Prie Pasvalio gimęs ir augęs Darius sako, kad negalėtų mylėti Lietuvos, jei nemylėtų Pasvalio. Jo meilė Lietuvai prasideda nuo meilės savo kraštui – žmonėms, miestui, bendruomenei. Ir tai nėra garsūs lozungai ar patriotiški įrašai socialiniuose tinkluose. Darius tiesiog ima ir daro.
Kai atokiame kaime gyvenanti senolė dešimtmečius neturėjo elektros, jis subūrė žmones, surinko lėšų ir pasirūpino, kad atsakingos institucijos pagaliau išspręstų šią problemą. Kai pamatė, kad jaunimui reikia įtraukiančių, ugdančių veiklų, inicijavo dronų valdymo simuliacijos klasių įrengimą visose Pasvalio mokyklose ir bibliotekoje. Kai bendruomenei reikėjo naujo požiūrio į valstybines šventes, ėmėsi organizuoti, kad jos taptų įdomios ir jaunam žmogui. Darius puikiai supranta: žmonėms reikalingi mokymai, pilietinės iniciatyvos ir kasdieniai darbai stiprina ir pasitikėjimą Šaulių sąjunga.
Apie šaulystę, atsakomybę, bendruomenę ir labai apčiuopiamą meilę Tėvynei kalbamės su Lietuvos šaulių sąjungos Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės Jono Alenčiko-Dragūno 507-osios kuopos būrio vadu D. Vadapalu.
Kelias į Šaulių sąjungą
– Kada ir kodėl nusprendėte tapti šauliu?
– Šauliu nusprendžiau tapti prasidėjus karui Ukrainoje. Kažkas viduje tiesiog pasikeitė. Matydamas, kas ten vyksta, labai aiškiai supratau, kad agresoriui gali neužtekti tik Ukrainos. Ji man nėra svetima, esu ten buvęs, turiu daug artimų draugų. Pirmosiomis karo dienomis susiskambinome, ir tai, ką išgirdau, buvo sunku suvokti. Jų balsuose buvo baimė, nežinia, bet kartu ir ryžtas kovoti už savo laisvę.
Ilgai nedvejojau – išvykau į Ukrainą padėti parsigabenti vienos draugų šeimos vaikus. Pamačiau viską savo akimis. Ne per ekraną, ne iš pasakojimų, o tikrą to baisaus karo realybę. Tada viskas ir susidėliojo į vietas. Supratau, kad negaliu likti nuošalyje.
Grįžęs į Lietuvą užpildžiau prašymą stoti į Lietuvos šaulių sąjunga. Atsakymo teko palaukti. Gal tuo metu buvo labai daug prašymų, gal tiesiog taip susiklostė. Turėjau laiko apgalvoti, įsivertinti, bet tas noras niekur nedingo.
Sulaukiau skambučio iš rinktinės vado. Paprastas pokalbis – susitvarkyk reikiamus dokumentus ir paskambink. Dokumentus susirinkau greitai. Kai nuėjau jų priduoti, man uždavė klausimą, kuris tuo metu nuskambėjo keistai: „Tu, kaip ir dauguma, čia – dėl bangos?“. Tada dar iki galo nesupratau, bet šiandien žinau: ne visi, kurie ateina, pasilieka. Ne visi išbūna, kai baigiasi pirminis entuziazmas. Aš likau. Tapęs šauliu, sutikau žmonių, su kuriais sieja ne tik veikla, bet ir vertybės. Pratybos, mokymai, bendri iššūkiai, net paprasti pokalbiai prie kavos – visa tai tapo mano gyvenimo dalimi. Tai ne tik tarnyba – tai bendrystė, atsakomybė ir tikras ryšys tarp žmonių. Nors jau buvau tarnavęs Lietuvos kariuomenėje ir tuomečiame SKAT’e (Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, dabar Krašto apsaugos savanorių pajėgos, – red. pastaba), vis tiek nuėjau į bazinį šaulio įgūdžių kursą. Norėjau pakartoti viską iš naujo, sąmoningai, jau suprasdamas, kodėl tai darau.
Teko pargabenti iš Ukrainos į Lietuvą sužeistą žmogų. Prisiminimai apie šitą kelionę iki šiol gyvi atmintyje. Kertant sieną į Lenkiją mus ilgai tikrino. Laukėme valandas. Atrodė, kad tikrinimas niekada nesibaigs. O sužeistas žmogus gulėjo mikroautobuse ir kentė skausmą. Kiekviena minutė buvo be galo sunki. Laikas tarsi sustojo, o viduje augo tik vienas noras – kuo greičiau jį parvežti į saugią vietą. Tokios akimirkos ir parodo, kodėl esi čia. Ne dėl „bangos“. Ne dėl formos ar žodžių, o dėl žmonių, dėl atsakomybės ir dėl to vidinio jausmo, kuris neleidžia likti abejingam.
Nėra mažų darbų
– Jūsų veikla Pasvalyje labai plati – nuo socialinių akcijų iki technologinių iniciatyvų. Kas Jus labiausiai motyvuoja imtis veiksmų?
– Mano motyvacija labai paprasta – rūpestis savo šalimi, savo žmonėmis ir tuo, kas liks po mūsų. Noriu, kad mūsų vaikai ir anūkai augtų saugesnėje, stipresnėje Lietuvoje. Kai darai iš širdies ir tiki tuo, ką darai, atsiranda jėga judėti pirmyn. Atsiranda žmonės, kurie eina kartu. Tikiu paprastu dalyku – jei nori ką nors gauti, pirmiausia turi duoti. Bet aš duodu ne dėl grąžos. Duodu, nes kitaip negaliu. Nes taip jaučiu. Tėvynės labui.
Neduok Dieve, ateis ta diena X – tada nebus laiko galvoti, ką daryti. Mes turime ruošti žmones dabar. Suprantu, kad viskam pasiruošti neįmanoma. Bet tikiu, kad kiekvienas galime būti bent truputį pasiruošęs, kad kritiniu momentu nepasimestume, o ištiestume ranką vienas kitam.
– Viena jautriausių viešai nuskambėjusių istorijų – Pasvalio šaulių pagalba močiutei Aliutei, gyvenusiai be elektros. Kodėl jums svarbūs tokie, atrodytų, maži, bet labai žmogiški darbai?
– Gruodžio mėnesį nusprendėme aplankyti senolius, gyvenančius atokiai, vienkiemiuose. Taip sutikome Aliutę. Jau važiuodami žinojome, kad ji gyvena be elektros. Užsukome į parduotuvę, kur ji apsiperka. Pardavėja papasakojo apie jos kasdienybę: vieną mėnesį ji nusiperka dvi vištienos šlauneles, kitą – pusę kilogramo žuvies. Tiek užtenka visam mėnesiui. Tą akimirką kažkas viduje suspaudė. Nupirkome tiek maisto, kiek galėjome. Ir tik vėliau supratau – ji juk net neturi elektros, o ką jau klabėti apie šaldytuvą.
Jei ateitų ta diena X, mes nebėgtume. Esame pasiruošę ginti savo kraštą, savo žmones, tai, kas mums brangu.
Atvykę radome ją apsirengusią keliais sluoksniais drabužių. Namuose buvo šalta kaip lauke. Ji taupė malkas, taupė viską, ką galėjo. Bet netaupė savo šilumos – ji mus pasitiko su tokia ramybe ir nuoširdumu, kad sunku apsakyti. Pasakojo apie savo gyvenimą, apie tėtį – Lietuvos karininką ir šaulį, apie dėdę – partizaną, sušaudytą Saločiuose. Klausydamasis supranti, kad prieš tave – ne tik senolė. Prieš tave – visa istorija.
Kai pasiteiravome apie elektrą, ji iš pradžių sakė, kad nereikia, kad per brangu, neturi pinigų. Bet kai pasiūlėme, kad viskuo pasirūpinsime mes, šauliai, paklausiau dar kartą: „Ar reikia elektros?“. Ji tyliai atsakė: „Taip... Reikia“. Ir tada ji pasakė savo svajonę – turėti arbatinuką, kuris pats išsijungia. Tokį paprastą daiktą, kuris daugeliui atrodo savaime suprantamas. Nemeluosiu, tą akimirką buvo sunku sulaikyti emocijas.
Šiandien jau beveik viskas padaryta. Aliutė jau turi savo arbatinuką, ir elektra įjungta. Jau gali išsivirti arbatos. Tokiose situacijose aiškiai supranti, kad nėra mažų darbų. Yra tik žmonės, kuriems tuo momentu tu gali būti viskas. O važiavom tik aplankyti Aliutės.
– Kaip Jums, Dariau, pavyksta suburti žmones ir uždegti juos veikti kartu?
– Aš niekada nebandau įtikinti ar paveikti žodžiais. Tiesiog būnu nuoširdus. Einu pas žmones su atvira širdimi ir darau tai, kuo pats tikiu. Kai žmonės mato tikrumą, jie irgi nori to tikrumo ir patys prisijungia. Ne dėl reklamos, ne dėl gražių frazių, o todėl, kad pajunta prasmę.
Žmonės kartais ir patys klausia, domisi šauliškomis veiklomis. Ir aš visada atsakau taip, kaip yra – paprastai, nuoširdžiai. Kartais užtenka vieno tokio pokalbio, kad atsirastų dar vienas žmogus, kuris nuspręstų prisijungti – tapti šauliu. Man atrodo, žmones uždega ne žodžiai. Uždega pavyzdys ir supratimas, kad tu gali būti reikalingas.
Žmonės, kuriems rūpi jų žemė
– Ar jaučiate, kad tokios žmonės reikalingos, labiau socialinės veiklos keičia žmonių požiūrį į šaulius ir pačią Šaulių sąjungą?
– Taip, keičia. Kai ateini pas žmones ne dėl pliuso, ne dėl reklamos, o todėl, kad iš tikrųjų nori būti kartu ir dar ką nors naudingo padaryti, jie tai pajunta. Mes Pasvalyje tyliai, nuosekliai stengiamės sugrąžinti žmonių pasitikėjimą šauliais ir mūsų organizacija. Tai nėra lengva, bet kai matai, kaip po truputį keičiasi žmonių požiūris, kaip atsiranda tikras ryšys, supranti, kad tai daryti verta. Nuo lapkričio, kai šaulių gretos Pasvalyje žymiai pagausėjo, iki šios dienos nuveikta iš tikrųjų daug. Ir tas žmonių pasitikėjimas tik stiprėja, kas mus dar labiau motyvuoja stengtis.
– Dažnai girdime, kad regionuose nėra žmonių – vieni išvažiavę, kiti neaktyvūs, nenori užsiimti savanoriškomis veiklomis. Klausant Jūsų atrodo, kad Pasvalyje yra kitaip. Kas pas jus kitaip?
– Netikiu, kad regionuose nėra žmonių. Yra. Ir jų yra daug. Tik gal ne visada jie būna pakviesti, pastebėti ar išgirsti. Pasvalyje gyvena žmonės, kuriems rūpi jų žemė, jų šeimos, jų vaikai. Nemanau, kad rastum kiemą, kuriame žmogus pasakytų, kad jam visiškai nesvarbi Lietuvos ateitis. Tiesiog kartais užtenka paprasto veiksmo – prieiti, pasikalbėti, išklausyti. Ateini atvira širdimi, ir tave taip pat pasitinka. Be kaukių, be vaidybos. Ir tada atsiranda noras veikti kartu. Kalbu ne teoriškai, o iš savo asmeninės patirties.
– Kuo šaulių veikla svarbi tokiam kraštui kaip Pasvalys?
– Pasvalys – pasienio kraštas. Ir tai nėra tik geografinis faktas. Čia jau kalbame apie atsakomybę. Mūsų šauliai kartu su pasieniečiais patruliuoja, padeda užtikrinti saugumą. Turime dronus su termovizinėmis kameromis – padedame ieškoti pasiklydusių žmonių. Kartais pasitaiko, kad paprastas žmogus, išėjęs grybauti, neberanda kelio namo, ir kai jį surandi, supranti, kiek daug gali reikšti šaulių buvimas ir veikimas čia. Svarbiausia – kad mes esame čia ne teoriškai, o iš tikrųjų. Ir jei ateitų ta diena X, mes nebėgtume. Esame pasiruošę ginti savo kraštą, savo žmones, tai, kas mums brangu.
– Ką Šaulių sąjunga gali duoti paprastam žmogui, gyvenančiam regione?
– Ji gali duoti tai, ko šiandien labai trūksta – tikrą ryšį. Ne formalų, ne paviršutinį, o tokį, kai jauti, kad esi reikalingas, kad kažkam rūpi, kad nesi vienas, kas benutiktų. Dažnas šaulys pasako tą patį – tapęs šauliu radau daugiau nei šaulišką tarnybą ar kokias nors veiklas. Radau žmones, kurie tampa artimi, su kuriais norisi būti, norisi kartu veikti ir kitiems padėti, pas kuriuos norisi grįžti. Kai turi pas ką grįžti, tu jau turi daug. Gal net viską. O kur dar žinios, įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, kai žinai, kaip elgtis ekstremalioje situacijoje. Visko čia net neišpasakosi – reikia ateiti ir tapti šauliu.
Kurti, bandyti, nebijoti
– Inicijavote, kad Pasvalio mokyklose būtų įrengtos dronų valdymo simuliacijos klasės ir moksleiviai bei suaugusieji galėtų mokytis valdyti bepiločius orlaivius. Kodėl pasirinkote būtent šią kryptį?
– Dronų valdymas šiandien tampa ne prabanga, o būtinybe. Dronai reikalingi visur: nuo gynybos iki civilinio gyvenimo, nuo technologijų iki žemės ūkio. Bet ši kryptis susijusi ir su vaikais. Su jų pasirinkimais ir prasmingu laiko leidimu. Jei jie sėdi prie kompiuterių, kodėl nepaversti to prasmingu dalyku? Kodėl nesudaryti jiems galimybės ne tik žaisti, bet ir mokytis? Mokytis valdyti, mąstyti, priimti sprendimus, jausti atsakomybę. Šiandien Pasvalyje jau turime tris veikiančias dronų klases – mokyklose ir Pasvalio viešojoje bibliotekoje. Tose klasėse vaikai pirmą kartą pajunta, kad gali daugiau, auga jų pasitikėjimas. Išbando ir mato, kad ši technologija gali tapti ne tik pramoga, bet ir keliu į ateitį. Dar trys Pasvalio rajono mokyklos šiuo metu įsirengia dronų valdymo simuliacijos klases, parengiame mokytojus, kurie dirba kaip instruktoriai, ir netrukus galėsime sakyti, kad visas Pasvalio rajonas turės šią galimybę. Bet man tai nėra galutinis tikslas. Tai tik pradžia. Svarbiausia – išjudinti ir sudominti jaunimą. Uždegti juose norą kurti, bandyti, nebijoti.
– Teko girdėti, kad organizuojate veiklų ir socialiai jautrių šeimų vaikams. Kodėl tai svarbu?
– Kartais vienas žodis pasako daugiau nei ilgi aiškinimai. Kai organizavome nemokamą stovyklą, atvažiavo vaikų, kurie niekada gyvenime nėra buvę stovykloje. Jie pirmą kartą miegojo ne namuose, pirmą kartą dalyvavo veiklose ir jautėsi lygiaverčiai su kitais vaikais. Tada, pusiau juokais paklausėme: „Gal reikėjo padaryti bent simbolinį – dešimties eurų – mokestį?“ Atsakymas buvo labai paprastas ir labai skaudus: „Mes tada čia nebūtume atvažiavę“. Tą akimirką viskas stojo į vietas. Supratome, kaip lengva yra netyčia kažką atskirti, nubraukti. Ir kaip svarbu to nepadaryti. Vaikai neturi būti skirstomi nei pagal pinigus, nei pagal galimybes, nei pagal tai, iš kur jie ateina, nes kiekvienas iš jų yra mūsų ateitis. Kiekvienas turi savo kelią. Gal tarp jų yra būsimas prezidentas? Gal būsimas gydytojas, kuris kam nors išgelbės gyvybę? Gal žmogus, kuris tiesiog bus geras, sąžiningas ir stiprus, kuo beužsiimtų? Mūsų reikalas – suteikti jiems galimybę ir kad jie bent kartą gyvenime pajustų tą kiekvienam žmogui labai svarbų jausmą: „Aš galiu“. Kad suprastų, jog jie yra verti tiek pat, kiek ir visi kiti. Matydamas jų akis, supranti, kad tai, ką mes darome, nėra tiesiog veikla. Tai turi prasmę, ir viskas, ką darome, susitelkia į vieną paprastą tikslą – Tėvynės labui. Toks yra šaulių šūkis.
Apie vertybes ir prasmę
– Kas Jus labiausiai „veža“ šioje veikloje – žmonės, rezultatai, jausmas, kad darote prasmingus darbus?
– Labiausiai „veža“ žmonės. Jų akys, jų emocijos. Neseniai susirinkome savo būstinėje aptarti savaitgalio pratybų ir pasiruošti toms, kurios laukia po kelių savaičių. Atrodytų, paprastas susitikimas po darbų. Bet kiek jame gyvybės! Kas atsinešė pyrago, kas naminės dešrytės, kas duonos. Visi pavargę po dienos darbų, bet vis tiek susėdome kartu kaip šeima prie vakarienės stalo. Su arbata, su kava, su pokalbiais. Kelias valandas dalijomės patirtimis, kas ką išmoko, aiškinomės, kas dar neaišku ir kam ko reikia, planavome, svarstėme, kur dar galime patobulėti. Užtenka bent akies krašteliu pažiūrėti į tuos brolius ir seses šaulius iš šalies, ir pamatai juos tokius tikrus, besišypsančius, kartais net kaip vaikus – nuoširdžius, atvirus, bet kartu tvirtus ir nepalaužiamus.
Aną savaitę sukilo stiprus vėjas, nukentėjo Trispalvė prie mūsų būstinės. Važiavo šauliai pro šalį savais reikalais ir pamatė. Niekam nieko nereikėjo sakyti ar prašyti – suorganizavo daugiau brolių ir sesių šaulių, pasirūpino priemonėmis, viską sutvarkė, iškėlė naują vėliavą. Va, čia ir yra esmė. Čia yra tai, kas iš tikrųjų „veža“.
– Ar būna momentų, kai pavargstate? Kas tada padeda nesustoti?
– Taip, pavargstu. Būna momentų, kai norisi viską padėti į šalį, sustoti, nuleisti rankas. Mes visi žmonės. Bet tada sutinki tas pačias spindinčias akis. Išgirsti paprastą: „Mes kartu, varom toliau“, ir vėl atsistoji. Vėl judi pirmyn. Tokiais momentais pagalvoju apie tuos, kurie šiandien gyvena karo sąlygomis. Ukrainiečiai gal pavargo dar labiau nei mes, bet jie negali sustoti, negali pasakyti „užtenka“. Ir tada suprantu – mes taip pat neturime teisės sustoti. Esame stiprūs tik tada, kai esame kartu. Ir Lietuvai mūsų reikia šiandien.
– Kaip galėtumėt vienu sakiniu pasakyti, kas yra pareiga laisvei?
– Pareiga laisvei – tai ne žodžiai, o kasdienis pasirinkimas būti šalia, padėti, ruoštis ir, kai reikės, kautis už savo žmones ir Tėvynę, net tada, kai esi pavargęs.
Straipsnių ciklas „Pareiga Laisvei" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 14 400 eurų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)