Bendrovės „Toksika“ vykdantysis direktorius Lukas Andronavičius sako, kad už kenksmingų atliekų utilizavimą nenorintys mokėti savo šlamštą kartais meta tiesiog už įmonės vartų, nors dauguma stengiasi gyventi tvariai ir atsakingai.
– Ar dažnai pas jus gyventojai kreipiasi su prašymais specialiai kažką išvežti iš namų arba tiesiog atkeliauja į jūsų aikštelę su tuo, kas nesuderinama su sveikata namuose?
– Taip, tokių prašymų pasitaiko. Gyventojai yra socialiai atsakingi, jie tikrai domisi, kur atsikratyti pavojingomis atliekomis, ir susisiekia su mūsų įmone.
– Ką žmonės pasakoja – kaip tie toksiški dalykai atsirado namų aplinkoje ir kas tai dažniausiai vis dėlto būna?
– Populiariausias atsakymas – kad tai yra palikimas. Dažnai žmonės pavojingų atliekų atranda sandėliukuose, palėpėse, įsigyja naują būstą ir randa tam tikrų pavojingų atliekų. Tad populiariausia priežastis būna ta, kad tai – palikimas.
– Kokios tai atliekos? Kokie tai daiktai, kokios medžiagos, kurios mums namuose iš lėto nuodija?
– Buityje susidaro labai įvairios pavojingos atliekos. Populiariausios – po remonto likusios atliekos: įvairūs dažai, lakai, klijai, silikonai. Taip pat populiarios yra ir automobilių priežiūros atliekos – sena alyva, aušinimo skystis, įvairi chemija. Taip pat susidaro nemaži kiekiai senų, nenaudojamų vaistų.
– Kokių netikėtų istorijų ar skambučių būna, kurie nustebintų ir jus pačius?
– Tikrai sulaukiame labai įvairių klausimų. Turbūt mažai kas jau stebina, bet maloniai stebina socialiai atsakingi žmonės, kurie ieško informacijos, nepatingi ja pasidomėti ir vėliau naudojasi mūsų paslaugomis, pristato net ir ne vieną kilogramą atliekų. Tokie žmonės mus turbūt maloniai nustebina.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Turite istoriją su termometru. Jūsų atliekų surinkimo aikštelė, pripažinkime, yra šiek tiek toliau – viešuoju transportu čia ne vienas kilometras snieguotu keliu. Kas ten buvo?
– Taip, turime tokių istorijų, kurios nustebina, kiek atsakingi yra žmonės. Prieš keletą metų sulaukėme senjorės, kuri viešuoju transportu pristatė vieną gyvsidabrinį termometrą. Tikrai nustebino toks atsakingumas. Dar pasisiūlėme pavežėti senjorę iki sustojimo, bet ji sakė: „Turiu laiko, turiu laiko susirasti informaciją. Turiu laiko pristatyti, man rūpi aplinka.“ Tokie žmonės tikrai labai maloniai stebina.
– Kokių istorijų būna, kai žmonės atvažiuoja, išgirsta kainą, o mokėti nenori, bet ir savo atliekų namo nesiveža? Kas tada?
– Pavojingų atliekų tvarkymas yra sąlyginai brangus, nes tai vis tiek pavojingos atliekos. Jų tvarkymas sudėtingas ir kainuoja. Priimdami atliekas įvardijame kilogramo kainą, atliekas pasveriame, nustatome bendrą sumą. Žmonės kartais būna nemaloniai nustebinti, kad tai kainuoja. Turime visokiausių žmonių, kurie, išgirdę kainą, persigalvoja – atliekas susirenka, išvažiuoja ir ieško kitų sprendimų.
– Ir jas randate paskui?
– Deja, tie sprendimai ne visada būna tvarūs. Kartais tas atliekas vėliau tenka susirinkti iš pakelės. Tai neigiama pusė. Stengiamės, kad, jeigu gyventojai jau atvažiavo, visais būdais suteiktume nuolaidas, kad atliekos vis dėlto liktų čia.
– Kokiomis atliekomis atsikratyti yra brangiausia?
– Jeigu imtume vieno kilogramo kainą, brangiausios yra gyvsidabrio atliekos – 20 eurų už kilogramą. Bet turėti kilogramą gyvsidabrio buityje tikrai sudėtinga. Populiariausios atliekos – dažai ir lakai. Tokių atliekų kaina nesiekia vieno euro už kilogramą. Tad, jeigu buityje jų susidaro nedidelis kiekis, tikrai nėra brangu.
(be temos)