Ne paslaptis, kad vaikams yra labai svarbu jausti tėvų artumą. Deja, ligoninėje kai kuriems jo pritrūksta. Tuo, kad taip nenutiktų, rūpinasi savanoriai iš iniciatyvos „Niekieno vaikai“, kurie ateina ir būna šalia vienišų vaikų.

– Tai kiek laiko jau esate savanorė ir kaip nusprendėte ja tapti? – LNK žurnalistė klausė „Niekieno vaikų“ savanorės Modestos.

– Jau bus antri metai, kai savanoriauju. Tiesiog kažkaip norėjosi atiduoti daugiau meilės, padaryti tos teigiamos įtakos ir man „Niekieno vaikai“ pasirodė labai svarbi organizacija. Tai mačiau save čia tiesiog.

– O su kokio amžiaus vaikais dažniausiai dirbate?

– Įvairiausio. Vienus užauginame iš tikrųjų nuo rankų į rankas nuo pat kūdikystės, kiti yra paaugliai, su kuriais reikia, net jeigu leidžia jų situacija, išeiti į lauką ir praleisti net tas penkias valandas, kada, tarkim, būna mano budėjimas. Tai įvairiausio amžiaus vaikai ir, priklausomai nuo jų situacijos, su jais užsiimame.

– Tai dažniausiai turbūt yra jautrių istorijų? Susiduriate su tokiomis?

– Kiekviena istorija yra jautri. Man atrodo, pats dalykas, kad vaikas pakliūna į tą situaciją, jis labai jaučiasi pažeidžiamas naujoje erdvėje. O tai, kad jis yra vienas, be to, kas jį apkabintų, kas juo pasirūpintų, žinoma, daro tą situaciją dar jautresnę. Bet man atrodo, mums, kaip savanoriams, svarbiausia būti ta šypsena, tuo palaikymu, ta meile ir negalvoti apie kitus dalykus. Ir, man atrodo, kaip ir negailėti jų, o juos įgalinti su meile. Man atrodo, čia yra svarbiausias dalykas.

– Ar džiaugiatės būdama „Niekieno vaikų“ savanore?

– Labai džiaugiuosi. Man tiek atnešė pilnatvės, tiek džiaugsmo ne tik pats savanorystės buvimas su vaikais, bet ir buvimas toje bendruomenėje. Kai matau, kiek žmonių savanoriauja, man tai duoda tikėjimo mūsų visuomene, kad yra krūva žmonių, kurie neatlygintinai skiria savo laiką. Tai ir nuostabūs vaikai – kad ir iš kokių situacijų jie ateina, jie turi tiek meilės. Ir, man atrodo, duodami jiems tą meilę, mes juos sugrąžiname pilna jėga į visuomenę. Ir, man atrodo, taip ir galime augti visi kartu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Nors vaikai guldomi į ligoninę tam, kad išgytų, tačiau baltos ligoninės sienos ir ištisai atliekamos procedūros jiems kelia nerimą. Tokiu atveju artimieji būna šalia, bet ką daryti, kai jų nėra?

„Mūsų savanoriai daro tai, ką įprastu atveju darytų tėvai arba globėjai. Jie rūpinasi vaiku, padeda jam pavalgyti, padeda nusiprausti, žaidžia su juo, kalba, guodžia, ramina, padeda užmigti, palydi į procedūras, padeda po procedūrų. Žodžiu, tos veiklos labai įvairios. Jeigu oras geras, jeigu vaiko sveikatos būklė leidžia, galima ir į gryną orą išeiti, išvesti ar išvežti vaikutį, pakvėpuoti, pabūti lauke. Žaidžia, mokosi, kartais net ir namų darbus daro. Tai tikrai labai plati veiklos sritis. Kartais mūsų savanoriams tenka tokia užduotis – kaip čia sukonkuruoti su tais ekranais, kaip pasiūlyti vaikui kažką įdomiau, kokią įdomesnę veiklą negu gyventi tame ekranų pasaulyje. Bet ir tai jiems pavyksta – vis tiek vaikai pamato, supranta, kad gyvas santykis, gyvas bendravimas yra tikrai daug smagiau ir geriau negu tas ekranų pasaulis“,  – kalbėjo „Niekieno vaikų“ vadovė Ieva Šuipė.

Bet būna atvejų, kai savanoriai su vaikais leidžia laiką ir kelis mėnesius, arba netgi daugiau nei vienerius metus.

„Niekieno vaikai“ vienišus vaikus ligoninėse globoja jau septynerius metus. Nors noras padėti vaikams gimė Vilniuje, bet greitai išsiplėtė ir po kitus miestus.

„Mes esame Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir neseniai pradėjome savo veiklą Marijampolėje. O savanorių iš viso per visus šiuos miestus skaičiuojame daugiau nei tris šimtus – tiek iš tikrųjų reikia tam, kad galėtume aprėpti ir turėti galimybes pasirūpinti visais vaikais, kuriems prireikia mūsų emocinės paramos“, – sakė I. Šuipė.

Savanoriai su vaikais leidžia laiką ne tik darbo metu, bet ir vakarais, savaitgaliais. Tam, kad su vaiku būtų išlaikomas emocinis ryšys, savanoriai nesikeičia ir dažniausiai vienas žmogus lieka su tuo pačiu vaiku, kol jis pasveiks.

„Mūsų savanoriai buvo su daugiau nei 1500 vaikų per visus šiuos metus, per visus šiuos miestus. Na, ir aišku, trukmės prie vaikų ir amžius labai skiriasi. Yra buvę atvejų, kai mūsų budėjimai, mūsų savanorių budėjimai truko keletą valandų, keletą dienų. Dažniausiai tai yra kelios savaitės – tiek, kiek vaikas serga ir guli ligoninėje. Bet būna atvejų, kai savanoriai su vaikais leidžia laiką ir kelis mėnesius, arba netgi daugiau nei vienerius metus“, – pasakojo I. Šuipė.