Autobusai tampa vis patrauklesne susisiekimo galimybe – žmonėms su individualiais poreikiais pritaikytas viešasis transportas mėgstamas tiek daugiavaikių šeimų ir senjorų, tiek negalią turinčių keleivių.

Informacija – Brailio raštu

Pasak regos negalią turinčio Martyno Vitkaus, viešojo ir tarpmiestinio transporto pritaikymas žmonėms su negalia yra ypač svarbus, nes tai  patogiausias ir pagrindinis jų keliavimo būdas.

„Dažnai tenka keliauti tiek viešuoju transportu mieste, tiek tarpmiestiniais autobusais. Gyvenu Kaune. Visuomet atkreipiu dėmesį, kai stotelės pažymėtos punktyriniu grindiniu, kuris padeda lengviau orientuotis, o stotelėse autobusų grafikai – Brailio raštu, todėl galiu sužinoti jų važiavimo laiką. Šių dalykų visuma prisideda prie to, kad keliauti miesto transportu būtų patogu“, – sakė jis.

Pašnekovas pabrėžė žemagrindžių autobusų ir troleibusų svarbą – į tokio tipo viešąjį transportą paprasčiau įlipti ne tik žmonėms, kurie turi regėjimo negalią, bet ir mamoms su vežimėliais, senyvo amžiaus žmonėms, kenčiantiems dėl traumų arba turintiems judėjimo sunkumų.

„Esu gana aktyvus, todėl problemų įlipti arba išlipti dar nebuvo kilę. Džiugina ir tai, kad stotelių pavadinimai skelbiami. Jeigu keliauju vienas, išgirstu reikiamą informaciją ir pasiruošiu išlipti, nereikia klausinėti kitų žmonių arba prašyti pagalbos“, – pasakojo M. Vitkus.

Kaune nuo šių metų keitėsi išlipimo iš autobusų ir troleibusų tvarka: norintys išlipti turi paspausti STOP mygtuką prie autobuso ar troleibuso durų.

Martyno teigimu, atsinaujinusi tvarka papildomų sunkumų jam nesukėlė.

„Mygtukai, kuriuos reikia paspausti, yra netoli durų. Ši vieta nesikeičia, todėl juos surasti nesudėtinga. Be to, mygtukai pažymėti Brailio raštu – tai padeda žinoti, kad tikrai nepadarysiu klaidos“, – sakė jis.

Visuomet atkreipiu dėmesį, kai stotelės pažymėtos punktyriniu grindiniu, o autobusų grafikai – Brailio raštu.

Paslaugūs vairuotojai

Judėjimo negalią turinti Inga Filipovič tikina, kad jai dažnai tenka keliauti tarpmiestiniais autobusais, o šią vasarą savarankiškai apsilankė Rusnėje, Šventojoje ir kituose miestuose.

„Mokausi specialioje mokykloje Prienuose. Kai vykstu iš jos, tenka pačiai nusipirkti bilietus, bet niekada nekilo jokių problemų dėl autobusų pritaikomumo. Įlipusi mėgstu pajuokauti: paklausiu vairuotojo, ar jis mane priims. Jie ne visada supranta, kad aš juokauju, bet visada atskuba man padėti“, – pasakojo ji.

Pašnekovė prisiminė, kad net ir anksčiau, kai nebūdavo rampų, leidžiančių įvažiuoti į autobusą vežimėliu, problemų nekildavo – vairuotojai pasisiūlydavo ją užnešti, pasodindavo kuo arčiau durų, o vežimėlį saugiai padėdavo į bagažinę.

„Kai baigdavome kelionę, vairuotojai palaukdavo, kol išlips visi keleiviai, pastatydavo mano vežimėlį prie durų, o mane nunešdavo ir įsodindavo“, – sakė I. Filipovič.

Jos teigimu, dabar situacija daug geresnė: autobusuose nuleidžiamos rampos, kuriomis žmogus vežimėliu įvažiuoja savarankiškai, o viduje galima rasti specialias vietas su išimtomis kėdėmis, kuriose patogiai telpa neįgaliojo vežimėlis.

„Man tai labai patogu, nes nebereikia prašyti vairuotojų pagalbos. Lengviau ir jiems, ir žmogui, turinčiam judėjimo ar kitą negalią“, – tvirtino I. Filipovič.

Solidi fondų parama

Keltuvų judėjimo negalią turintiems žmonėms dviračių laikikliams ir švieslentėms įrengti autobusuose skirta 127,3 tūkst. eurų ES Europos regioninės plėtros fondo lėšų, o žemagrindžiams autobusams ir troleibusams, pritaikytiems naudotis visų grupių žmonėms, įsigyti – 42,8 mln. eurų ES sanglaudos fondo lėšų.

Prieš dvejus metus Susisiekimo ministerijai, jai pavaldžioms įstaigoms, neįgaliesiems atstovaujančioms organizacijoms ir šalies savivaldybėms pasirašytu memorandumu įsipareigojus iš esmės keisti susisiekimo sektorių – pritaikyti jį negalią ir individualių poreikių turintiems žmonėms, šiandien oro transportas jau prisitaikęs 100 proc., keičiasi vidaus vandenų ir geležinkelių infrastruktūra, o pirmą kartą Lietuvoje registruojamos viešojo transporto priemonės turi būti pritaikytos visiems keleiviams.

Susisiekimo sektoriui prisitaikyti prie kiekvieno keliaujančiojo iki 2029 m. bus skirta net 229 mln. eurų

Kitokia patirtis

Tinklaraščio „Šeimos gidas“ autorė Goda Prapuolenytė-Leonavičienė pastebėjo, kad šeimos keliones tarpmiestiniais autobusais renkasi tuo atveju, jeigu planuojama vykti tolėliau arba kartu vežtis daug bagažo.

„Papildomas bagažas dažniausiai būna dviračiai. Mes auginame tris dukras – aštuonerių, vienuolikos ir penkiolikos metų. Norėdami kitame mieste pasivažinėti dviračiais, turėtume gabentis keturis suaugusiųjų ir vieną mažesnį dviračius. Ant automobilio stogo tiek netelpa, todėl autobusas – puikus pasirinkimas“, – sakė ji.

Tinklaraštininkė priminė, kad, nuvažiavus į kitą miestą automobiliu, tektų jį kažkur palikti ir susimokėti už jo stovėjimą.

„Nepažįstamas vietoves atrandi visai kitaip, nei keliaudamas automobiliu, – judi daug greičiau, pamatai daugiau ir iš arčiau nei pro automobilio langą. Be to, esi gryname ore, sportuoji, o važiuodamas smagiai leidi laiką su vaikais, –  tai yra neįkainojama dovana“, – džiaugėsi pašnekovė.

G. Prapuolenytė-Leonavičienė teigė, kad planuoti kelionę autobusu ir vežtis dviračius yra itin paprasta: portale autobusobilietas.lt galima rasti ne tik tvarkaraštį, kryptis ar persėdimo galimybes, bet ir galimų vežti dviračių skaičių.