S.Budinas: „Išmokėme Klaipėdą žaisti boulingą“
Šeštadienio interviu apie verslą, maksimalizmą ir atsidavimą šeimai
Sunku įsivaizduoti, tačiau prieš dešimtmetį klaipėdiečiai nesuprato, kodėl einant žaisti boulingą reikia persiauti batelius.
Dažnas iš jų manė, kad užsukus į boulingo klubą reikia susimokėti už tai, kad būtų galima stebėti žaidžiančiuosius.
Pirmojo Klaipėdoje ir apskritai Vakarų regione boulingo klubo „Smūgis“ savininkas Saulius Budinas visa tai prisiminęs kukliai šypsosi: „Nenoriu girtis, bet klaipėdiečius žaisti boulingą išmokėme mes“.
Karjera kojinių fabrike
- Ar siekėte tapti verslininku? O gal tai lėmė palankiai susiklosčiusios aplinkybės?
- 1989 metais, baigęs dabartinį Kauno technologijos universitetą, tekstilės pramonės mašinų ir įrenginių studijas, grįžau dirbti į savo gimtą ir mylimą miestą Klaipėdą. Net negalvojau, kad galima pasukti kitu keliu. Labai norėjosi kuo daugiau nuveikti dirbant tą darbą, į kurio subtilybes gilinausi net penkerius metus. Nemanau, kad tai pasireiškė mano idealizmas ar jaunatviškas maksimalizmas. Tiesiog tais laikais dirbti pagal specialybę ir dirbti kuo geriau buvo norma.
Klaipėdoje dirbau kojinių fabrike. Iš pradžių buvau racionalizacijos inžinierius, po metų paskyrė vadovauti siuvimo cechui ir jame dirbusiems 250 žmonių. Dar po metų tapau technikos technologijos skyriaus viršininku.
- Nors karjera sekėsi, kodėl pasitraukėte iš valdiško darbo ir pasukote į verslą?
- Kojinių fabrike prasidėjo reorganizacija. Be to, įvyko Vakarų banko griūtis, o mūsų fabrikas buvo vienas stambiausių jo klientų. Suprantama, kad po tokių įvykių darbovietėje iškilo ir finansinių sunkumų. Todėl 1992 metais ėmiausi savo verslo.
- Nuo ko pradėjote?
- Kaip ir visi tais laikais – nuo prekybos. Klaipėdoje, Kauno gatvėje, vieni pirmųjų atidarėme europietiško lygio savitarnos parduotuvę „Sabina“. Klaipėdiečiai ėmė dažniau keliauti, lankyti svečias šalis, kuriose matė tokių parduotuvių. Todėl suprantama, kad atsirado poreikis tokią turėti ir uostamiestyje.
Tik šiandien nebeįsivaizduojame gyvenimo be to, kas prieš dešimt metų kėlė nuostabą.
Boulingo pradininkas
- Tą patį galima pasakyti ir apie naują Jūsų verslo rūšį – boulingą. Jus galima drąsiai pavadinti boulingo pradininku Klaipėdoje, nes pirmąjį klubą įkūrėte dar 1998 metais. Kaip pavyko iš prekybos peršokti į pramogų traukinį?
- Verslas – negailestingas, todėl visuomet reikia stebėti, ar jį galima plėsti, ar reikia trauktis į kitą sritį. Pastarąjį variantą ir pasirinkau. Kol veikė parduotuvė „Sabina“, taip pat turėjome ir didmeninę prekybą, tad reikėjo gana dažnai vykti į parodas užsienyje ir ten praleisti po kelias dienas. Laisvalaikis kavinėse ėmė erzinti, todėl su žmona dairėmės naujų būdų atsipalaiduoti. Taip Vokietijoje atradome kėglius, vėliau boulingą, kuriuo labai susižavėjome.
Tuo metu Lietuvoje veikė tik du boulingo klubai, bet Vakarų regione nebuvo nė vieno. Žvelgiant iš šių dienų, tuo laiku gal ir kvaila idėja buvo atidaryti boulingo klubą, bet labai įdomi. Todėl 1998 – ųjų rugpjūčio 25 dieną vietoje parduotuvės „Sabina“ duris atvėrė boulingo klubas „Smūgis“.
- Ar tarp klaipėdiečių nauja pramoga greitai prigijo?
- Pirmaisiais mėnesiais daug kas nesuprato, ką darome. Praėjo geri metai, kol žmonės į boulingo klubą pradėjo eiti praleisti laisvalaikį, o ne pasižiūrėti kaip į naujovę. Kiekvieną atėjusįjį reikėjo mokyti žaisti, paaiškinti, kaip laikyti kamuolį, kaip jį ridenti. O dėl batelių vos ne karas kildavo. Klaipėdiečiai niekaip nesuprato, kodėl juos reikia persiauti.
Tik dabar galiu pripažinti, kad išmokėme klaipėdiečius žaisti boulingą. Daugelis tų, kurie ir dabar taip leidžia laisvalaikį, pirmuosius žingsnius žengė ant mūsų klubo takelių.
Trejus metus Klaipėdoje „Smūgis“ buvo vienintelis boulingo klubas. Po truputį plėtėmės. O prieš porą savaičių boulingo klubą atidarėme ir Vilniuje.
Nuojauta neapgavo
- O kaip vertinate savo įgūdžius žaisti boulingą?
- Per metus nuo „Smūgio“ atidarymo subūrėme boulingo žaidėjų klubą. Buvau jo narys, todėl ridenti boulingo kamuolį man buvo ne tik pramoga, bet ir sportas. Su kitais klubo nariais dalyvaudavome Lietuvos pirmenybėse ir jau per kelis pirmuosius pasirodymus atsidūrėme tarp lyderių. Boulingui kaip sportui atidaviau trejus metus.
- Dažniausiai sportininko karjera baigiasi dėl traumų. Kodėl pasitraukėte Jūs?
- Nebespėjau ir sportuoti, ir rūpintis verslu. Be to, supratau, kad iš manęs didžio sportininko tikrai nebus. Galiausiai yra šeima, vaikai.
- Papasakokite apie savo šeimą.
- Su žmona Raimonda kartu esame jau šešiolika metų. Susipažinome Klaipėdoje, galima sakyti, tradiciškai – kavinėje. Pasimatymas prie kavos puodelio mažiau nei po metų baigėsi vestuvėmis. Galiu drąsiai sakyti, kad nuojauta, jog sutikau savo žmogų, neapgavo. Man buvo jau 26 metai, turėjau darbą, pagrindą po kojomis, tad kurti šeimą buvo pats laikas.
Su žmona auginame tris vaikus. Vyriausiajam sūnui Ryčiui penkiolika metų, Eglei – trylika, mažajam Gyčiui – septyneri.
- Ar šeimos nariai taip pat dievina boulingą?
- Žaisti moka ir sugeba visi. Vyresnysis sūnus sportuoja šiek tiek rimčiau, dalyvauja mėgėjų turnyruose. Tačiau jis turi ir kitų užsiėmimų, lanko muzikos mokyklą, tad profesionaliam boulingo sportui nebelieka laiko.
- Ar turite kitų pomėgių?
- Su vyresniuoju sūnumi esame susirgę kalnų liga, tad kiekvieną žiemą važiuojame slidinėti. Tradicinius mūsų šeimos pomėgius galima apibūdinti paprastai: žiemą – slidės, vasarą – dviračiai.
Seimas nevilioja
- Minėjote, kad boulingo kaip sporto atsisakėte tik todėl, jog nebespėjote suderinti visų savo veiklų. Tačiau prieš šešerius metus pasukote į naują sritį – politiką? Negi išties verslas ir politika yra neatsiejama?
- Savo gyvenimą skirstau į tam tikrus etapus. Pabaigus vieną, norisi veikti kažką nauja ir naudinga. Taip iš fabriko perėjau į nuosavą verslą, iš prekybos – į pramogų sritį. Kadangi mano verslas jau sukasi gana savarankiškai, jam nebereikia tiek daug priežiūros, atsirado daugiau laisvo laiko. Todėl jį galiu skirti siekiams nuveikti kuo daugiau gerų darbų savo miestui Klaipėdai ir jos žmonėms.
2000 metais įstojau į tuometinę Centro partiją, nes nesivaikiau populiarumo. Atėjau tada, kai partija nebuvo pakilime, o gana sudėtingoje situacijoje. Tačiau ją pakėlėme tiek, kad niekas nesitikėjo, jog taip puikiai pasirodysime savivaldybių rinkimuose 2002 metais.
- Vadinasi, politika Jums – priemonė rūpintis visuomenės interesais?
- Galima ir taip pasakyti. Esu maksimalistas, todėl man tai – naujas iššūkis ir noras nuveikti kuo daugiau ir kuo geriau.
Nesuprantu, kai į politiką eina žmonės, kurie nėra sukūrę savo gerovės, tačiau kažkodėl nori kurti ją kitiems.
- Bet būti politiku gali tapti nebemadinga.
- Suprantu, jog šiandien žmonės norėtų, kad nuveiktume kur kas daugiau. Tačiau visi dirbame pagal galimybes. Pats priklausau miesto tarybos Strateginės plėtros komitetui. Ir galiu pasakyti, kad per pastaruosius dvejus metus tikrai nemažai nuveikėme. Jei žmonės manimi pasitikės, labai norėčiau taryboje dirbti dar vieną kadenciją.
- O aukštesnė valdžia, pavyzdžiui, Seimas nevilioja?
- Šiandien tikrai ne. Kol kas nenoriu kraustytis į sostinę ir gyventi atskirai nuo šeimos. Klaipėdoje esame stipriai įleidę šaknis. Be to, mano vaikų dabar toks amžius, kad nenoriu nieko praleisti. Vyresnieji jau paaugliai, o mažasis žengia pirmuosius žingsnius mokykloje. Tikrai nenoriu pražiopsoti ir jiems, ir man svarbių akimirkų.
- Esate šeimos žmogus?
- Be abejonių. Todėl ir mano didžiausios svajonės susijusios su artimaisiais. Noriu, kad sektųsi vaikams, kad jiems pavyktų kuo tvirčiau įsikabinti į gyvenimą.
Naujausi komentarai