SMUIKININKĖ J. POCIENĖ: VAIKUS VADINU SAVO ASMENINIO TOBULĖJIMO TRENERIAIS

Jei prieš keliolika metų smuikininkei Jurgitai Pocienei kas nors būtų taręs, kad vieną dieną net šeši vaikai į ją kreipsis "mama", ji turbūt būtų ėmusi kvatotis. Tačiau likimas mėgsta netikėtumus – didžiulė Jurgitos ir jos vyro Mindaugo meilė padovanojo porai visą būrį atžalų. Tačiau veikli moteris neapsiriboja vien motinyste – buria daugiavaikių šeimų asociaciją "Mes".

– Jurgita, esate prisipažinusi, kad jaunystėje anaiptol nesvajojote apie didžiulę šeimą. Kaip ją įsivaizdavote?

– Buvau labai emancipuota, tikra feministė, vis sakydavau, kad eisiu keisti pasaulio. Nuo mažens norėjau padaryti kažką ypatingo, didelio. O apie būsimų vaikų kiekį niekada negalvojau. Tiesą sakant, būdama pana išvis jų nemėgau (juokiasi). Tuomet grodavau smuiku kiauras paras, be to, turėjau daugybę papildomų veiklų. O paskui viskas nutiko savaime. Iš Kauno atvažiavau į Vilnių, pabaigiau muzikos akademiją, prisikoncertavau po pasaulį ir staiga labai smarkiai įsimylėjau. Tada pas mus viskas labai greitai įvyko – po trijų mėnesių pažinties susituokėme, iškart atsirado pirmasis vaikelis. Net nekilo noro laukti, pagyventi sau, nes buvo aišku: dabar mes jau šeima.

– O kaip susipažinote su Mindaugu? Kuo jis sužavėjo?

– Mūsų pažinties istorija šiek tiek mistiška. Kai dar buvau labai jauna, kažkodėl galvojau, kad kai savąjį vyrą pažinsiu, iškart suprasiu, jog tai – jis. Iki tol buvo draugysčių, bet vis kas nors nesiklijuodavo, vis pasitaikydavo nelaimingos meilės ir širdies skausmo. O su vyru nutiko taip, kad jau pirmąją pažinties dieną viskas buvo aišku, net pradėjome kalbėti, jog turėsime dukrą, vardu Pajauta. Susipažinome Kernavėje. Man užteko išgirsti jo balsą ir suveikė tokia chemija, kad visiškai dingo protas. Spėjome per tą įsimylėjimo laikotarpį ir susituokti.

– Šiandien vyriausiai jūsų dukrai penkiolika, o jauniausiai – dveji. Prisiminkite, kaip keitėsi gyvenimas gimus kiekvienam iš vaikų?

– Turbūt didžiausias gyvenimo pokytis – pirmas vaikas. Bent jau man taip buvo. Turėjau savyje perjungti mygtukus, kol supratau, kad nebepriklausau sau. Iki tol gyvenau taip, kaip norėjau pati, o čia staiga atsiranda žmogutis, kuris viską tau reguliuoja. Virsmas, per kurį apsišlifavo mano ego, truko apie metus. Viena vertus, smagu – šeima, bet nepriklausomybės netekimas man buvo žiauriai skausmingas. Mūsų dukros pametinukės: greitai gimė ir antroji, ir trečioji. Paskui atėjo suvokimas, kad vaikai be tavęs negali niekaip, tu esi jų dievas, visas pasaulis. Kai tai supratau, pajutau didelį gėrį.

Paskui atėjo suvokimas, kad vaikai be tavęs negali niekaip, tu esi jų dievas, visas pasaulis. Kai tai supratau, pajutau didelį gėrį.

Bet iki tol, manau, ir depresiją turėjau, tik man jos niekas nediagnozavo. Kai dabar pagalvoju, trys vaikai vienas po kito nelengva, bet tas sunkumas kyla dėl to, kad nepailsi, negauni pakankamai pagalbos. O kol esi šviežia mama, jos labai reikia.

Pamenu, gimus ketvirtajam vaikui, nutiko mane iki ašarų sugraudinęs įvykis. Tuomet name priešais mus gyveno tokie amerikiečiai iš ambasados. Moteris pro langą visuomet mus matydavo, stebėjo, kaip iš ligoninės parsivežiau kūdikį, kaip virtuvėje ką nors gaminu ar tvarkausi. Su šia kaimyne nebendravome, tik pasisveikindavome, ir tiek. Vieną dieną ji pasibeldžia į mūsų duris, atneša uždengtą puodą ir sako: "Čia pietūs jūsų šeimai – karšta višta. Tu šiandieną nieko nedirbk, nesitvarkyk, negamink valgyti ir pailsėk." Aš net apsiverkiau. Kartais tik tiek tereikia, bet tai – didžiulė pagalba.

O kalbant apie tai, kaip su kiekvienu vaiku keičiausi pati, tai po tam tikro laiko pakito požiūris į jų auklėjimą. Mano vyras juokauja, kad du mažuosius (ketverių ir dvejų) lepinu kaip anūkus. Jau nebereaguoju į nieką taip smarkiai, viską jiems leidžiu, netaikau griežtų taisyklių.

– Šeimoje augant ir dviem vaikams, tarp jų neretai kyla nesutarimų, konfliktų. Ar auginant šešis vaikus dažnai tenka gesinti įsiplieskusius emocijų gaisrus?

– Kova už būvį ir gaisrų gesinimas vyksta nuolat. Tarkim, vyriausiai dukrai dabar tikras paauglystės pikas, ją erzina visi aplinkiniai, o kiti kaip tik yra tokio amžiaus, kad nori ją erzinti. Ją nervina triukšmas, o jo, suprantama, mūsų namuose visuomet būna. Suprantu ją, tad stengiuosi dažniau pabūti atskirai, dviese, bendrauti jau kaip su drauge. Bet apskritai, manau, kai daug vaikų gyvena kartu, tai jiems geriausia gyvenimo mokykla. Jie mokosi pasiekti kompromisą, išsikovoti savo teises, išmokti bendravimo.

– Kaip skirti pakankamai dėmesio kiekvienam iš vaikų, kai jų tiek daug?

– Mes grafikėlį turime, šeši vaikai – tai kiekvienam po dieną per savaitę (juokiasi). Kalbant rimtai, du mažieji pas mus dar privilegijuoti, bet su likusiais keturiais turime tradiciją: tas, kuris vakar padėjo sutvarkyti virtuvę, šiandien leidžia laiką su mama. Vakare, kai mažiukai jau užmigę, pusvalandį ar valandą plepame, bendraujame. Būna dienų, kai kažkurį vaiką išsivedu apsipirkti ar ko nors įmantresnio suvalgyti tik dviese. Tokio laiko skirti būtina. Žinau, kad jis bėga labai greitai, ir jei neskirsiu dėmesio dabar, paskui jau nebereikės. Kartais pagaunu save, kai užimta pavarau šalin kurį vaiką, bet paskui galvoju: "Dieve, na ir kas tie darbai, tas pabuvimas sau ar filmo pažiūrėjimas? Svarbiausia, kad aš dabar ir čia kalbėčiausi su vaikais ir juos išgirsčiau. Nes jei vieną kartą vaiką nustūmiau, antrą, trečią jis nebeateis, o užaugęs sakys, kad nenori su manimi šnekėtis."

– Pakalbėkime apie jūsų šeimos tradicijas. Kokie jūsų vaikų gimtadieniai, kokios dovanos?

– Kaip tik rytoj bus mūsų Mortos gimtadienis, sueis keturiolika metų. Kai vaikai vyresni, jie savo gimtadienį nori švęsti be tėvų, be brolių ir seserų. Ji su draugėmis eis į miestą. O kalbant apie dovanas, pas mus įprasta, kad dvylikos gauna banko kortelę, keturiolikos – kompiuterį. Šios dovanos – tarsi žingsnis į suaugusiųjų pasaulį, nes tokio amžiaus, tikiu, turima jau ir pakankamai proto, ir atsakomybės tinkamai dovanomis naudotis. Stengiuosi, kad per gimtadienį būtų kokia nors pramoga. Su šia panele mes turbūt važiuosime į "Ąžuolynės" parką ir visi karstysimės.

– Kokia mama esate: griežta ar labiau atsipalaidavusi ir leidžianti viskam tekėti sava vaga? Kokios taisyklės jūsų namuose?

– Manau, esu griežta mama. Ir tėtis griežtas. Taisyklių pas mus yra daug, nes jei jų neturėtume, su šešiais vaikais namuose būtų visiškas chaosas. Pasitaiko, kad vaikai mane geba "suvynioti", tada į pagalbą šaukiuosi jų tėtį (juokiasi). Viena bendrų taisyklių, kad virtuvę aš tvarkau retais atvejais, kai reikia sutvarkyti iš pagrindų. Vaikai susidėlioję jos tvarkymo grafiką. Dar nustatytas vaikų grįžimo namo laikas, nors kol kas jie nėra labai dideli ir cirkų šioje srityje nekrečia. Anksčiau vaikai pirkdavo laiką prie kompiuterio gerais darbais – tarkime, už išsiurbtą kilimą gaudavo pusę papildomos valandos. Sūnus Kernius, kuriam devyneri, už laiką prie kompiuterio ar telefono skaito knygas. Būna, jam pasidaro taip įdomu, kad ima ir perskaito daugiau.

– Viename interviu esate pasakojusi, kad daugiavaikėms šeimoms iškyla keblumų, kurių kiti nė neįsivaizduoja. Pavyzdžiui, vien nuvykti automobiliu pas draugę su šešiais vaikais jau nepavyksta. Kaip atrodo bendros jūsų šeimos kelionės?

– Tiesą sakant, čia man skaudoka tema. Labai svajoju, tikiu, kad kada nors mes su visa šeima sugebėsime pakeliauti po Europą. Nes kol kas tai – misija neįmanoma. Dabartinis mūsų šeimos automobilis – septynvietis, jei esame visi aštuoni, vienas jau keliauja kaip nelegalas (šypsosi), be to, ir nepatogu. Dabar dažniausios mūsų kelionės būna darbinės, važinėjame po renginius, kartu vyksta vaikai. Mama dirba, o jie dūksta.

– Beje, ar kada nors jutote, kad pačiai tenka atsisakyti savo norų, širdžiai mielos veiklos, laiko savo pačios gerai savijautai dėl motinystės? O gal labai norint įmanoma viską suderinti?

– Man apskritai tas laikas sau – tokia įdomi sąvoka. Nesėdžiu grožio salonuose ir SPA, knygą tik retais atvejais pavyksta paskaityti. Visas grožio procedūras priimu kaip būtinybę, skirtą tam, kad estetiškai atrodyčiau. Kartais su vyru leidžiame sau pabėgti. Atvažiuoja mano mama ir išleidžia mus parai ar dviem, bet, žinoma, tai būna nedažnai, ypatingomis progomis. Štai mano gimtadienį visuomet švenčiame pabėgdami į kokį viešbutį ar trumpą kelionę.

– Santykių ekspertai ir porų psichologai dažnai akcentuoja, kad mamai ir tėčiui svarbu nepamiršti, jog dar yra vyras ir žmona. Kaip, turint tokią didelę šeimą ir greičiausiai nemažai buitinių galvosūkių, neprarasti meilės, romantikos ir emocinio ryšio su vyru?

– Taip, tai labai svarbu. Tuoj mūsų santuokai sueis šešiolika metų, juokiuosi, kad artėjame prie laikotarpio, kai gausime pasą. Per tą laiką buvo daug sudėtingų situacijų, ypač gimus pirmajai dukrai. Bent jau aš, bet turbūt ir daugelis mamų, labai įsikabiname į tą vaiką. Natūralu, nes gavai visai kitas atsakomybes, pojūčius, tuo metu visas pasaulis sukasi apie vaikelį. Bet vyrai tokiais atvejais dažnai pasijunta atstumti ir nelaimingi. Mes sakome, kokie jie blogi, kad, tarkime, nuėjo į kairę ar išlėkė su draugais, bet jie taip ir daro dėl to, nes pasijunta atstumti, nereikalingi žmonai. Dabar jau suprantu tą vyrų poziciją. Manau, mes, moterys, turime saugoti tuos vyrus, mylėti ir parodyti jiems, kad mums jie yra labai svarbūs. Mums tik atrodo, kad vyras labai tvirtas, pasipūtęs ir panašiai. O iš tiesų tai tėra kaukės – jiems labai reikia, kad juos mylėtume. Per tiek metų išmokau, kad reikia savo vyrą mylėti ir jam skirti atskirą dėmesį. Aš jam skiriu pasimatymus ir kur nors išsitempiu. Juk jis tiek metų manęs laukė! Būdavo, sėdi prie kompiuterio ir laukia, kol ateisiu, užmigdžiusi vaikus, o aš imu ir pati bemigdydama užmiegu. O jis sėdi ir laukia. O ką jam daryti? Taip vieną kartą žmogus gali ir neatlaikyti (juokiasi).

– Esate daugiavaikių šeimų asociacijos "Mes" įkūrėja. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?

– Tai nutiko, kai susilaukiau ketvirtojo vaiko. Sužinojus, kad jo laukiuosi, po kojomis vėrėsi žemė, sakiau, mirsiu. Prieš tai buvo trys pametinukės, tik jos paaugo, atrodė, galiu pradėti jau kažką veikti, o čia vėl... Tuomet ir su vyru buvo visokių trinčių, svarstėme ir skirtis, ir sakėme, kad nebemylime, nebenorime būti kartu. O paskui kažkaip pamąstėme, kad reikia ieškoti panašių žmonių. Tada jaučiausi labai nekaip. Gyvenome Klaipėdoje ir ten į mus keistai žiūrėjo, mane vis vadindavo vargše, kad su šitiek daug vaikų. O tada jų buvo tik keturi – negi čia daug (juokiasi)? Norėjau pažiūrėti, ar tikrai tokia esu viena. Pamačiau, kad anaiptol ne, yra ir tokių, kurios turi septynis ar aštuonis vaikus, o gražios, žavios, sukūrusios verslus. Įkūrėme asociaciją, stengėmės visur dalyvauti, kad mus pamatytų, viskas užsisuko ir šiandien oficialiai asociacijoje yra beveik 300 narių, o stebinčių mūsų veiklą – virš 5 tūkst.

– Kokie šiandien pagrindiniai jūsų darbai ir tikslai, susiję su pagalba daugiavaikėms šeimoms?

– Šiuo metu daugiavaikių šeimų asociacija viešina "Šeimos kortelę", aktyviai ieško daugiau partnerių, norinčių prisijungti. Kortelė galioja nuo rugsėjo mėnesio, ji skirta gausioms ir neįgalius vaikus auginančioms šeimoms. Kortelė teikia nuolaidų, pavyzdžiui, su šeima einant į kiną ar vandens parką. Labai džiaugiuosi, kad kitose šalyse įprasta praktika pagaliau atsirado ir Lietuvoje, nes, manau, tai labai svarbu. Mano tikslas, kad ir verslininkams taptų prestižu būti šios kortelės partneriu.

– Palaikote ryšį su daugybe kitų daugiavaikių šeimų, gyvenančių Lietuvoje. Kokių dažniausiai iššūkių ir sunkumų kyla tokioms šeimoms?

– Iš tiesų gausios šeimos, kurios yra sąmoningos, kurioms toji gyvybė netapo našta ar nepageidaujamu dalyku, kurios ją priėmė ir stengiasi auginti, nesiskundžia. Yra labai daug šviesių šeimų, kuriančių verslus, dirbančių. Jie priima didelę šeimą kaip natūralų dalyką, visiškai netrukdantį kurti gyvenimo. Dažniausias iššūkis yra visuomenės požiūris, kai didelės šeimos suprantamos kaip neatsakingos.

– Beje, būtent apie gausių šeimų stigmatizavimą neseniai kėlėte diskusiją. Ar išties Lietuvoje vis dar populiari nuomonė, kad daugiavaikė šeima – būtinai problemiška?

– Tie, kurie turi tik vieną vaiką, o dažniau neturi jų išvis, pradeda labai negražiai šnekėti. Pavyzdžiui, pravardžiuoja daugiavaikę mamą gimdymo mašina, nemokančia nieko daugiau, tik gulėti lovoje. Tas pyktis liejasi per kraštus, nors absoliučiai neįsigilinama, kokia išvis žmogaus paskirtis. Ar mes čia susirinkome tiktai uždirbti pinigų, o paskui juos leisti savo sveikatai taisyti? Manau, svarbiausia gyvenime yra santykiai tarp žmonių, o juk didžiausias santykis yra tarp tėvų ir vaikų. Jei sugebi išauginti, išugdyti žmogų, padarai tikriausią stebuklą.

– Kaip manote, iš kur atsiranda tas pyktis?

– Lietuvoje žmonės labai pikti. Tikriausiai dėl to, kad yra labai daug nelaimingų. Bet vėl – iš kur atsiranda tas nelaimingumas? Iš santykių neturėjimo, nemeilės. Kai žmogus myli, tai jis visą laiką šypsosi, ant nieko nepyksta. O kai esi nelaimingas, tai ir širsti ant viso pasaulio. Taip, didelė šeima suteikia finansinių ir kitokių iššūkių, bet tai nuolatinis meilės užtaisas. Jei kiekviena mama ir kiekvienas tėvas viduje turėtų tokį užtaisą, manau, jie būtų geresni. Būna, žmonės su mumis susipažinę net pavydi, kad vienas kitą taip palaikome. Kad ir vaikai, namuose pešasi, bet atsidūrę nepažįstamoje vietoje vienas kitą palaiko, stengiasi, kad tik broliui ar sesei būtų geriau.

Niekada nedrįsčiau smerkti ar teisti kito žmogaus pasirinkimo, bet vaikai turi atsirasti iš meilės. Jei nemyli žmogaus, tai ir neturėk su juo vaikų, bet jei myli, tiesiog pajausi, kad nori.

– Šiandien vis daugiau moterų sąmoningai pasirenka neturėti vaikų. Ką apie tai manote?

– Na, aš irgi iki 27-erių sakiau, kad visai man tų vaikų nereikia. Turbūt toms moterims tiesiog dar neatėjo laikas. Niekada nedrįsčiau smerkti ar teisti kito žmogaus pasirinkimo, bet vaikai turi atsirasti iš meilės. Jei nemyli žmogaus, tai ir neturėk su juo vaikų, bet jei myli, tiesiog pajausi, kad nori. Todėl, kad tai yra ne vien tik kažkoks fizinis veiksmas, o kažkas aukštesnio – stebuklas. Keistokas man tas susidievinimas, noras viską daryti taip, kaip nori tu. Juk apskritai ne viskas priklauso nuo žmogaus. Kartais reikia mąstyti truputėlį plačiau, leisti įsikišti Dievo valiai. Pagalvoju, kas būtų, jei neturėčiau kurio nors vieno iš savo vaikų? Juk jie visi šitaip praturtina, visi tokie šaunūs ir skirtingi.

– Sakoma, kad ne vaikai turi mokytis iš tėvų, o atvirkščiai. Taigi, ko išmokote iš saviškių?

– Vaikus vadinu savo asmeninio tobulėjimo treneriais. Būtent jų dėka aš išmokstu susivaldyti, planuoti laiką, finansus, strategiškai mąstyti, galų gale priimti esamą situaciją, nes didelėje šeimoje dažnai viskas vyksta kitaip, negu suplanuota. Nežinau, kiek jau metų nebesinervinu, jei kažkas netikėto nutinka. Kad ir praeitą savaitę, sekmadienį, su vyru dviese išvažiavome jo džipu. Automobilis ėmė ir sugedo viduryje Gedimino prospekto. Prieš kokius dešimt metų būčiau panikavusi, o dabar tiesiog pasistatėme mašiną, išlipome ir nuėjome už parankių susikibę toliau. Manau, viskas nutinka ne veltui. Gal ir gerai, kad tas automobilis sugedo centre, o ne kur nors greitkelyje, kur padariniai galėjo būti baisūs.

– O ką patartumėte pirmąkart tapusioms mamomis ar nėštukėms, besilaukiančioms pirmo vaikelio?

– Kiekvienas etapas yra savaip žavus. Ne išimtis ir pirmojo vaiko sindromas, kai vos ne kiekvieną kakutį fotografuoji ir siunti nuotrauką vyrui pasidžiaugti. Tiktai siūlyčiau neapsistoti ties vienu vaiku. Jei turi tik vieną, labai daug prarandi. Dažnai manome, kad jei taip sunku su vienu, su antruoju bus dar sunkiau. Nė velnio. Su antru bus jau lengviau, nes žinosi begalę atsakymų į klausimus, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojai. Be to, labai smagu yra bendrystė tarp vaikų, kai jie jau pradeda draugauti. Vaikams labai į naudą, kai yra sava chebra. Ir augti netgi ne po du, nes kai yra trečias, daugiau pasirinkimo, su kuo bendrauti. O kai šeši, tai iš viso… (juokiasi)