Socialdemokratė Birutė Vėsaitė Seime dirba jau penktą kadenciją ir, sulaukusi 74-erių, šiandien yra vyriausia parlamentarė.
„Čia grįžau kaip į savo darbo vietą“, – teigė B. Vėsaitė.
Sugrįžusi į Seimą, parlamentarė kibo į darbus – ėmėsi keisti ir papildyti įstatymus, kurie, anot jos, palengvintų senjorų gyvenimą.
„Dabar iš valstybės tarnybos išbraukiama 65 metų riba. Nežinau, kaip reaguos Seimo nariai – yra įvairių nuomonių, bet tikrai tos, bent jau 65 metų ribos, neliks. Žmonės galės ilgiau dirbti valstybės tarnyboje“, – aiškino B. Vėsaitė.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Ji taip pat užsibrėžė atgaivinti praėjusioje kadencijoje užgesusį įstatymą, kurio projekte įvardijama daugybė senjorų problemų. Tarp jų paprasti, bet kasdienybėje itin svarbūs dalykai.
„Aplinkos pritaikymas vyresnio amžiaus žmonėms. Tos įmonės, kurios teikia viešąsias paslaugas, ir tie statūs laiptai bei visa kita – tai kliūtys žmonėms patekti į institucijas“, – pabrėžė parlamentarė.
B. Vėsaitė norėtų, kad į visuomeninį gyvenimą būtų labiau įtraukti regionų senjorai. Anot jos, mažesniuose miestuose žmonėms sunkiau gauti paslaugas ir trūksta vietų, kur būtų galima susiburti. Tiesa, aktyvūs Šiaulių senjorai sako veiklų turintys tiek, kad vos spėja dalyvauti.
„Dabar tik ir gyvenu. Anksčiau vaikus auginai, neturėjai laiko, o dabar visko turim – užtenka ir pinigų, ir sveikatos, tik reikia noro turėti“, – kalbėjo senjorė.
„Pagrinde – sveikatos, kad spėtum visur“, – į klausimą, ko trūksta, atsakė kita kalbinta senjorė.
Pašnekovai sako, kad nesiburdami į bendruomenes senjorai jaustųsi itin vieniši.
„Ir čia jis tampa vienišas. Tas vienišumas jį labai slegia, jis pradeda slėgti savo bėdomis valstybę. Reikia ieškoti atsakymo, kaip tai spręsti“, – teigė Trečiojo amžiaus universitetų asociacijos pirmininkas Gediminas Dalinkevičius.
Trečiojo amžiaus universiteto prorektorius pabrėžė, kad valstybė turi rasti būdų pasiekti kiekvieną senjorą – net ir tą, kuris pats veiklų neieško.
„Tos veiklos padaro tai, kad žmogus nebėga guostis į polikliniką. Jis ateina pabendrauti ir užmiršta visiškai natūralias amžiaus bėdas“, – aiškino G. Dalinkevičius.
Senjorė Sigita savo telefone rodė „Facebook“ grupę, kurioje dalijasi informacija apie užsiėmimus, pati juose dalyvauja ir kviečia prisijungti kitus senjorus.
„Jeigu neičiau į veiklas, tai liktų tik televizorius namie ir knygos. Ir tas gulėjimas“, – svarstė senjorė Sigita Eimutienė.
Kaip ir daugeliui kitų, Sigitai veiklos padeda nejausti vienatvės.
„Todėl, kad aš viena gyvenu, mano dukra yra užsienyje“, – sakė S. Eimutienė.
Trečiojo amžiaus universitetas didmiesčiuose buria gausias bendruomenes.
„Patenkinti visi, kurie dalyvauja šioje veikloje. Man čia – kaip antrieji namai, antra šeima“, – pasakojo S. Eimutienė.
„Rajonuose, provincijoje, vyresnio amžiaus žmonių užimtumas yra sudėtingesnis, bet mūsų Trečiojo amžiaus universitete tokios problemos nėra. Mes čia ateiname pasidžiaugti kokybiška senatve“, – teigė Trečiojo amžiaus universiteto fakulteto prodekanas Vytautas Vaitkus.
Vis dėlto mažesniuose miesteliuose realybė dažnai liūdnesnė.
„Problema pirma – patalpos. Jeigu nori, ieškai, sako: imkit, bet mokėkit. Tada kyla klausimas – iš kur?„Gaunat pensiją ir eikit sau“ – toks pasakymas nėra jau toks retas“, – kalbėjo G. Dalinkevičius.
Senjorus vienijančios organizacijos kartu su dalimi Seimo narių sieks įpareigoti savivaldybes skirti daugiau dėmesio senjorams. Tikimasi, kad atnaujintas įstatymas Seimo salę pasieks pavasario sesijoje.
Naujausi komentarai