Su vyru žemaitiškai nekalba
Iššūkius vieną po kito renkanti 27 metų Aelita Skarbalienė neieško lengviausio kelio.
Ištekėjusi už našlio, užkietėjusio žemaičio ir politiko Egidijaus Skarbaliaus, moteris atvirauja nenorinti likti vyro šešėlyje. Vadovaujanti savo įmonei ir pastaruoju metu skandalingai išgarsėjusiam Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialui, Aelita prasitarė ateičiai turinti ambicingų planų.
– Beveik prieš mėnesį tapote Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialo direktore. Minėjote, kad pažįstami atkalbinėjo nuo šių pareigų. Nebaisu buvo ateiti į vietą, dėl kurios savo posto neteko sveikatos apsaugos ministras?
– Turiu avantiūrizmo. Dirbau savo įmonėje, kur viskas buvo jau nusistovėję. Bet man norėjosi iššūkių. Vyrui avantiūrizmo taip pat nestinga, todėl jis palaikė sakydamas, kad tokie pasiūlymai kasdien ant galvos nekrinta.
Esu baigusi viešojo administravimo specialybę, kuri tinka mano naujajame darbe. Kaip privalumą vertinu tai, kad aš čia atėjau ne iš sveikatos apsaugos sistemos. Neslėpsiu – situacija sudėtinga. Jaučiu ministerijos spaudimą. Tenka girdėti, kad ministerija spaudžia ir ligonines, kad šios nebendrautų su mūsų Kraujo centru. Manau, kad medikas, dirbdamas mano vietoje, greičiausiai patirtų didesnį spaudimą nei aš.
– Kaip atsilaikote spaudimui?
– Plačiai nusišypsau. Manau: pulkit, o aš pasižiūrėsiu, kaip bus. Kartais gelbsti tai, kad esu moteris.
– Mažajam Vismuntui dar nėra dvejų. Vadovaujate Kraujo centro filialui ir privačiai įmonei. Ne per sudėtinga jaunai moteriai?
– Eiti atsakingas pareigas ar susilaukti vaikų ryžtamės tada, kai esame tam pasirengę. Amžius čia neturi reikšmės.
Nuo privataus verslo truputį atsitraukiau, nors viena akimi prižiūriu, kas ten vyksta. Firmoje užsiauginau puikius specialistus, kurie gali gerai dirbti ir savarankiškai.
Vaikų palikti nereikėjo. Visi pripažįsta, kad linkstu į darboholizmą, tad bandau save kontroliuoti. Norisi spėti ir gera mama pabūti. Man smagu leisti laiką su vaikais, tačiau puikiai suprantu, kad negaliu jiems atstoti ir mamos, ir tėčio, ir mokytojos ar bendraamžių kolektyvo. Mažiukas lanko lopšelį.
– Teko girdėti apie jus sakant, kad gyvenime renkatės sunkiausius variantus: vyras – į politiką įsivėlęs našlys su vaiku, darbovietė – skandalingai išardytas Kraujo centras.
– Man reikia iššūkių. Man įdomūs stiprūs žmonės. Priimti kiekvieną žmogų, jį perprasti ir prisijaukinti – tai taip pat savotiškas iššūkis.
Aelita – sunkus vardas. Su tokiu vardu turi būti stiprus. Nekuklu taip sakyti, bet turiu jį pateisinti. Nors tėvai mane taip pavadino sudarę trumpinį iš tėčio, brolio ir mamos vardų pirmųjų raidžių, tačiau girdėjau apie fantastinį romaną, kurio veikėja buvo Aelita – Marso karalienė.
– Prieš porą metų, jūsų vestuvių išvakarėse, vyras Egidijus nebuvo linkęs detalizuoti pažinties istorijos. Gal jūs būsite atviresnė?
– Nebuvo didelės romantikos. Tuo metu dirbau įmonėje, kurios vadovą Egidijus konsultavo. Apie pusę metų vaikščiojome vienas pro kitą, kol kartą pašnekėjome ir prisišnekėjome.
– Tuomet susituokėte kukliai. Vyras minėjo, kad triukšminga vestuvių puota bus atšokta po metų, gimus sūnui. Taip ir buvo?
– Kaip tik dabar tam ruošiamės. Pernai vaikas dar buvo mažas. Antrosios vestuvių metinės – už poros savaičių, tai puotą ketiname surengti liepos pabaigoje. Kol kas viskas dar tik planuojama, tad detalizuoti nesinorėtų.
Ketiname pasikviesti Egidijaus giminaičių, kurių jis turi labai daug. Aš tuo pasigirti negaliu. Iš mano pusės daug artimųjų nebus. Į puotą kviesime žmones, kurie per tuos metus mums buvo artimi ar turėjo įtakos mūsų santykiams. Bus draugų, su kuriais mums gera. Artimiausių draugų sąrašas – ilgas.
Kol kas bažnytinės santuokos registruoti neketiname, o ir pačią šventę rengsime ne Klaipėdoje. Šįkart nusprendėme neskriausti vilniečių draugų, tad šventę organizuosime sostinėje, o klaipėdiečius vešimės ten.
– Ar nebaisu buvo tekėti už vyresnio našlio su vaiku?
– Teko išgirsti visokių vertinimų. Nežinai, kas tikra, o kas ne. Man patiko, kad Egidijus buvo atviras ir iškart įspėjo, ko galiu tikėtis. Priėmiau tai kaip pagarbos ženklą.
Buvo malonu iš draugių išgirsti, kaip Egidijus su Viliumi dalyvavo „Telebimbam“ laidoje. Man tai atrodė pliusas. Taip besirūpinantis vaiku vyras yra geras tėvas. Kiekvienai moteriai tai svarbu.
Vilių priėmiau kaip Dievo dovaną. Abu vaikai gražiai auga. Dičkis yra didžiausias užvadėlis. Didesnio pagalbininko negalėčiau tikėtis.
Vilius pats pageidavo mane vadinti mama. Ir dabar išgirstu, kaip jis džiaugiasi, kad mes su Egidijumi esame kartu.
Susilipdė graži šeima, ir taip natūraliai viskas susiklostė, kad net nekyla abejonių, jog turėčiau būti kur nors kitur, ar gailėčiausi savo sprendimų.
– Bet jūsų meilės istorija rutuliojosi gana spontaniškai?
– Tai ne ta meilės istorija, kuri tęsiasi metų metus, o paskui galvoji: tuoktis ar ne. Spontaniškumo buvo, bet viskas kilo iš didelio jausmo ir gero buvimo kartu. Pagalvojome, kad nereikia švaistyti laiko svarstant, kaip elgtis. Viską padiktavo širdis, ir ji neapgavo.
– Tai jūsų antroji santuoka?
– Taip, nors aš to nei viešinu, nei slepiu. Anksčiau buvo santykiai, kurie nutrūko, ir tiek.
– Vyras jus įtraukė ir į politiką?
– Politika man niekada nebuvo svetima. Studijuojant verslo administravimo specialybę, buvo ir politologijos dalykų. Egidijus specialiai į politiką netraukė. Leido apsispręsti pačiai. Man įdomus visuomeninis darbas, tad natūraliai stengiuosi padėti Egidijui.
– Nesijaučiate Egidijaus šešėlyje?
– Pamatę mane žurnale ar televizijos ekrane, draugai juokauja, kad mūsų Aelita – žvaigždė. Sakau, kad tai ne mano nuopelnas. Mane fotografuoja ar rodo kaip Egidijaus žmoną.
Bet neslėpsiu – ambicijų turiu daug. Visada smagiau ir įdomiau, kai tavimi domisi kaip žmogumi, o ne kažkieno žmona.
– O šeimoje bendraujate žemaitiškai?
– Turiu planų stoti į doktorantūrą, tai Egidijus juokauja, kad neleis studijuoti toliau, kol neišmoksiu žemaitiškai. Jis taip pat juokaudamas primena, kad lietuvių kalba man nereikalinga, nes tėtis – žemaitis, o mama – totorė.
Žemaitiškai moku, suprantu ir galėčiau šnekėti, bet reikėtų persilaužti.
– Klausantis jūsų atrodo, kad esate laiminga moteris, kuriai nieko netrūksta.
– Išgyvenu tik dėl šeimos, kuri gyvena už Atlanto. Trūksta tėvų, brolio, sesers. Man tai skaudi tema.
Norisi šeimos. Norisi pasijusti vaiku. Visada sau sakau, kad esu stipri, galiu pasirūpinti kitais, o kartais taip norisi pačiai pasijusti vaiku. Trūksta tokių akimirkų. Net ir penkiasdešimtmečiui malonu, kai arbatos išverda mama.
Naujausi komentarai