Svajose – sava prancūziška salelė
Docentė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto Romanų kalbų centro vedėja Raimonda Mineikienė juokavo baigianti įprasti ir prie dar vieno itin garbaus titulo.
Nepabūgo subtilaus akto
„Pirmus mėnesius kreipinys „prezidente“ skamba keistai, o po to įpranti ir jau būna visai smagu. Tik įsigyvenau į šį vaidmenį, o nebe daug laiko ir beliko – kadencija jau įpusėjo“, – šypsojosi ponia Raimonda, Klaipėdos moterų „Rotary“ klubui „Aditė“ prezidentaujanti jau bemaž pusmetį.
Šią savaitę uostamiesčio rotarietės surengė pavasarinę akciją, kurios metu surinktos lėšos bus skirtos talentingiems Eduardo Balsio menų gimnazijos moksleiviams paremti.
Už simbolinę kainą klubo „Aditė“ narės pardavinėjo savo suaukotus vertingus asmeninius daiktus – drabužius, avalynę bei aksesuarus. R.Mineikienė džiaugėsi, jog viltingai startavusi akcija pateisino rotariečių lūkesčius – per keletą dienų surinktų pinigų užteks ir brangiam instrumentui vibrofonui nupirkti, ir kitoms gimnazijos auklėtinių reikmėms.
– Mums labai svarbu, kad būtų investuojama į žmogų, į jo intelektualinę raidą, kad tos žinios, suteiktos už mūsų pinigus, grįžtų į mūsų bendruomenę, kad turėtų išliekamąją vertę.
Eduardo Balsio menų gimnaziją globojame jau ketverius metus ir vienokiu ar kitokiu būdu stengiamės paremti talentingus vaikus, kad jie galėtų dalyvauti rimtuose konkursuose, vykti į meistriškumo pamokas, įsigyti reikalingas mokymosi priemones. Taigi ši gimnazija – ne atsitiktinė.
Kaip ir tai, kokius asmeninius daiktus parduoti parinko mūsų klubo sesės. Visi jie – su tam tikra istorija, skirti kokiai nors ypatingai progai, o ne šiaip sau spintoje užsigulėjęs garderobas. Be to, pripažinkite, kad pateikti viešai apžiūrai savo drabužius yra labai subtilus aktas. Juk tai, kuo mes vilkime, atskleidžia ir mūsų vidinį pasaulį, per drabužį žmogus išreiškia savo stilių, požiūrį į aplinkinius. Taigi klube tarpusavyje teko nemažai diskutuoti dėl būtent tokios akcijos formos.
Stebina sutuoktinius
– Ar galima pasmalsauti, kokius asmeninius daiktus atrinkote jūs pati?
– Visi jie vienaip ar kitaip susiję su „Rotary“ judėjimu. Viena suknelė buvo skirta mano inauguracijai klube 1996-aisiais – tai man itin įsimintina proga. Su kita suknute kadaise dalyvavau viename rotariečių susirinkime Vilniuje. Džiugu, kad jau pačią pirmą akcijos dieną buvo parduoti ir specialiai vieniems šventiniams drabužiams sukurti aksesuarai.
Apskritai pasaulyje „Rotary“ judėjimas susijęs su labai turtingais žmonėmis. Pas mus turbūt reikės dar pasikeisti visai kartai, kad galėtume sakyti, jog ir Lietuvoje „Rotary“ – iškirtinai turtingų žmonių klubas. Tad labdarystei skiriamų akcijų, rinkliavų klausimas išlieka aktualus. Manyčiau, mūsų klubas veikiau turtingas savo idėjomis, patirtimi, entuziazmu.
Kiekvienas „Aditės“ narių susirinkimas yra mažytė šventė mums visoms. Retas atvejis, kai svetimi žmonės vieni kitiems patampa labai artimi.
– Tokie artimi, kad sieja ne tik klubo reikalai?
– Be abejo. Malonu kur nors susitikti mieste, išgerti drauge kavos ar nueiti kartu į spektaklį, koncertą. Negalima sakyti, kad klubas pakeičia tavo šeimą ar darbą, bet kai kada vyrai net pyksta ar stebisi, kokias čia mes globalines problemas taip ilgai sprendžiame, vis neatsikalbame.
– O ar pati sulaukiate sutuoktinio priekaištų, kad per daug laiko skiriate klubo veiklai?
– Tikrai ne – mano sutuoktinis žino, kad esu aktyvus žmogus ir man reikia veiklos.
Gyvenime egzaminų nestigo
– Daugiau nei dvidešimtį metų dirbate akademinį darbą. Prisipažinkite, ar esate griežta dėstytoja?
– Oi ne, iš tiesų labai myliu savo studentus, veikiau esu jų kolegė nei dėstytoja. Tai jie yra mano gyvybingumo, emocionalumo šaltinis. Žinoma, esu griežta, kai matau nesąžiningai besimokančius studentus. Man tai nepriimtina, nes ir pačios kelias buvo kitoks. Visus egzaminus išlaikiau sąžiningai, o gyvenime jų teko laikyti išties labai daug. Baigiau Vilniaus universitetą, po to studijavau Maurice’o Thorezo užsienio kalbų institute Maskvoje. Kai ten išlaikiau paskutinį egzaminą, juokavau, kad pagaliau tai bus paskutinis egzaminas mano gyvenime.
– Į Klaipėdą likimas jus nubloškė po studijų metų. O kur yra jūsų šaknys?
– Kaip ir mano vyras, esu kilusi iš Kretingos. Iš ten ir mano prancūziška aplinka – turėjau nuostabią prancūzų kalbos mokytoją. Tiesa, baigusi mokyklą blaškiausi tarp prancūzų kalbos ir psichologijos, bet mano šviesaus atminimo tėvelis pasakė, kad moteriai nereikia papuošalo, jei ji moka kalbą. Tada įsisąmoninau, kad didžiausias turtas yra kalbos, kurias tu moki.
Man labai norėtųsi, kad mūsų jaunuoliams būtų įdomu studijuoti kalbas, bet, kita vertus, suprantu, kad tokioms kalboms kaip prancūzų, italų ar ispanų mūsų miestas yra per mažas, pritaikyti jas gyvenime, sugebėti iš jų uždirbti duoną nėra lengva. Suprantu, kad ir natūralios kalbinės aplinkos stinga.
Kartais pritrūksta oro
– Ar jums pačiai, kaip tokios srities specialistei, Klaipėdoje nėra per ankšta?
– Būna momentų, kai pritrūksta oro. Tada susikraunu lagaminus ir vykstu į Prancūziją, keliauju po Europą. Išties jaučiu labai didelį prancūziškos literatūros, gerų prancūziškų filmų, muzikos badą. Tačiau visada tenka išgyventi savotišką konfliktą – čia man trūksta profesinės, o svetur – dvasinės aplinkos, artimų man žmonių.
– Ar savo sutuoktinį taip pat išmokėte prancūzų kalbos?
– Mano vyrui vertėjo tikrai nereikia – jis prancūziškai kalba puikiai, o šios kalbos, kaip ir aš, pramoko dar mokykloje.
– Turbūt kaip itin užsiėmusi moteris labai branginate drauge su šeima praleistas minutes?
– Stengiuosi bet kurią laisvą minutę skirti savo artimiesiems. Man yra labai didelė šventė, kai visa šeima gali susirinkti drauge. Bet tokios progos – itin retos. Vyresnėlė Dominyka, kuriai dabar 25-eri, Vokietijoje, Štutgarte, baigė architektūros mokslus ir liko ten dirbti. Tad dukra mus dažniausiai aplanko tik per didžiąsias šventes. Turiu du vaikus, bet tarp jų – didelis skirtumas. Todėl neretai juokauju, kad esu trijų vaikų mama, nes antroji mano dukra yra disertacija. Pagrandukui Kristijonui – vienuolika. Tai mano bičiulis, pasekėjas, mūsų šeimos gyvenimo organizatorius. Su vyru, kuris yra verslininkas, drauge esame jau 30 metų. Kartu su mumis gyvena ir mano mama, kuri yra didžioji mano pagalbininkė, mūsų namų, šeimos tradicijų puoselėtoja.
Apie erškėtuogių uogienę
– O pomėgiams ar pavyksta atrasti laiko?
– Žinoma, laisvalaikis – ribotas, bet labai mėgstame aktyvų sportą, todėl su šeima būtinai pasistengiame išsiruošti slidinėti. Šešetą metų buvome ištikime Prancūzijai – keliaudavome vis į tą pačią vietą, apsistodavome tame pačiame namelyje, slidinėdavome tomis pačiomis trasomis, bet dabar jau pribrendome kitiems maršrutams.
Ko gero, vienas maloniausių mano pomėgių – gaminti valgį. Tačiau man nepatinka kasdienė virtuvė, mano aistra – gurmaniški patiekalai. Štai kartais sau pasvajoju, kad kada nors, galbūt kai išeisiu į pensiją, atidarysiu prancūziškų delikatesų parduotuvėlę. Tokią prancūzišką salelę, kurioje bus galima degustuoti gerus prancūziškus sūrius, vyną ar atidarius stiklainiuką pasmaguriauti nepaprasta erškėtuogių uogiene.
Naujausi komentarai