Apklausa

Seni žmonės - lyg geros paslaptys

Šiandien, spalio 1-ąją, minima Tarptautinė senų žmonių diena. Ar tinkamas, ar pakankamas ryšys yra tarp šiandieninio jaunimo ir senimo, ar vyrauja tik kartų konfliktas? Apie tai pasikalbėjome su klaipėdiškiais.

Šeima - pagrindas

Edita Andrijauskienė, Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės internatinės mokyklos direktorė:

- Jaunosios kartos ryšys su senąja visų pirma priklauso nuo šeimos. Jeigu iš mažų dienų bus geras ryšys su seneliais, abipusė pagarba, toks žmogus ir vėlesniam gyvenime elgsis taip pat: gerbs kitus, bus gerbiamas pats. Mano šeimoje visko Mokytoja buvo močiutė Adelė. Ji buvo iš gausios šeimos, nuolat primindavo, ką jiems reiškė tėvo ar motinos žodis. Jis buvo šventas. Ir aš iš labai didelės šeimos. Augau tarp berniukų, kartu žaidžiau futbolą. Su seneliu buvome didžiausi draugai. Dabar klausiu jo, kodėl man buvo didžiausias jo dėmesys tarp septynių anūkų? Priminė, kad aš atbėgdavau jo pasitikti pareinančio iš bažnyčios, nuimdavau kepurę, nuvesdavau nusiplauti rankų, tada atlydėdavau prie stalo pietauti... Gal nedažnai kalbame apie kartų ryšį (ar konfliktą), bet jeigu buvo, jeigu yra šeima - ryšys yra nesutraukomas. Nesvarbu, ar senoliai gyvi, ar jau anapus.

Įsiklausyk ir atrasi

Mindaugas Ramonas, Klaipėdos universiteto studentų sąjungos prezidiumo narys:

- Manau, kad jaunimas, ypač intelektualusis - studentija visais atvejais turėtų rasti daugiau laiko pabendrauti su senąją karta. Juk senoliai - iš kito gyvenimo, kuris mums sunkiai suprantamas, bet negali būti neįdomus. Jame galima daug įdomaus atrasti. Tik negalima skubėti. Su senimu - visai kitoks bendravimo tempas. Man labai įdomu būdavo pasisvečiuoti pas senelį, kol gyveno kaime prie Žemaičių Kalvarijos. Įsiklausai į senąją kalbą, padedi dirbti senus kaimiškus darbus, kurie gal tūkstantmetį mažai keitėsi, ir tada įgauni kažko, ką galbūt tik kada nors ateityje iki galo suprasi. Jeigu mes, jauni, dar turėtume progų pagyventi pas senolius senoviškame kaime, pasidarbuoti su šake, išmokti laikyti plūgą, gautume daug stiprybės. Tiesiog jaučiu, kaip tai užpildytų dvasinę tuštumą. Tik su senoliais nepaskubėsi, reikia daug ramaus laiko. Tik tokiu būdu išgirsi pačią išmintį. Mano seneliai Ramonai užaugino dešimt vaikų, jau yra bene 26 anūkai. Aš - vienas iš jų. Lankau ir matau, kaip išdidus senelis džiaugiasi dėmesiu. Žinau savo kilmės šaknis, bandau perimti senolių žemaičių dvasinę stiprybę. Kartų konflikto nematau, o ryšį jaučiu gana stiprų.

Nėra problemų

Rimanta Tavoraitė, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentė:

- Nematau kartų konflikto, pati niekada neturėjau jokių problemų. Su senais žmonėmis dažniausiai susitinku folkloro festivaliuose. Man jie patinka. Per senoviškus šokius, senoviškas dainas bendravimas visada yra šviesus, neslegia. Patinka, kad seni žmonės jungiasi į bendrijas, ne vien žiūri „muilo burbulus“ ir stena virtuvėje. Patinka matyti senyvus žmones, kurie lanko spektaklius teatruose. Pažvelgiu - vaikšto jie kaip kokios geros paslaptys.

Amžinas konfliktas

Povilas Gaidys, Dramos teatro režisierius, kino ir teatro aktorius, teatro meno vadovas:

- Kartų konfliktas nuo amžių vyko, vyksta ir vyks. Įvairių epochų laiku jis reiškėsi vienokiu ar kitokiu būdu. Kas yra senas žmogus? Visų pirma jis yra savo epochos padarinys, prie jų ir įpratęs, susigyvenęs su tais padariniais ir arba apsiraminęs, arba bandantis juos primesti kitiems. Jaunimas, savo ruožtu, visada buvo „revoliucingas“, pasišiaušęs, viską neigiantis, besiblaškantis. Ilgainiui aprimsta, nubyra dygliai, sustoja prie kurios nors idėjos, neretas tampa asmenybe. O šeimose kartų ryšys yra nesutraukomas, tik stiprėjantis. Raskite anūką, kuris nenorėtų didžiuotis savo seneliu. Ar atvirkščiai. Nebent įvyksta kas nors dramatiška. Nenorėkime jaunų paversti seniais. Imkime šiandieninius dvidešimtmečius. Ką jie žino apie kokį „ėjimą į mišką“, trėmimus. Ir ar jie dėl to kalti? Mano akyse jaunimas yra puikus. Mūsų kolektyve pastebimo kartų konflikto nėra. Atvirkščiai - jaunimas siekia gerosios senųjų patirties.