko ir neigiamų atvejų, kai vadovai piktnaudžiauja pareigomis. Matome skirtingus vadovų pavyzdžius: vieni turi aiškią viziją ir siekia, kad viešojo sektoriaus organizacijos veiktų efektyviai, o kiti užsiima piktnaudžiavimu ir korupcija. Šie procesai vyksta lygiagrečiai, greta vienas kito. Tai rodo, kad viešajame sektoriuje vienu metu egzistuoja ir pažanga, ir problemos.
– Ar siūlomos idėjos, pavyzdžiui, laikini darbo leidimai migrantams su privalomu išvykimu, keistų dabartinį migracijos modelį?
– Suprantu, kodėl tokie siūlymai atsiranda – jie susiję su tam tikromis rizikomis, jei migrantai šalyje užsibūtų ilgam. Mano nuomone, toks modelis galėtų būti tinkamas sprendimas. Matome, kad formuojasi tam tikros bendruomenės, kurios nebūtinai yra priešiškos, tačiau dažnai gyvena gana uždarai ir ne visada skuba integruotis. Kartais atnešamos savos taisyklės ir tradicijos, kurios vėliau tampa sunkiai keičiamos. Pasinaudojant demokratinės valstybės suteikiamomis laisvėmis, gali atsirasti ir papildomų reikalavimų visuomenei. Todėl laikinas modelis, kai žmogus atvyksta dirbti keleriems metams ir vėliau išvyksta, galėtų būti naudingas. Kartu tie, kurie norėtų Lietuvą pasirinkti kaip nuolatinę gyvenamąją vietą, būtų labiau motyvuoti integruotis, mokytis lietuvių kalbos ir įsilieti į visuomenę.
– Kaip tokios priemonės keistų viešąjį administravimą Lietuvoje?
– Darbdaviams tai nebūtų patogu, nes didėtų administracinė našta. Atsiradus naujoms taisyklėms, daugėja darbo ir valstybės tarnautojams, ir verslui – reikia pildyti daugiau dokumentų, vykdyti papildomus patikrinimus, ypač kai darbuotojai atvyksta iš trečiųjų šalių. Tai reikalauja laiko ir resursų. Taip pat gali atsirasti įvairių šalutinių efektų, pavyzdžiui, bandymų išvengti išvykimo ar kitų netikėtų tendencijų. Galbūt padaugės santuokų tarp lietuvių ir migrantų. Ne viską galima numatyti iš anksto. Teisės aktai yra teorija, tikrinama praktikoje.
Apie paslaugų „supermarketus“
– Jūsų darbas susijęs ir su tarptautinėmis kelionėmis. Ką dažniausiai parsivežate iš tokių vizitų – naujų idėjų, kontaktų, konkrečių sprendimų?
– Vienas svarbiausių dalykų yra kontaktai ir tinklaveika. Susipažįsti su žmonėmis, su kuriais vėliau gali vystyti bendrus projektus. Labai dažnai būtent bendravimo metu gimsta naujos idėjos. Taip pat parsiveži ir idėjų ar sprendimų – pavyzdžiui, konferencijose pristatomus tyrimus, kuriuos vėliau galima pritaikyti Lietuvoje. Matai, kaip dirba kitų šalių institucijos ar miestai, gali palyginti su Lietuva ir pasiūlyti naujų sprendimų.
– Ar pastebite esminių skirtumų tarp viešojo administravimo praktikų Lietuvoje ir užsienyje?
– Skirtumų tikrai yra, tačiau Lietuva kai kuriose srityse atrodo labai pažangi. Pavyzdžiui, Lietuvoje mokesčių deklaravimas vyksta elektroniniu būdu, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, vis dar naudojamos popierinės deklaracijos. Ten tiesiog mėgstama pildyti tradiciniu būdu. Tai rodo, kad mūsų viešasis administravimas kai kuriais aspektais yra efektyvesnis. Žinoma, kitur gali būti stipresnės tradicijos ar kitokie sprendimai, tačiau svarbu išryškinti savo privalumus ir jais dalintis. Tai svarbu tiek valstybės, tiek miestų įvaizdžiui.
– Jei galėtumėte pritaikyti vieną viešojo administravimo principą iš bet kurios pasaulio šalies Lietuvai, kas tai būtų?
– Viena įdomesnių idėjų – vadinamieji viešųjų paslaugų „supermarketai“. Tam tikrus elementus jau matome, pavyzdžiui, Klaipėdos miesto savivaldybėje, tačiau kitose šalyse tai veikia dar plačiau. Tokiuose centruose vienoje vietoje galima gauti daug skirtingų paslaugų – gimimo, santuokos, mirties liudijimus, pakeisti dokumentus, pasą. Tai labai patogu gyventojams. Didžiausias iššūkis – institucijų bendradarbiavimas, nes dažnai jos nenori dalintis funkcijomis ar informacija. Tačiau jei pavyktų susitarti ir sukurti tokią sistemą, tai būtų didelis žingsnis į priekį.
(be temos)
(be temos)
(be temos)