Praėjusiais metais skirti per 21 tūkst. orderių smurto pavojų artimoje aplinkoje keliantiems asmenims. Nors seksualinės prievartos nusikalstamų veikų, nuo kurių nukentėjo vaikai, skaičiai mažėja, tačiau 2024 m. nuo tokių nusikaltimų ir nusikalstamų veikų nukentėjo 356 vaikai. Žmogiškai ši statistika telpa į vieną eilutę – smurtas.
Apie smurto apraiškas visuomenėje kalbamės su Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros docente, Geštalto psichoterapijos konsultante Jorūne Vyšniauskyte-Rimkiene.
– Laikai modernėja, gyvenimas gerėja, vis daugiau galimybių žmogui tobulėti, tačiau smurto apraiškos mūsų visuomenėje išlieka vis dar gaju reiškiniu. Kodėl taip yra?
– Manau, ne kartą esame girdėję apie eksperimentus, atskleidžiančius situacijas, kai gavę galią žmonės pradeda skriausti kitus. Vienas klasikinių smurto apraiškas analizuojančių mokslinių tyrimų – 1971 m. atliktas Stanfordo kalėjimo eksperimentas. Jo metu mokslininkas Philipas Zimbardo pakvietė vieną studentų grupę tapti kaliniais, o kitą – kalėjimo prižiūrėtojais. Šio eksperimento metu buvo tiriama žmonių elgsena, kai jie atsitiktine tvarka suskirstomi į nevienodą galią turinčias grupes, stebint, kaip jie priima susiklosčiusią nelygybę ir kada pradeda ją ginčyti. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad žiaurus žmogaus elgesys formuojasi ne dėl blogo charakterio, bet dėl stipraus socialinės aplinkos spaudimo. Ši patirtis parodė, kad net psichologiškai sveiki žmonės gali pradėti smurtauti arba tapti paklusnūs, kai galia, kontrolė ir nužmoginimas aplinkoje tampa socialine norma.
– Tokių eksperimentų yra ir daugiau.
– Galime prisiminti ir garsios menininkės Marinos Abramović išskirtinį performansą „Ritmas 0“. Meninės erdvės prieigose lankytojams buvo suteikta galimybė naudotis 72 skirtingais objektais – nuo vatos gumulėlio ar plunksnos iki peiliuko ir užtaisyto pistoleto – ir sąveikauti su menininke. Iš pradžių žiūrovai elgėsi ramiai ir pagarbiai, tačiau ilgainiui jų elgesys tapo vis agresyvesnis: jie ėmė smurtauti prieš menininkę, ją fiziškai žaloti, karpyti jos drabužius ir net kelti realią grėsmę jos gyvybei.
Pristatant šį meno kūrinį buvo stebima, kas nutinka žmogaus elgesiui, kai jam suteikiama visiška galia prieš bejėgį kitą asmenį, kuris nesipriešina. Performansas atskleidė, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gavę valią žmonės yra linkę skriausti kitą, jei šis nesigina ir nesipriešina.
Abu šie eksperimentai dar kartą patvirtino, kad smurtas iš esmės yra galios panaudojimas prieš kitą, kai stipresnis dažniausiai naudoja galią prieš silpnesnį, ta galia yra nelimituota, o silpnesnis negali apsiginti ir agresija neturi padarinių.
– Kiek žmogaus prigimtis, patirtos psichologinės traumos lemia polinkį skriausti kitą?
– Praktinė patirtis konsultuojant šeimas atskleidžia, kad vaikystėje skriausti žmonės suaugę patys yra linkę skriausti kitą. Tai dažniausiai daroma nesąmoningai, nenorint kito skaudinti, tiesiog viduje vis dar esantis emocinis skausmas streso akivaizdoje, kai, pavyzdžiui, vaikas verkia, rėkia, neklauso, paauglys netinkamai elgiasi, prieštarauja, aktyvuojasi ir tėvai savo praeities skausmą rėkimu, trenkimu, žeminimu perkelia vaikui. Kitaip sakant, žaizdotas, vidinių žaizdų neišsigydęs žmogus, to dažnu atveju nesuvokdamas, streso akivaizdoje bendrauja remdamasis savo emocinėmis žaizdomis, dar kitaip – veikdamas iš trauminės patirties auklėja savo vaikus arba bendrauja su savo šeimos nariu. Net seksualinis smurtas prieš savo vaiką, anot garsios psichoterapeutės Alice Miller, gali būti nesąmoningas keršto aktas savo tėvams, kurie kažkada juos skriaudė ir buvo neįmanoma pasipriešinti.
– Vaikystės patirtys, ir geros, ir blogos, veikia mūsų emocijas ir mintis, o vėliau ir suaugusiųjų elgesį. Ne antraeilė, ko gero, ir autokratinio tėvų modelio įtaka?
– Griežtos bausmės, autokratinis tėvų elgesys formuoja neigiamus įsitikinimus apie save – „aš esu menkas“, „bevertis“, „niekam tikęs“ ir pan., kuriais vėliau pradedama tikėti ir atitinkamai elgtis. Jei aš galvoju, kad esu bevertis, tuomet daug labiau tikėtina, kad leisiu kitam asmeniui su manimi atitinkamai elgtis – demonstruoti nepagarbų elgesį. Kitaip sakant, įsitikinamai mus pasodina į mūsų minčių kalėjimus ir mes juose gyvename tikėdami, kad tos kažkada mums kitų žmonių įdiegtos žalingos mintys apie mus ir pasaulį yra faktas.
Tačiau jei tokie įsitikinimai šeimoje atsikartoja jau ne per vieną kartą, tuomet tokius šeimoje išbujojusius neigiamus įsitikinimus bus dar sudėtingiau atpažinti ir pakeisti.
Garsus amerikiečių psichiatras Danielis Siegelis pabrėžia per skirtingas kartas perduodamų neigiamų elgesio modelių galią, teigdamas, kad jei nėra savęs suvokimo (angl. self-understanding), istorija kartojasi, o neigiamos šeimos interakcijos perduodamos iš kartos į kartą. Todėl kyla klausimas, ar įmanoma pakeisti mintyse įsitvirtinusią neigiamą patirtį. Nors tai sudėtinga, vis dėlto tikrai įmanoma – einant sąmoningo savęs pažinimo ir vidinio stiprinimo keliu.
Siekiant smurto prevencijos, svarbiausia šeimoje ir mūsų visuomenėje remtis humanizmo principu.
– Ir, turbūt, atvirkščiai, kai asmuo tiki, kad kitas žmogus yra menkesnis ar prastesnis, tą taip pat demonstruos?
– Šį neteisingą įsitikinimą taip pat bus sunku pakeisti, nes juo dažniausiai tikima labai ilgai ir šventai. Tikėtis greito pokyčio iš tokio asmens būtų gana naivu, ypač jei jis sulaukia tėvų, senelių ar net visuomenės palaikymo laikytis tokių nuostatų kaip: „vaiką aš pagimdžiau, tad galiu su juo elgtis kaip noriu“, „sutuoktinis yra mano nuosavybė“, „moteris turi paklusti vyrui“. Situacija tampa dar sudėtingesnė, jei žmogus neturi vidinės motyvacijos keisti šiuos giliai įsišaknijusius įsitikinimus ir juos lydintį elgesį.
– Aplinka, kurioje augame, formuoja ir tas emocijas, kurias vėliau dažnai nešiojamės savyje ir apie kurias retai kam pasakojame. Ką vaikas užsiaugina savo viduje, kai ilgą laiką patiria smurtą – kokius jausmus, vidines būsenas ir santykį su pačiu savimi?
– Emocijos veikia mūsų elgesį. Atskiros žmogaus sistemos – protas, kūnas, emocijos ir elgesys – yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Ilgą laiką savyje nešiojamas ir neišreikštas pyktis (emocija) ilgainiui gali virsti agresija (elgesiu).
Agresija gali būti nukreipta į mus pačius – savižala, arba į kitą. Kartais pyktis, kuris nukreipiamas į kitą asmenį, gali būti tiesiogiai nesusijęs su adresatu. Pavyzdžiui, darbe patyrus neigiamų emocijų dėl to, kad kažkas nepasisekė, neišreikštos stiprios emocijos parnešamos į savo artimiausią aplinką ir tuomet bet kuris, tuo metu atsidūręs šalia – sutuoktinis, vaikas ar net katinas – gali tapti tos stiprios neigiamos emocijos iškrovos objektu, jaučiama emocija perkeliama kitam žmogui.
Taip emocijos nubanguoja. Jei ši schema kartojasi, tikėtina, kad vaikas, į kurį tėtis ar mama nuolat nudrenuoja savo pyktį ir kitas neigiamas emocijas, neištvers ir sąmoningai arba nesąmoningai emocijas taip pat išlies bendraudamas su kitais: mažesne sese ar broliu, klasės draugu, augintiniu.
– Baisu.
– Taip veikia emocinis skausmas: nieko su juo nedarant ir tik kaupiant savyje, jis vienaip ar kitaip privalo išeiti – būti išneštas, tarsi išventiliuotas, nes priešingu atveju gyvenimas tampa nepakeliama kančia.
Skausmas gimdo skausmą. Lygiai taip pat meilė gimdo meilę. Ar kada nors esate sutikę žmogų, kuris augo mylimas, bet suaugęs skriaudžia kitus? Aš – ne. Tokie žmonės paprasčiausiai nežino, kaip tai daryti. Kai dėl įvairių priežasčių jie patiria smurtą ar netinkamą elgesį, geba iš karto pasakyti „stop“. Jie drąsiai taria „ne“ ir aiškiai įvardija ribas: „Su manimi taip elgtis negalima. Aš to nenusipelniau. Aš esu vertingas ir tu neturi teisės manęs skriausti.“
Pavyzdžiui, moteris, poros santykiuose patyrusi smurtą, nepriklausomai nuo jo formos, tą pačią akimirką suvokia, kad su ja buvo pasielgta netinkamai. Ji neleidžia su savimi taip elgtis ir pasitraukia iš santykių. Teko girdėti ne vieną tokią istoriją. Beje, visos jos yra apie moteris, augusias pagarba ir saugumu grįstose šeimose.
Tačiau gerokai dažniau tenka girdėti istorijų, kai moteris ar vyras patiria skriaudą, bet vis tiek lieka tokiuose santykiuose, puoselėdami viltį, kad kitas asmuo pasikeis.
– Norisi kalbėti ne tik apie tai, kodėl žmogus smurtauja, bet ir apie tai, kodėl smurtas yra palaikomas. Teko skaityti ne vieną bylą, kurioje aplinkiniai žinojo ar bent jau įtarė vykstant smurtą, tačiau nieko nedarė. Nesvarbu, ar tai būtų fizinis, emocinis ar seksualinis smurtas – pavyzdžiui, kai už sienos tėvas tvirkina dukrą, o motina tai nujaučia, bet imtis veiksmų nesiryžta.
– Iš tiesų kyla daug klausimų, kodėl tai vyksta: kodėl suaugęs žmogus, kuris turėtų ginti, saugoti ir mylėti savo vaiką, leidžia jį skriausti. Klausantis žmonių istorijų ir analizuojant tyrimų duomenis galima pastebėti tam tikrą tendenciją – dalis smurtiškai besielgiančių asmenų tokiomis akimirkomis tarsi sugrįžta į savo pačių traumines patirtis ir iš dalies patys tampa aukomis. Jie vėl atsiduria to mažo, kadaise skriausto vaiko pozicijoje ir ima veikti iš bejėgiškumo, kurį patyrė praeityje.
Viena mama, ne vienus metus leidusi vyrui žiauriai skriausti jų du vaikus, dalijosi, kad tik po kelerių metų, kai į šeimos situaciją įsitraukė Vaikų teisių apsaugos tarnyba ir vaikai buvo paimti iš šeimos, ji atsitokėjo. Iki tol moteris pati nesuvokė, kas iš tiesų vyksta, ir taip, to nesuprasdama, leido namuose klestėti smurtui. Deja, gerokai daugiau istorijų baigiasi tuo, kad šalia buvęs suaugęs asmuo taip ir neatsitokėja – jis leidžia savo vaikus skriausti įvairiomis smurto formomis.
Kitaip tariant, žmogui suteikus valią ir galią veikti prieš kitą, jis gali nebesustoti ir pradėti sistemingai žaloti kitą asmenį. Būtent todėl itin svarbu suvokti, kad būtina aiškiai ir nedviprasmiškai sakyti „STOP smurtui“. Sakykime „stop“ bet kokiam netinkamam elgesiui ir skriaudai. Tai daryti privalu visomis įmanomomis priemonėmis, nepriklausomai nuo smurto formos ar nukentėjusiųjų grupės – ar kalbėtume apie šeimoje mušamą vaiką, patyčias internete, mobingą darbo aplinkoje, ar kitas smurto apraiškas. Tyla ir neveikimas sudaro palankias sąlygas smurtui tarpti, o vienam žmogui – pasiimti per daug galios kito atžvilgiu.
– Ar įmanoma nutraukti smurto grandinę?
– Norint išmokti elgtis nesmurtiškai, pirmiausia būtina išmokti tinkamai reikšti savo emocijas. Manau, kad šiuo metu galėtume daug pasimokyti iš mažamečių vaikų, kurie dar geba atpažinti ir drąsiai įvardyti savo jausmus. Jie nesivaržydami sako: „man liūdna, nes brolis sulaužė mano žaislą“, „aš džiaugiuosi, kad draugė man papasakojo apie save“, „esu labai pikta, nes mokytoja, kai sakiau, kad taip nepadariau, manimi nepatikėjo“.
Žinoma, ne visose šeimose vaikai išmoksta atpažinti ir reikšti savo emocijas, tačiau šių gebėjimų galima ir būtina mokytis. Pirmiausia tėvams svarbu įsivertinti, kokios taisyklės dėl jausmų galioja jų šeimoje: ar namuose leidžiama jausti visas emocijas ir ar jas visas galima reikšti? Jei leidžiama jausti ir rodyti tik teigiamas emocijas, kyla klausimas – kas tuomet nutinka su neigiamomis? Čia verta prisiminti neišreikštų emocijų sprogstamąją galią – tai, kad užslėptas ir neišgyventas pyktis ilgainiui tampa toksiškas.
Deja, stebėdama suaugusius žmones, ateinančius į konsultacijas ar į grupes, pastebiu, kad kol kas retas geba įvardyti, kaip emociškai tuo metu jaučiasi, ir daugiau dėmesio skiria kitų elgesio analizei. Pavyzdžiui, stebisi, kodėl paauglys trenkia durimis, kai mama ar tėtis ant jo rėkia. Kitaip sakant, konsultuotis ateinantys žmonės dažnai negeba atkoduoti savo netinkamai išreikštų emocijų padarinių.
Gausūs emociniu smurtu paremti komentarai socialinėse medijose taip pat, manau, parodo mūsų nepajėgumą tiesiogiai išreikšti savo emocijų, kurias tuo metu jaučiame. Turėdami gebėjimą ir galimybę tiesiai ir su pagarba išsakyti, ką jauti emociškai artimoje aplinkoje, būtume pagarbiai atviri tą daryti viešai, nereikėtų pilti tiek srutų į kitų daržus prisidengus anonimo kauke.
Siekiant smurto prevencijos, svarbiausia šeimoje ir mūsų visuomenėje remtis humanizmo principu, pagal kurį kiekvienas jos narys, nepaisant amžiaus, lyties ir pasiekimų, yra vertingas. Vien dėl to, kad yra žmogus.
Naujausi komentarai